Teheranas-43: J.Stalinas pergudravo sąjungininkus

Bendra TSRS, Anglijos ir JAV kova su Vokietija šiandien mums atrodo savaime suprantama. Tačiau istorija galėjo pasisukti ir kitaip – 1943 m. Amerika ir Anglija buvo pasirengusios kare prieš TSRS paremti Vokietiją. 1943 metų lapkričio 28 - gruodžio 1 dienomis įvykusiame Teherano susitikime turėjo būti galutinai nuspręsta hitlerinės ir komunistinės valstybių ateitis.

Šalių dispozicija

„Vietinių Europos santykių“ aiškinimasis JAV nebuvo toks pavojingas, kaip Britanijai. Jungtinės Valstijos nerimavo ne tiek dėl Vokietijos ar TSRS susilpnėjimo, kiek dėl Britanijos sustiprėjimo ir Atlanto supervalstybės statuso jai grąžinimo. O Britanija bijojo, kad sustiprės TSRS, – Londonas neplanavo Senąjį Pasaulį paversti šešioliktąja respublika. Hitlerinė Vokietija galėjo pasirūpinti Vakarų šalių parama, sustabdyti tarybinės kariuomenės puolimą Europoje ir likti pasaulio politiniame žemėlapyje. Vokiečiai išties vedė slaptas derybas su Vakarais. Maskva norėjo sutriuškinti A. Hitlerį ir taip sustiprinti savo įtaką pasaulyje. Tačiau buvo sunku, o gal net neįmanoma fašistus nugalėti be amerikiečių lendlizo ir antrojo fronto atidarymo Europoje.

Viena vertus, trys supervalstybės jau buvo sąjungininkės kovoje prieš fašizmą. Anglija ir JAV tiekė TSRS techniką ir ginklus, o Tarybų Sąjunga 1943 m. rudenį sutriuškino Vokietijos kariuomenę prie Stalingrado ir Kursko. Kita vertus, sąjungininkai turėjo sudėtingų ir dažnai prieštaringų interesų. V.Čerčilis ir F.Ruzveltas į Iraną vyko tiksliai nežinodami, prieš ką jiems atidaryti antrąjį frontą – prieš Vokietiją ar TSRS.

Kodėl Teheranas?

Kur susitikti? J. Stalinas pasiūlė tai padaryti jo teritorijoje – pietuose, Astrachanėje, arba šiaurėje, Archangelske. F.Ruzveltas pasakė, kad TSRS deryboms netinka, ir pasiūlė susirinkti Aliaskoje. Tam paprieštaravo J. Stalinas – jis nenorėjo įtemptu metu išvykti iš fronto į „tokį tolimą punktą“. Bagdado ir Kairo variantus taip pat atmetė. Galiausiai pasirinko Teheraną. Iki karo pradžios Iranas simpatizavo vokiečiams, ten stovėjo Vokietijos kariuomenė. Tačiau 1941 m. į šalį įžengė TSRS ir Anglijos kariuomenės bei šiek tiek Amerikos kareivių (lendlizui užtikrinti). Užkariauta buvo žaibiškai ir beveik be kraujo, tačiau Irane liko galingas vokiečių agentūrinis tinklas. Rytais iraniečiai neretai gatvėse rasdavo europietiškos išvaizdos žmonių lavonų – tai keturių žvalgybų darbuotojai, atpažinę priešo agentą, žudydavo jį be teismo ir tardymo. Padėtis Irano sostinėje buvo sudėtinga, bet kontroliuojama ir valdoma. Teherane stovėjo 182-asis tarybinis kalnų šaulių pulkas, kurio kareiviai saugojo svarbesnius objektus. Dauguma iraniečių gerbė Tarybų Sąjungą – tai palengvino karinės žvalgybos darbuotojų, kurie tarp jų rasdavo savanorių pagalbininkų, darbą.

