Nugalėtojai, neretai elgęsi kaip tikri užkariautojai, dabar kratosi okupantų etiketės

Artėjančios pergalės prieš nacių Vokietiją 60-osios metinės itin užaštrino ginčą dėl Antrojo pasaulinio karo priežasčių ir rezultatų, vienas kurių buvo Europos padalijimas į įtakos sritis.

Vėl kilo įnirtingi debatai, ar Raudonoji armija buvo tik išvaduotoja, ar ji nebuvo Stalino režimo įrankis, kuriuo diktatorius sustiprino ir netgi smarkiai išplėtė sovietinę imperiją.

Baltijos valstybių, kurių vadovai šiandien Rygoje susitinka su JAV prezidentu Džordžu V.Bušu, nuostata vieninga: Raudonoji armija nebuvo išvaduotoja, nes ji į šias šalis sugrąžino Stalino tironiją. Tarptautinė žiniasklaida vakar itin akcentavo tai, kad su tokia Lietuvos, Latvijos, Estijos pozicija solidarizavosi Jungtinių Valstijų vadovas.

Gyvena šventinėmis nuotaikomis

Kaunietis Antrojo pasaulinio karo dalyvis Aleksandras Petelinas “Kauno dienai” sakė, kad jis gyvena jau šventinėmis nuotaikomis: karo veteranas gavo asmeninį Rusijos prezidento Vladimiro Putino sveikinimą pergalės 60-ųjų metinių proga.

Jis teigė nesuprantantis, kodėl jis ir jo kovų draugai dabar Baltijos valstybėse vėl vadinami okupantais. “Mes triuškinome fašistus, vadavom jų pavergtas tautas, o mums klijuojamos okupantų etiketės”, - piktinosi veteranas.

“Buvo priimta, nes pati to pageidavo”

A.Petelinas yra šventai įsitikinęs, kad jokios okupacijos nebuvo ir 1940-aisiais. Jis tada buvo Leningrado karo medicinos akademijos kariūnas, kai grupė lietuvių buvo nuvažiavusi į Maskvą parvežti “Stalino saulę”.

“Tada per Maskvą važiavau atostogų ir netikėtai tapau istorinio įvykio liudininku. Į SSRS sostinę buvo atvykusi lietuvių delegacija, turinti atitinkamus tuometinio Lietuvos parlamento įgaliojimus, kuri prašė, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą. Ji buvo priimta, nes to pati pageidavo”, - taip prisimena tas 1940-ųjų dienas karo dalyvis, medicinos tarnybos pulkininkas, 40 metų ištarnavęs SSRS pajėgose, sovietmečiu dirbęs Kauno medicinos instituto karinės katedros viršininku.

Paklaustas, kaip, jo nuomone, atsitiko, kad Raudonoji armija, pasižymėjusi griežta drausme, peržengusi valstybinę SSRS sieną, ėmė neregėtai siautėti - plėšikauti ir prievartauti vietos gyventojus, A.Petelinas apie tokius kaltinimus nenorėjo net girdėti. “Už visai menkus prasižengimus grėsė drausmės batalionas, o už plėšikavimą ir prievartavimą - pati rūsčiausia bausmė. Pats praėjau visą karą, kariavau Lenkijoje ir pačioje Vokietijoje, viską mačiau savo akimis. Kalbos apie tai, kad raudonarmiečiai plėšikavo ir prievartavo, - prasimanymas tų, kurie nori mesti šešėlį mūsų istorinei pergalei”, - kalbėjo veteranas.

Tačiau faktų apie vadinamąją juodąją Antrojo pasaulinio karo pusę surenkama vis daugiau, atsiveria vis daugiau archyvų, vis atviresni tampa karo dalyviai.

Burbinės tragedija

Kaune gyvenantis Justinas Garšva “Kauno dienai” pasakojo, kad raudonarmiečiai, vos įžengę į Lietuvą 1944-aisiais, elgėsi kaip tikri užkariautojai ir barbarai, nes, suradę menkiausią pretekstą, griebdavosi taikių gyventojų žudynių.

“Dabar jie dedasi išvaduotojais, apgynusiais savo teritoriją, bet tada jie elgėsi kaip paties aršiausio priešo teritorijoje - menkiausiai progai pasitaikius žudė vietos gyventojus”, - tvirtino J.Garšva.

“Išvaduotojais galima laikyti amerikiečius, kurie, pavyzdžiui, iš Prancūzijos išvijo nacius, o po karo iš išvaduotos šalies pasitraukė”, - sakė pašnekovas.

Kaip vieną ryškiausių ir dramatiškų pavyzdžių jis nurodė raudonarmiečių siautėjimą 1944-1945 metais Jurbarko rajono Burbinės miške (ir to paties pavadinimo kaime). Tai prasidėjo gruodžio vidury, po to, kai plėšikavusius raudonarmiečius sutramdė jau veikę Lietuvos partizanai.

Tada atėjūnai visą įtūžį išliejo ant vietos gyventojų. Čia per kelis mėnesius - nuo 1944-ųjų gruodžio 17-osios iki 1945 metų liepos vidurio jie itin žiauriai nužudė 43 vietos gyventojus, sudegino daug sodybų.

J.Garšva, turintis leidimą rinkti istorinę medžiagą, šios tragedijos tyrimui paskyrė daugybę savo laisvalaikio. Jis apklausė 56 liudininkus, iš kurių parodymų matyti, koks didelis buvo piktadarybių mastas.

