Ispanai ginčijasi, ar reikia ekshumuoti garsaus poeto palaikus  

Ispanija iki šiol buvo laikoma pavyzdžiu, kaip visuomenė gali susitaikyti net po žiauraus pilietinio karo. Bet štai vis garsiau skamba balsai, raginantys ekshumuoti didžiojo ispanų poeto Federiko Garsijos Lorkos palaikus. Šie siūlymai vertinami labai prieštaringai. Jiems nepritaria net poeto giminės.  

Broliški kapai

Pats F.G.Lorka, kaip žinoma, savo vardo niekada nesiejo su politika, jis buvo visos tautos dainius, daug rašęs apie paprasto žmogaus vargus, apie neteisingumą, kurį neretai jis gyvenime patiria. Tuomet, kai Ispanijoje kunkuliavo emocijos, dešinieji F.G.Lorką priskyrė kairiųjų stovyklai.

1936-ųjų rugpjūtį jis buvo nužudytas ir atsidūrė broliškame kape. Ir poeto mirtis, ir dabartiniai debatai simbolizuoja moderniųjų laikų Ispanijos istoriją ir mėginimus visiškai susitaikyti šalyje, kurią ilgai valdė dešiniųjų režimas, kai kurių istorikų vadinamas fašistine diktatūra.

Nors maždaug prieš ketvirtį amžiaus Ispanija tapo demokratine valstybe, visiems gerai žinoma, kad per pilietinį karą iš abiejų pusių buvo nužudyta dešimtys tūkstančių žmonių, palaidotų broliškuose kapuose. Ispanai juos vadina “užmaršties kapais”.

Kai kurių nužudytųjų giminės anksčiau mėgino savo artimųjų palaikus ekshumuoti, tačiau susidūrė su visokiomis kliūtimis. Dažniausiai tam priešinosi kitų aukų artimieji, nes kapas - bendras.

Didele kliūtimi galėjo tapti būsimosios išlaidos, nes ekshumavimui reikia samdyti ekspertų komisiją. Tik ji gali nustatyti, kad palaikai priklauso tam, o ne kitam asmeniui. Ispanijoje pasklidusios kalbos, jog bus ekshumuoti F.G.Lorkos palaikai gali reikšti, kad nuo broliškų kapų bus nuplėštas užmaršties šydas.  

Žuvimo vietą nustatė užsienietis  

Britų BBC priminė, kad tikslią F.G.Lorkos žuvimo vietą nustatė literatūros tyrinėtojas airis Ivenas Gibsonas, nagrinėjantis didžiojo ispanų poeto kūrybą. Paieškas jis pradėjo prieš beveik keturis dešimtmečius, kai dar valdė generolas Franciskas Frankas.

I.Gibsonas nesutinka su tais, kurie teigia, jog knaisiotis po praeitį nereikia. Jis mano, jog praeities negalima pamiršti.

Literatūros tyrinėtojui pritaria kai kurie aktyvistai ispanai. Tarp jų - Emilijas Silva. Prieš trejus metus jis su vienminčiais įkūrė Istorinės tiesos atstatymo asociaciją, kurios svarbiausias uždavinys - ekshumuoti visus pilietinio karo aukų palaikus.

“Aplinkui matote broliškus kapus, - sakė E.Silva BBC korespondentui, rodydamas į aplink stūk-sančias kalvas. - Bet tūkstančiai ispanų šeimų negali padėti gėlių ant savo artimųjų kapų, nes konkrečiai nežino, kur ilsisi jų palaikai”.

E.Silva pripažįsta, jog kai kurios ispanų šeimos, pilietinio karo metais netekusios savo artimųjų, nepatenkintos tuo, kad ekshumuoti žadama tik garsaus poeto palaikus. Bet yra ir tokių, kurie mano, jog broliškų kapų apskritai nereikia liesti.  

Į praeitį geriau nesižvalgyti  

1975 metais Ispanijos politikai nutarė, kad vardan tautos ateities abi pilietiniame kare dalyvavusias stovyklas - frankistus ir respublikonus - pripažinti nukentėjusiomis ir neieškoti tragedijos kaltininkų. Politikų pasirašytas dokumentas buvo pavadintas Tylėjimo paktu.

Dauguma ispanų mano, kad tai buvo teisingas žingsnis. Šalyje buvo atkurta monarchija, karalius tapo visų ispanų valdovu ir simboliu.

“Žinoma, vyriausybė pripažįsta šeimų teisę privačiai ekshumuoti savo artimųjų palaikus. Bet mes, politikai, nemanome, kad reikėtų draskyti senas žaizdas. Tai - istorikų, o ne politikų sritis”, - BBC korespondentui sakė Ispanijos parlamento deputatas Manuelis Atensija.

Šio parlamentaro nuomonei pritaria daug kas. Netgi F.G.Lorkos giminės prieštarauja siūlymui ekshumuoti poeto palaikus, bet jų balsus nustelbia kitų aukų šeimų bei poeto talento gerbėjų choras.

“Mums atrodo, kad broliški kapai yra tokia pati šventa vieta, kaip ir kapinės. Mano dėdė ilsisi kartu su kitais kilniais ir garbingais žmonėmis, ir nemanau, kad dėl nereikšmingos informacijos, kurią gautume po ekshumavimo, verta vykdyti tokią grubią akciją”, - BBC korespondentui sakė Laura Garsija Lorka de Los Rios, vadovaujanti poeto muziejui, esančiam Granadoje.

Bet, nusisukus nuo praeities, skausmas neišnyksta. Vien bendrame kape su didžiuoju poetu ilsisi maždaug trys tūkstančiai jo tautiečių.

“Visi, kas ateina į čia, jaučia liūdesį ir skausmą, - BBC korespondentui sakė istorikas Pakas Gonsalesas Arojo. - Vieninteliai tragedijos liudininkai - akmenys, kuriuos įvairiomis figūromis išdėstė aukų artimieji, pavargę nuo minties, jog jų mylimi žmonės čia ilsisi visų užmiršti”.

Bet niekas nežino, ar knaisiojimasis po praeitį nesujauks trapaus ispanų susitaikymo po tautą ištikusios tragedijos.