Lapkričio pabaigoje J.Stalinas išvyko iš Maskvos. Mažai kas žinojo galutinę stotelę, į kurią turėjo atvykti jo raidinis traukinys Nr. 501. Traukinys važiavo maršrutu Maskva-Stalingradas-Baku. J.Stalinas įsikūrė atskirame šarvuotame vagone, svėrusiame daugiau kaip 80 tonų. Atskirame vagone važiavo ir L.Berija. Jis atsakė už delegacijos, kurioje buvo ir V.Molotovas, K.Vorošilovas, S.Štemenka, atsakingi Užsienio reikalų liaudies komisariato ir Generalinio štabo darbuotojai, saugumą. Viename kelio ruože traukinio vos nesubombardavo vokiečių bombonešiai. Tarybinis generalinis sekretorius lėktuvu išskrido į Teheraną iš Baku (pirmą kartą savo gyvenime).

F.Ruzveltas Atlantą perplaukė geriausiu Amerikos linijiniu laivu „Ajova“. Pavyko išvengti susitikimo su reicho povandeniniais laivais, tačiau nuotykių patyrė – iš pradžių amerikiečius užklupo stipri audra, vėliau viename palydos laive savaime iššovė torpeda, vos nepataikiusi į „Ajovą“. Po devynių kelionės dienų linijinis laivas atplaukė į Alžyro Orano uostą. Iš ten Amerikos prezidentas sausuma pasiekė Kairą, kur atskrido V.Čerčilis. Čia jie suderino pozicijas prieš derybas su J.Stalinu ir iškeliavo į Teheraną.

Saugumo tikslu JAV prezidentas Irano sostinėje apsistojo ne savo, bet tarybinėje ambasadoje, kuri buvo priešais britų. Tarp ambasadų įrengė brezentinį koridorių, kad iš lauko nesimatytų lyderių judėjimo. Šį diplomatinį kompleksą trimis žiedais apsupo pėstininkai ir tankai. Trims konferencijos dienoms miestą visiškai blokavo kariuomenė ir specialiosios tarnybos. Teherane pristabdė žiniasklaidos veiklą, išjungė telefoną, telegrafą ir radijo ryšį. Net tarybinių diplomatų šeimos laikinai buvo „evakuotos“ iš būsimųjų derybų zonos.

„Ilgas šuolis“?

Tikriausiai visiems laikams liks paslaptis, ką galvojo ir darė vokiečiai, ruošdamiesi „didžiojo trejeto“ susitikimui. J.Stalinas neva turėjo slaptos informacijos, kad Trečiojo reicho užsienio žvalgybos valdybos diversijų skyriaus viršininkas Otas Skorcenis rengia pasikėsinimą į sąjungininkų valstybių lyderius. Jo žinyba neva jau buvo sukūrusi slaptą diversinę operaciją, kurios kodinis pavadinimas - „Ilgas šuolis“. O. Skorcenis tai neigė; kad toks planas buvo, nepatvirtina ir tarybinių (rusiškų) specialiųjų tarnybų archyvai. Galbūt versiją apie rengiamą pasikėsinimą sukūrė J.Stalinas, kad F.Ruzveltas apsistotų tarybinėje ambasadoje ir taip būtų apribotas nuo „ydingos“ V.Čerčilio įtakos?

Tačiau yra istorikų, specialiųjų tarnybų ir įvykių liudininkų liudijimų, kad nacistinė Vokietija vis dėlto ketino pašalinti „didįjį trejetą“. O svarbiausio Vokietijos diversanto Oto Skorcenio, kurį vadino Teherano operacijos vadovu, nenorą kalbėti apie ją paaiškina trys galimos priežastys. Pirmoji: jam nemalonu pripažinti, kad sąjungininkų specialiosios tarnybos pergudravo jo žinybą. Antroji: kai kuriuos dalykus žvalgybininkai nutyli net išėję į pensiją. Trečioji: Otas Skorcenis buvo dvigubas agentas ir dirbo ne tik A.Hitleriui, bet ir J.Stalinui. Tikinčiųjų, jog egzistavo „Ilgojo šuolio“ planas, nuomone, informaciją apie rengiamą pasikėsinimą J.Stalinui tuo pačiu metu perdavė ir keli tarybiniai agentai. Jų rezidentūros dažniausiai nenurodomos.

