Sveiki atvykę į Liberlandą – naujausią Europos mikrovalstybę

Šioje šalyje nėra mokesčių, prekyba praktiškai nevaržoma, nėra oficialios valiutos, o reguliavimo priemonės – minimalios. Valstybė atlieka tik pačias svarbiausias funkcijas, o privati nuosavybė – šventa ir neliečiama.

Kaip rašo nepriklausoma Briuselio naujienų svetainė „Euobserver“, nors vieniems tokie principai gali atrodyti kaip kraštutinė libertarinė fantazija, kiti juos laiko naujausios Europos šalies – Liberlando Laisvosios Respublikos – steigiamuoju pagrindu.

Visa tai buvo sumanyta kaip pokštas, turintis sukelti didelį atgarsį.

Čekų libertaras aktyvistas Vitas Jedlička (Vytas Jedlička), euroskeptiškos Laisvųjų piliečių partijos narys, daug metų įtikinėjo savo šalį sumažinti mokesčius ir sumažinti vyriausybės vaidmenį. Vis dėlto 31 metų ekonomisto pastangos nebuvo itin sėkmingos, todėl jis nusprendė atlikti neįprastą žingsnį.

Balandžio 13 dieną V.Jedlička kartu su draugais išvyko į Gornia Sigą – vietovę palei Dunojaus upę – ir iškėlė ten vėliavą, skelbdamas naujos Liberlando mikrovalstybės įkūrimą. Naujosios šalies šūkis – „Gyventi ir leisti gyventi“.

Atrodo absurdiška? – Galbūt, bet ta negyvenama teritorija tarp Serbijos ir Kroatijos, kurią nusižiūrėjo V.Jedličkos grupė, yra ypatinga.

Serbija savo sieną brėžia išilgai Dunojaus upės, o Kroatija – pagal savivaldybių kadastrines ribas, todėl į Liberlando teritoriją faktiškai nepretenduoja nei viena iš tų šalių.

Pasak kai kurių teisinių šaltinių, tokia teritorijas gali būti laikoma terra nullius („niekam nepriklausanti žemė“), kurią teoriškai galima pasisavinti ją užimant. V.Jedličkos komanda atliko tyrimą ir nustatė, kad toks statusas taikytinas Gornia Sigos teritorijai, kurios plotas – apie 7 kv. km, ir kad ji yra tinkamiausia vieta iškelti Liberlando vėliavą.

Virtualios valstybės vadovas 

Liberlando entuziastams viskas klojosi kaip iš pypkės: neįprastos valstybės kūrėjų pastangos patraukė žiniasklaidos dėmesį visame pasaulyje.

Per pastarąsias dvi savaites „prezidentas“ V.Jedlička davė daugiau negu 50 interviu didiesiems žiniasklaidos kanalams. Šiuo metu Liberlando laikinieji lyderiai stengiasi užmegzti ryšių su potencialiais investuotojais, libertarinės pakraipos idėjų kalvėmis ir individualiais donorais.

Ši idėja taip pat sulaukė didžiulio susidomėjimo internete: socialiniuose tinkluose ir libertarų tinklalapiuose skambėjo liaupsės naujai mikrovalstybei, o apie 300 tūkst. žmonių pareiškė norintys tapti naujos šalies piliečiais – iš jų 20 tūkst. egiptiečių, 65 tūkst. turkų ir tūkstančiai Serbijos, Kroatijos bei kitų to regiono šalių gyventojų.

Liberlando „imigracijos biuras“, kurį užplūdusių elektroninių laiškų, telefono skambučių ir internetu pateiktų prašymų skaičius pranoko drąsiausias prognozes, ko gera, yra vienintelė tokio pobūdžio institucija Balkanuose, susidurianti su unikaliu, net jeigu tik virtualiu iššūkiu – imigracija, kuri yra daug didesnė už emigraciją.

Interneto sensacija tapęs Liberlandas neilgai trukus susidūrė su pirmosiomis kliūtimis į tikrą valstybingumą. Kaip paskelbė „prezidentas“ V.Jedlička, gegužės 1-oji turėjo tapti Liberlando įkūrimo šventine diena, o pirmiems 100 naujakurių, pasiekusių naujosios šalies krantus, žadėta suteikti garbės pilietybę.