Rėmėsi Karinio archyvo dokumentais

Tuo tarpu profesionalūs istorikai ir publicistai aptinka vis daugiau duomenų, kad raudonarmiečiai buvo ne tik ištvermingi kariai, bet ir plėšikai bei prievartautojai, apie savo “žygdarbius” neretai pasakoję su pasimėgavimu.

Kai 2002 metais Londone išėjo Entonio Bivoro knyga “Berlyno žlugimas”, Rusijos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Grigorijus Karasinas į laikraštį “Daily Telegraph” parašė piktą laišką, kuriame teigė, kad britų istorikas apšmeižė “šlovingus sovietų karius”.

Bet istorikas teisinosi, kad jis rėmėsi dokumentais, gautais iš Podolske esančio Rusijos centrinio karinio archyvo. Iš tų dokumentų buvo matyti, kaip baisiai raudonarmiečiai elgėsi Lenkijoje, Rytų Prūsijoje ir pačiame Berlyne.

Žudymai, plėšimai, masiniai prievartavimai ir mirties bausmių vykdymas be teismo - apie tokį siautėjimą su smulkiausiomis detalėmis buvo pranešama saugumo vadovui Berijai ir pačiam Stalinui, tvirtino britų istorikas.

Anot E.Bivoro, “nuo tų senų pranešimų eilučių dvelkia jei ne siaubas, tai mažų mažiausiai nerimas - vis dėlto Raudonoji armija turėjo būti vertinama kaip armija išvaduotoja, bet ji elgėsi visai ne taip”.

Nestigo purvo ir didvyriškumo

“Berlyno žlugimo” autorius, buvęs britų armijos karininkas, pagrindinio dėmesio neskiria raudonarmiečių piktadarybėms - jis rašo vieno didžiausių mūšių žmonijos istorijoje įvairiabriaunę istoriją, kurioje iš abiejų pusių nestigo purvo ir didvyriškumo, žygdarbių ir išdavysčių, konstatuoja BBC rusų tarnybos apžvalgininkas Konstantinas Egertas.

K.Egertas savo komentare, skirtame “Berlyno žlugimui”, nurodo, kad jo motina, per karą gyvenusi Maskvoje ir per stebuklą likusi gyva, kai į jos namą pataikė bomba, ramiai išklausė jo trumpą žodinę recenziją apie E.Bivoro knygą: “O kas čia naujo? Keturiasdešimt penktaisiais daugelis iš tų, kurie grįžo iš fronto, su pasimėgavimu ir pasididžiavimu savo artimųjų akivaizdoje pasakojo, kiek moterų Vokietijoje išprievartavo ir kiek išplėšė namų. Ir niekas dėl to nesipiktino”.

Torpedos į plaukiojančią ligoninę

Kiek anksčiau nei pasirodė E.Bivoro knyga, Nobelio premijos laureatas Giunteris Grasas išleido savo romaną - kroniką apie keleivinio laivo “Vilhelmas Gustlofas”, kuris iš esmės buvo plaukiojanti ligoninė, žūtį.

Šis laivas 1945-ųjų vasarį plaukė iš Rytų Prūsijos į Hamburgą. Juo nuo Raudonosios armijos puolimo gelbėjosi civiliai. Laive iš viso buvo maždaug devyni tūkstančiai keleivių.

Sovietų povandeninis laivas “C-13”, kuriam vadovavo daug apdovanojimų turėjęs kapitonas Aleksandras Marinesko, paleido į vokiečių laivą tris torpedas. Mažai kas iš keleivių išsigelbėjo. Per kitas dvi savaites sovietai nuskandino dar du vokiečių keleivinius laivus - “Stoiben” ir “Goja”. Šį kartą žuvo maždaug 11 tūkstančių civilių.

Net ir pagal tos epochos dvasią laivo-ligoninės nuskandinimas - karo nusikaltimas. Jį aprašęs G.Grasas Vokietijoje traktuojamas kaip nuoseklus antifašistas ir kaip tautos sąžinė. Bet ir jis savo tėvynėje sulaukė priekaištų, kad suabejojo Vokietijos kalte žmonijai, o vokiečius pavertė karo aukomis.

Atseikėjo su kaupu

Užkulisinę Antrojo pasaulinio karo pusę nagrinėjo ir žymus amerikiečių istorikas ir rašytojas Maksas Hastingsas, parašęs knygą “Armagedonas”. Jis neseniai davė interviu JAV radijo stočiai “National Public Radio”.

Į radijo stoties korespondento klausimą, kas nutiko, kai Raudonoji armija įžengė į Vokietijos teritoriją, atsakė: “Rusai, kurie nuo vokiečių patyrė daug kančių, į Vokietiją įžengė pasiryžę žiauriai atkeršyti. Raudonosios armijos politvadovai netgi buvo įsakę kareiviams rašyti specialius “keršto dienoraščius”, kuriuose turėjo būti aprašytos visos jiems žinomos vokiečių padarytos piktadarybės.

Raudonarmiečiai turėjo vokiečiams atseikėti su kaupu. Stalino kariai taip ir elgėsi: prasidėjo neregėtos žudynės, plėšimai ir prievartavimai. Tai rusams apsisuko kitu lazdos galu - vokiečių kareiviai, gerai žinodami, kas jų laukia, jeigu jie pateks į nelaisvę, kovėsi su pasmerktųjų fanatizmu”, - sakė amerikiečių istorikas.

Kai žurnalistas paklausė, ar daug moterų vokiečių išprievartavo raudonarmiečiai, rašytojas sakė: “Kalbama ne apie pavienius atvejus. Tai buvo ištisos tautos išprievartavimas”.