Visi specialistų surinkti faktai rodo, kad specialiosios operacijos esmė buvo tokia. Sužinoję derybų terminus, vokiečiai sumetė, kada, kur ir kaip galima įgyvendinti pasikėsinimą. Pirma, F.Ruzveltą buvo galima užpulti, kai jis važiavo iš Amerikos į Britanijos ambasadą ir atgal. Antra, 1943 m. lapkričio 30 dieną Vinstonui Čerčiliui sukako 69 metai. Akivaizdu, kad šventė turėjo vykti vakare Britanijos ambasados teritorijoje, kur susirinks visi trys lyderiai. Vienintelis kelias į anglų ir tarybinį diplomatinį kompleksą, apsaugotas iš oro ir sausumos, buvo... po žeme – vienas požeminis tunelis kaip tik buvo nutiestas po britų ambasada.

Nuo senų laikų Irane buvo išlikęs platus ir gerai konspiruotas vokiečių agentūrinis tinklas, kuriam priklausė maždaug tūkstantis žmonių. Tarp jų buvo agentų, kurie šalyje jautėsi lyg namie. Pavyzdžiui, SD karininkas Francas Majeris Teherano armėnų kapinėse dirbo duobkasiu. SS hauptšturmfiureris Julijus Šulcė Isfahane dirbo mula ir kiekvieną penktadienį musulmonams mečetėje aiškindavo, kad „visų tikinčiųjų religinė pareiga – anglams ir rusams, savo buvimu įžeidžiantiems šventąją islamo žemę, skelbti džichadą“. F.Majerį suėmė iki susitikimo likus porai mėnesių. Tardomas jis prisipažino, jog buvo planuojama į ambasadą prasiskverbti vandens nuotaku. Po to vandens tiekimo sistemą ėmėsi kontroliuoti britai. Tada abveras nusprendė po tarybinės ambasados pastatu padėti sprogmenų. Į požemines patalpas buvo galima patekti tėvui Michailui, vienintelės stačiatikių cerkvės Teherane šventikui, padedant. Pasak iraniečio istoriko profesoriaus Muhamado Achmadžio, vokiečių žvalgybininkai už bendradarbiavimą cerkvės tarnautojui siūlė tais laikais didžiulę sumą – 50 tūkst. Anglijos svarų. Nors ir nekentė J.Stalino ir Tarybų Sąjungos, tėvas Michailas, cerkvėje tarnavęs dar nuo caro laikų, tarybinės ambasados darbuotojams iškart atskleidė nacių planus.

Bet vokiečiai neprarado vilties. Jie į Iraną permetė du SS specialiosios paskirties būrius, kurie įsikūrė Teherano apylinkėse. F.Ruzvelto kelyje iš Amerikos ambasados į tarybinę SS parengė tris pasalas, tačiau ši galimybė buvo atmesta, nes JAV prezidentas net neužsuko į savąją, iškart patraukė į svečius pas J.Staliną. Nežinia, ką dar rengė SS komandosai, nes visi šios bylos dokumentai įslaptinti. Britanijos žvalgyba žada juos paskelbti po 2017 metų. Bet kokiu atveju rusų ir anglų žvalgybininkai paėmė į nelaisvę vieną komandosų būrį ir jo padedami sunaikino kitus SS specialiuosius būrius. Tada O.Skorcenis reicho vadovams pasiūlė išsinuomoti lengvą lėktuvą, prikimšti jį sprogmenų ir nukreipti į tarybinę ambasadą. Greitai buvo surastas savanoris mirtininkas, bet kol jis pasiekė įvykio vietą, politikai jau buvo išvažiavę namo.

Antrasis frontas – žodžiai ir darbai

Tarybinės vyriausybės delegacijos narius deryboms Teherane rengė VRLK (NKVD) užsienio žvalgyba ir Vyriausioji žvalgybos valdyba. Jos surinko itin vertingų žinių, kurios J.Stalinui padėjo derybų metu. VŽV (GRU) darbuotojai J.Stalinui parūpino ir nuolatinį radijo ryšį su Maskva.

