Gegužę perrinktas R. T. Erdoganas pirmadienį užbaigė daugiau nei metus trukusius ginčus ir Vilniuje sudarė susitarimą, pagal kurį Švedija galės tapti 32-ąja JAV vadovaujamo gynybos bloko nare.

Kiek anksčiau tą pačią dieną Stokholmą ir jo sąjungininkus buvo apėmusi neviltis, nes turkų lyderis staiga pareikalavo, kad Turkijai mainais būtų sudarytos aiškios sąlygos įstoti į Europos Sąjungą.

Toks prašymas užtikrino jam privatų susitikimą su Europos Vadovų Tarybos pirmininku Charles'iu Micheliu (Šarliu Mišeliu) ir Švedijos bei NATO pažadą remti pastangas atgaivinti Ankaros stojimo į ES procesą.

Susitarimas, pasiektas dar neprasidėjus oficialiajai viršūnių susitikimo daliai, davė itin pozityvų užtaisą antradienį prasidėjusiam NATO vadovų dviejų dienų trukmės susitikimui, kurio tikslas – pademonstruoti Vakarų ryžtą Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje.

Tačiau tai taip pat pabrėžia strateginį pokytį, kaip atrodo, įvykusį Ankaroje po to, kai R. T. Erdoganas per gegužę įvykusius rinkimus vos neprarado valdžios.

Rinkimai vyko tęsiantis sunkiai ekonomikos krizei, kurią jau du dešimtmečius valdantis turkų lyderis bandė sušvelninti susitarimais su turtingomis Persijos įlankos regiono šalimis ir, Vakarų nelaimei, Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

R. T. Erdogano atsisakymas nusileisti dėl Švedijos dar labiau sustiprino nuomonę, kad NATO narė Turkija tampa Kremliaus įrankiu nesutarimams Vakaruose kelti.

Visgi šis įvaizdis pradėjo keistis po to, kai R. T. Erdoganas kreipėsi į savo šalies ekonomistus, po rinkimų norinčius pagerinti santykius su Vakarų investuotojais.

Tuomet, praėjusį penktadienį, jis priėmė Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį ir surengė daugiau nei dvi valandas trukusias derybas, sukėlusias nerimą Maskvoje.

Susitarimas dėl Švedijos sudarytas po pokalbio telefonu su JAV prezidentu Joe Bidenu (Džo Baidenu). Šio pokalbio metu R. T. Erdoganas užsiminė apie stojimą į ES ir Turkijos norą įsigyti didelę naikintuvų F-16 partiją.

„Ankara nori pagerinti savo santykius su Europa ir Vakarais“, – pažymėjo analitinio centro „European Council on Foreign Relations“ analitikė Asli Aydintasbas (Asli Aidintašbaš).

„Pastaruoju metu politikos pusiausvyra buvo pernelyg pakrypusi Rusijos link“, – pridūrė ji.

Nėra nenuspėjamas

R. T. Erdoganas jau seniai bando pasinaudoti geopolitine Turkijos padėtimi, kad gautų kuo didesnę naudą žaisdamas su Rusijos ir Vakarų interesais. Dauguma analitikų nemano, kad jo posūkis Vakarų link bus esminis ar ilgalaikis pokytis.

„Esame linkę manyti, kad Erdoganas yra nenuspėjamas. Tačiau tai ne visai tiesa, – sakė Turkijos analitikas Salimas Cevikas (Salimas Čevikas). – Kai supranti jo sandorių sudarymo stilių, jis yra gana nuspėjamas.“

Daugelis pažymi, kad R. T. Erdoganas taktiką pakeitė po birželį įvykusio Rusijos privačios karinės samdinių bendrovės „Wagner“ vadovo Jevgenijaus Prigožino maišto. Tai netikėtai parodė V. Putino lyderystės silpnumą.

Turkijoje įvykusį susitikimą su V. Zelenskiu R. T. Erdoganas užbaigė pareikšdamas, kad remia Ukrainos ambicijas įstoti į NATO ir pritaria susitarimui, pagal kurį Kyjivas galėtų gauti daugiau turkiškų kovinių dronų.

Tačiau labiausiai Rusija supyko dėl penkių ukrainiečių vadų, kurie kartu su V. Zelenskiu iš Turkijos grįžo namo. Rusijoje niekinamo pulko „Azov“ kovotojai tapo Ukrainos nacionaliniais didvyriais, nes pirmaisiais plataus masto karo mėnesiais iš paskutiniųjų gynė Mariupolį, kurį dabar yra užgrobusi Rusija.

Pagal susitarimą, su R. T. Erdogano pagalba sudarytą 2022-ųjų rugsėjį, jie turėjo likti Turkijoje, kol baigsis karas.

Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pirmadienį sakė, kad Rusija tikisi Turkijos pasiaiškinimo apie tai, kas įvyko.

„Į tai atsižvelgsime sudarydami būsimus susitarimus“, – teigė D. Peskovas.

„Mano, kad Ukraina laimės“

Ilgametis besiformuojančių rinkų ekonomistas ir Turkijos stebėtojas Timothy Ashas (Timotis Ešas) pasikeitusį R. T. Erdogano elgesį užsienio politikos srityje iš dalies sieja su „Wagner“ maištu.

„Po Zelenskio vizito savaitgalį įvykę susitarimai dėl „Azov“ ir dronų parodė, kad po Prigožino maišto Turkija mano, jog Ukraina laimės, o Putinas žlunga ir greičiausiai jo dienos suskaičiuotos“, – sakė T. Ashas.

Tačiau Turkijos narystė Europos Sąjungoje vis dar atrodo tolima perspektyva, o R. T. Erdogano balansavimas greičiausiai tęsis visus paskutinius penkerius jo valdymo metus.

Europos galingosios valstybės, pavyzdžiui, Prancūzija, seniai abejoja dėl šios musulmoniškosios šalies, kuri oficiali kandidatė yra nuo 2005 metų, priėmimo į bloką.

Europos Parlamentas 2019 metais balsavo už tai, kad derybos su Ankara būtų sustabdytos, nes, šios institucijos teigimu, R. T. Erdoganas deramai nesilaikė demokratinių vertybių ir žmogaus teisių.

„Turkijai reikia Vakarų investicijų, bet nemanau, kad jos ateis vien dėl to, kad prezidentas pakeitė retoriką“, – sakė Turkijos politikos instituto TEPAV analitikė Nilgun Arisan Eralp (Nilgiun Arisan Eralp).

„Jie norėtų, kad ekonomika būtų grindžiama teisinės valstybės principais“, – pridūrė ji.

Kelios dienos po NATO viršūnių susitikimo R. T. Erdoganas yra suplanavęs finansiniais motyvais paremtą kelionę į Saudo Arabiją ir dvi kitas naftos ištekliais turtingas Persijos įlankos regiono šalis.