Tačiau šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Serbijos ir Kroatijos pasieniečiai, siekiantys išvengti neteisėto sienų kirtimo, neleido potencialiems liberlandiečiams patekti į tą teritoriją. Renginys buvo perkeltas į vieną restoraną Serbijoje, kur apie 30 dalyvių buvo išduoti dokumentai prie alaus bokalo.

Tačiau V.Jedličkos komanda atrodo nusiteiksianti tartis su Kroatijos ir Serbijos vyriausybėmis dėl taikaus sugyvenimo.

Per savo pirmąją „diplomatinę misiją“ V.Jedlička mėgino susitikti su Kroatijos prezidente Kolinda Grabar-Kitarovič, bet buvo informuotas, kad ji išvykusi į užsienį. Pasak vietos šaltinių, abi šalys mikrovalstybės įkūrimą laiko pokštu, bet serbai Liberlandą vertina palankiau negu kroatai.

Garbės konsulatas

Gegužės 3 dieną Serbija, kurioje įsikūrė Liberlando „vyriausybė tremtyje“, leido jai atidaryti „garbės konsulatą“. Tuo tarpu Kroatijos pasieniečiai budriai patruliavo Dunojuje ir niekam neleido pasiekti Liberlando teritorijos vieninteliu dulkėtu sausumos keliu.

Nors nebuvo jokių ženklų, kad V.Jedličkai pavyko pasistūmėti į priekį įtikinėjant Kroatijos valdžią leisti jam pasiekti Liberlando teritoriją, jam labiau sekėsi užmegzti ryšius su vietos gyventojais. Vietos barų savininkai itin palankiai vertino galimybę pritraukti naujų nepriklausomybės siekiančių klientų.

Nenuostabu, kad teisės ekspertai ir apžvalgininkai gesino viltis, jog tokia mikrovalstybė gali iš tikrųjų atsirasti, netikėtas palaikymas Liberlando idėjai verčia spėlioti, kad galbūt šis drąsus užmojis turi šiokių tokių galimybių.

Dabartinė valstybių pripažinimo praktika apjungia du požiūrius į valstybingumą.

Pagal konstitucinę teoriją, Liberlandas galėtų tapti tarptautinės teisės subjektu, jeigu jį pripažintų kitos suverenios valstybės.

Tuo tarpu deklaracinė teorija numato keturis kriterijus, kuriuos turėtų tenkinti suvereni valstybė: ji privalo turėti vyriausybę, apibrėžtą teritoriją, nuolatinių gyventojų ir galimybę užmegzti santykius su kitomis valstybėmis.

Panašu, kad V.Jedličkos komanda yra pasirinkusi antrąjį scenarijų. V.Jedličkos meistriškas viešųjų ryšių triukas pateikti Liberlandą kaip taikų ir iš esmės niekam nekenkiantį projektą, neabejotinai didina šio sumanymo perspektyvas.

Net jeigu Liberlandas taptų pirmąja mikrovalstybe, užsitikrinusia tam tikrą faktinį pripažinimą, ko nepavyko padaryti kitiems panašiems projektams, tokiems kaip „Zelando Kunigaikštystė“ ir „Minervos Respublika“, valstybės kūrimo iššūkiai nesibaigtų įveikus pirmąsias kliūtis.

Reikėtų nutiesti kelius, pastatyti tiltus ir įrengti kanalizaciją, pastatyti namų gyventojams ir suformuoti teisėsaugos pajėgas. Tokie uždaviniai būtų sunkiai įvykdomi vyriausybei, finansuojamai tik iš savanoriškų mokesčių.

Preliminari konstitucija, užtikrinanti teisę nevaržomai kirsti sienas, atrodo sunkiai suderinama su esminiais saugumo reikalavimais. Be to, būsimieji liberlandiečiai turėtų susirūpinti dėl problemų, susijusių su „mokesčių rojais“ – sukčiavimo, pinigų plovimo ir terorizmo – bei kruopščiai apgalvoti prevencinius mechanizmus.

Valia sukurti tokį darinį buvo pareikšta. Belieka palaukti ir įsitikinti, ar bus rasta galimybė tai padaryti.