1943 m. spalio 1 dienos antrąją pusę karinės žvalgybos viršininkas generolas leitenantas I.Iljičiovas iš Generalinio štabo grįžo į Vyriausiąją žvalgybos valdybą. Generalinio štabo viršininkas Tarybų Sąjungos maršalas A.Vasilevskis karinei žvalgybai iškėlė konkrečius uždavinius, susijusius su Maskvoje įvyksiančiu TSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrų susitikimu. Svarbiausių Vašingtono ir Londono (o galbūt ir Pekino) diplomatų buvo laukiama spalio 18 dieną. Karinė žvalgyba turėjo per trumpiausią laiką gauti informacijos apie JAV ir Didžiosios Britanijos požiūrį į antrojo fronto Europoje atidarymą. Generalinį štabą domino ne deklaratyvūs sąjungininkų pažadai, bet tikslūs duomenys, kur ir kada jie planuoja atidaryti antrąjį frontą. Šie duomenys domino ir užsienio reikalų ministrą V.Molotovą, vadovavusį tarybinei delegacijai pasitarime Maskvoje.

I. Iljičiovas nedelsdamas nusiuntė specialias užduotis tarybinės karinės žvalgybos rezidentams Vašingtone ir Londone. Rezidentūrai Londone vadovavo tankų kariuomenės generolas majoras Ivanas Skliarovas, kuriam VŽV skyrė pseudonimą Brionas; Niujorke – pulkininkas Pavelas Melkiševas, kuris savo pranešimus Centrui pasirašydavo Moljero pseudonimu. (Būtent jie sužinojo tikslius duomenis apie „Citadelės“ operacijos planą, tai lėmė tarybinės kariuomenės sėkmę prie Kursko.) Užduotys buvo labai sudėtingos, o laiko žinioms surinkti – itin mažai.

Nuo spalio 9 dienos Centras pradėjo gauti informaciją. Jos esmė – antrasis frontas Vakarų Europoje neatidaromas dėl politinių sumetimų. Netrukus J.Stalinas gavo pažodžiui išverstą slaptą amerikiečių ir britų planą „Overlord“ - sąjungininkų ekspedicinių jėgų įsiveržimo į Prancūzijos šiaurės vakarų teritoriją operacijos planą. Labiausiai J.Staliną užgavo tai, kad planas buvo sudarytas 1943 m. liepą, kaip tik tuo metu, kai Rytų fronte vyko istorijoje neregėtas tankų mūšis prie Kursko. Paaiškėjo, jog V.Čerčilis ir F.Ruzveltas melagingu pretekstu tada atsisakė padėti krauju plūdusiems tarybiniams kariams. Ir tai – Antihitlerinės koalicijos sąjungininkai?!

Susitikimas Maskvoje buvo rengiamas ir vyko asmeniškai kontroliuojant Laurentijui Berijai. Gausus jo aparatas ėmėsi priemonių, kurios visiškai užkirto kelią informacijos apie šį renginį nutekėjimui. Kuo griežčiausiai buvo uždrausta jį minėti bet kokiame slaptame susirašinėjime. Susitikimui buvo rengiamasi pagal vieningą planą, kurio išsamų turinį žinojo tik keturi žmonės: J. Stalinas, V.Molotovas, K.Vorošilovas ir L.Berija.

Pasitarime Maskvoje Britanijos ir Amerikos delegacijų vadovus apstulbino V.Molotovo kompetencija. Diskusijos tęsėsi nuo spalio 19 iki 30 dienos. Galiausiai TSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos užsienio politikos žinybų vadovai (V. Molotovas, K. Helas ir A. Idenas) pasirašė bendrą komunikatą, kuriame buvo nurodyta, kad sąjungininkų valstybės „svarbiausiu tikslu laiko karo pabaigos pagreitinimą“. Tačiau užsienio reikalų ministrams taip ir nepavyko suderinti tikslių antrojo fronto Europoje atidarymo terminų.

Maskvoje, Vašingtone ir Londone buvo patenkinti pasitarimo rezultatais, kurie atvėrė perspektyvas aukštesnio lygio deryboms. Kelias į trijų valstybių vadovų susitikimą buvo nutiestas.

Mintis sušaukti tokį susitikimą kilo JAV prezidentui: 1943 m. gegužės 5 dieną F.Ruzveltas pasiūlė J.Stalinui surengti susitikimą, kuris „būtų neoficialus ir visiškai paprastas“, o 1943 m. rugpjūčio 19 dieną parašė jam iš Kebeko, kur tarėsi su V.Čerčiliu: „Mes vėl norime atkreipti Jūsų dėmesį į mūsų trijų susitikimo svarbą...“ Tačiau F.Ruzveltas vėl nuslėpė nuo J.Stalino svarbią detalę – jis nepasakė, kad Amerika ir Britanija pasirašė susitarimą suvienyti pastangas kuriant atominę bombą. Kai žvalgyba J.Stalinui perdavė šį itin slaptą dokumentą, jis dar kartą susimąstė apie „draugų nuoširdumą“. Gal bomba bus panaudota prieš Tarybų Sąjungą?

Ko nesakė sąjungininkai

Viskas stojo į savo vietas, kai tarybiniai vadovai sužinojo, kad antrasis frontas bus atidarytas tik tada, kai J.Stalinas sąjungininkams asmeniškai pažadės, jog jų ekspedicinei kariuomenei išsilaipinus Prancūzijoje Raudonoji Armija pradės platų puolimą, neleisiantį vokiečiams permesti į Vakarus papildomos kariuomenės. Kai J.Stalinas suprato, jog susitikime sugebės pasiekti, kad amerikiečiai ir anglai prisiimtų konkrečius įsipareigojimus, jis priėmė F.Ruzvelto kvietimą. Jis taip pat manė, kad atėjo metas su sąjungininkais apsvarstyti ir kitas tarptautines problemas. Pavyzdžiui, J.Stalinas pasisakė prieš F.Ruzvelto idėją Vokietiją suskaidyti į penkias valstybes, nors jai pritarė ir V.Čerčilis; reikėjo numatyti Lenkijos atgaivinimo kelią, išspręsti Lietuvos, Latvijos ir Estijos ateities klausimą, suderinti Irano, kurio teritorijoje stovėjo sąjungininkų kariuomenė, nepriklausomybės, suvereniteto suteikimo ir teritorinio neliečiamumo sąlygas bei daugybę kitų klausimų.

Svarbia sąlyga J.Stalinui priimti galutinį sprendimą dėl derybų tapo karo žvalgybos duomenys apie JAV ir Didžiosios Britanijos poziciją beveik visais būsimosios konferencijos klausimais. Taip pat pavyko iš anksto sužinoti, kokių prieštaravimų F.Ruzveltui ir V.Čerčiliui kyla pagrindiniais būsimosios konferencijos klausimais. Iš Vašingtono pranešė, kad Amerikos prezidentas laikėsi artimos TSRS siūlomai pozicijos: JAV ir Didžioji Britanija Prancūzijoje atidaro antrąjį frontą ir didina savo pajėgas fašistinei Vokietijai triuškinti iš vakarų. O V.Čerčilis, atvirkščiai, nori, kad Anglijos ir Amerikos kariuomenės daugiau smogtų Vokietijai ir jos sąjungininkams Balkanuose. Paaiškėjo, kad nors Amerikos prezidentas ir bijojo, jog tarybinė kariuomenė gali įsiskverbti į Europos žemyno gilumą, jis taip pat negalėjo leisti, kad būtų atgaivinta Britanijos imperija, atkurta jos įtaka Europoje. V.Čerčilis negalėjo susitaikyti, kad Anglija negrįžtamai prarado pasaulio kolonijinės valstybės statusą, o F.Ruzveltas tam nepritarė ir nenorėjo padėti V.Čerčiliui.

Teherano diskusijos

F.Ruzveltas iš tiesų pasiūlė apsvarstyti Vokietijos suskaidymo po karo į penkias autonomines valstybes klausimą. J.Stalinas nesutiko ir pasiūlė šį klausimą perduoti svarstyti Europos konsultacinei komisijai. Deklaracijoje dėl Irano buvo pabrėžtas TSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybių noras „išsaugoti visišką Irano nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį neliečiamumą“. Dėl Lenkijos: iš anksto buvo susitarta, kad jos rytinė siena eis palei „Kerzono liniją“, vakarinė – Oderio upe, t. y. pagal slaptus 1939 m. rugpjūčio 23 dienos V. Molotovo ir A.Ribentropo susitarimus. Iki fašistinės Vokietijos sutriuškinimo dar buvo toli. Vis dėlto, lapkričio 29 dieną kalbėdamasis su J.Stalinu, F.Ruzveltas siūlė aptarti pasaulio tvarkymą po karo. Amerikos prezidentas sakė, jog būtina steigti tokią organizaciją, kuri galėtų po karo užtikrinti ilgalaikę taiką. J.Stalinas pritarė taikos organizacijos, kuri turėtų laikytis Jungtinių Tautų principų, steigimui.

F.Ruzveltas ir V.Čerčilis J.Stalinui net neužsiminė, kad JAV ir Didžioji Britanija suvienijo jėgas atominei bombai kurti. Nors ir spėjo, kad jis jau viską žino.

Lapkričio 30-osios vakarą Britanijos ambasadoje buvo surengtas iškilmingas priėmimas V.Čerčilio gimimo dienos proga. J.Stalinas į priėmimą atvyko vilkėdamas paradinę maršalo uniformą. Jį lydėjo V.Molotovas ir K.Vorošilovas. V.Čerčiliui jis dovanojo karakulio kepurę ir didelę porcelianinę skulptūrų rusų liaudies pasakų motyvais grupę. T. Ruzveltas Britanijos premjerui įteikė senovinę persišką taurę ir Isfahane pagamintą kilimą. Buvo pasakyta daug tostų, tačiau visi įsiminė vieną. JAV prezidentas pasakė: „Tuo metu, kai mes čia švenčiame Britanijos ministro pirmininko gimimo dieną, Raudonoji Armija toliau stumia nacių pulkus. Už tarybinės ginkluotės laimėjimus!“

Gruodžio 1-osios vakarą Teherane atšalo. Chuzistano kalnuose netikėtai pasnigo, staiga pasikeitė meteorologinės sąlygos. Tai privertė F.Ruzveltą skubiai išskristi iš Irano sostinės. Greitai buvo suderintas baigiamosios deklaracijos tekstas. Nebuvo organizuota iškilminga jos pasirašymo ceremonija. Kaip rašė J.Stalino vertėjas V. Berežkovas, parašus po šiuo itin svarbiu dokumentu rinko „apklausos metodu. Visi pagrindiniai konferencijos dalyviai kiekvienas atskirai skubiai įrašė savo vizą“. „Mūsų rankose liko gerokai sulamdytas lapelis su parašais, padarytais pieštuku“, - rašė V.Berežkovas. Lapelio išvaizda visiškai nederėjo su dokumento turiniu, kuris pasaulyje pagarsėjo kaip trijų valstybių Teherano deklaracija. Joje buvo sakoma, kad konferencijos dalyviai suderino vokiečių ginkluotųjų pajėgų sunaikinimo planus ir sutarė dėl operacijų, kurios vyks iš rytų, vakarų ir pietų, masto bei terminų. „Baigę draugiškus pasitarimus, - teigė F.Ruzveltas, J.Stalinas ir V.Čerčilis, - mes laukiame dienos, kai visos pasaulio tautos gyvens laisvos, neslegiamos tironijos, siekdamos savo tikslų ir paisydamos savo sąžinės...“

Tarybinė delegacija iš Teherano išvyko gruodžio 2-osios antrąją dienos pusę. Iš Teherano oro uosto, kurį sustiprintai saugojo specialiai į Irano sostinę įvestas pulkas, pirmieji pakilo du dvimotoriai lėktuvai. Viename jų skrido J.Stalinas, antrame – Generalinio štabo ekspertų grupė. Po kiek laiko radijo ryšiu į Teheraną atskriejo pranešimas, kad lėktuvai nutūpė Baku.

J.Stalinas sėkmingai pasiekė Maskvą, F.Ruzveltas atvyko į Vašingtoną, V.Čerčilis grįžo į Londoną. 1943 m. gruodžio 6 dienos laiške F.Ruzveltui J.Stalinas rašė apie Teherano konferencijos sėkmę ir ypatingą jos sprendimų reikšmę: „Tikiuosi, kad bendras mūsų tautų priešas – hitlerinė Vokietija – netrukus tai pajus“. Vėliau F.Ruzveltas kalbėjo, kad J.Stalinas atkakliai gynė TSRS pozicijas kiekvienu klausimu. „Jis atrodė labai pasitikintis savimi“, - ypač pabrėždavo Amerikos prezidentas. Visiems laikams liks paslaptis, kas konkrečiai paskatino Londoną ir Vašingtoną palaikyti J.Stalino sprendimą. Galbūt lėmė tai, kad F.Ruzveltas ir J.Stalinas tris dienas gyveno po vienu stogu. Ne išimtis, jog įtakos turėjo ir V.Čerčiliui dovanota papacha. O gal lemtingam sprendimui politikus pastūmėjo vidinė nuojauta.

Jeigu vokiečiams būtų pavykę sužlugdyti susitikimą, pašalinti bent vieną lyderį, istorija būtų pasisukusi kitaip. Tačiau viskas įvyko taip, kaip rašoma vadovėliuose: 1944 m. birželio 6 dieną sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, o 1946 m. spalio 10 dieną prasidėjo pirmoji Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja.

P. S. Iš J.Stalino ir F.Ruzvelto pokalbio 1943 m. gruodžio 1 d. 15 val. 20 min.:

F.Ruzveltas. Jungtinėse Valstijose gali būti iškeltas klausimas dėl Baltijos respublikų įtraukimo į Tarybų Sąjungą. Manau, kad pasaulio visuomenė pageidaus, jog kada nors ateityje kokiu nors būdu būtų išreikšta tų respublikų žmonių nuomonė šiuo klausimu. Todėl tikiuosi, kad maršalas J.Stalinas atkreips dėmesį į šį pageidavimą. Aš asmeniškai visiškai neabejoju, kad šių šalių tautos taip pat draugiškai balsuos už prisijungimą prie Tarybų Sąjungos, kaip tai darė 1940 metais.

J.Stalinas. Lietuva, Estija ir Latvija prieš revoliuciją Rusijoje neturėjo autonomijos. Tada caras buvo sudaręs sąjungą su Jungtinėmis Valstijomis ir Anglija, ir niekas nekėlė klausimo dėl šių šalių išbraukimo iš Rusijos sudėties. Kodėl toks klausimas keliamas dabar?

F.Ruzveltas. Visuomenė nežino istorijos. Norėčiau su maršalu J.Stalinu pasikalbėti apie Jungtinių Valstijų vidaus padėtį. Kitais metais Jungtinėse Valstijose įvyks rinkimai. Nenoriu kelti savo kandidatūros, bet jeigu karas tęsis, galbūt būsiu priverstas tai padaryti. Amerikoje gyvena šeši ar septyni milijonai lenkų kilmės piliečių, todėl aš, būdamas praktiškas žmogus, nenorėčiau prarasti jų balsų. Sutinku su maršalu J.Stalinu, kad mes turime atkurti lenkų valstybę. Aš asmeniškai neprieštarauju, kad Lenkijos sienos būtų perkeltos iš rytų į vakarus – iki pat Oderio. Bet dėl politinių sumetimų šiuo metu negaliu dalyvauti sprendžiant šį klausimą. Aš pritariu maršalo J.Stalino idėjoms ir tikiuosi, kad jis supras, kodėl negaliu viešai dalyvauti šį klausimą sprendžiant čia, Teherane, ar net kitų metų pavasarį.

J.Stalinas. Po F.Ruzvelto paaiškinimo aš tai suprantu.

F.Ruzveltas. Jungtinėse Valstijose taip pat gyvena lietuvių, latvių ir estų. Žinau, kad Lietuva, Latvija ir Estija ir praeityje, ir visai neseniai buvo Tarybų Sąjungos dalis. Kai rusų armijos vėl įžengs į šias respublikas, aš dėl to su Tarybų Sąjunga nekariausiu. Tačiau visuomenė gali pareikalauti ten surengti plebiscitą.

J.Stalinas. Mes turėsime nemažai progų leisti Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautoms išreikšti savo valią.

F.Ruzveltas. Man tai bus naudinga.

J.Stalinas. Žinoma, tai nereiškia, kad plebiscitą šiose respublikose turi lydėti kokios nors formos tarptautinė kontrolė.

F.Ruzveltas. Žinoma, ne. Būtų naudinga tam tikru metu paskelbti, kad anksčiau šiose respublikose įvyko rinkimai.

J.Stalinas. Žinoma, tai bus galima padaryti. Norėčiau žinoti, ar jau galutinai nutarta išvykti rytoj.

F.Ruzveltas. Man pranešė, kad rytoj bus palankūs orai. Mums liko nedaug klausimų, kuriuos galėsime aptarti šiandien vakare. Rytoj ryte aš ketinu išskristi...

„Utro“