Truktelėjusi "Toyota" sustoja. Cynthios namai – vos už kelių metrų. Ji čia pirmą kartą nuo 1996-ųjų. Cynthia Brown neskuba – pirma nupurto kelio dulkes nuo džinsų ir netikru "Dolce & Gabbanos" ženklu papuoštos palaidinukės.

Mažas namelis laukymėje, ant virvės džiūsta skalbiniai. Pamačiusi Cynthią moteriškė šūkteli iš nuostabos, pribėgusi ją apkabina. Pasirodo ir moteriškės vyras.

"Jie buvo mano kaimynai", – sako britų dienraščiui "The Times" 23 metų Cynthia. Kaimynų namas buvo tikras, o Cynthios tėvų – palmių lapų stogu dengta pašiūrė, jos po tiek metų jau nebėra nė kvapo. Paėjėjusi už kelių medžių ji stabteli toje vietoje, kur buvo namai.

Prievartavo ir pavertė žudike

Cynthiai buvo 11 metų, kai paliko savo gimtąjį kaimą. Tada apylinkėse pasirodė grupelė sukilėlių lyderio, o vėliau Liberijos prezidento Charleso Tayloro, kuris dabar stojo prieš tarptautinį tribunolą, kareivių. Kai kuriuos kaimo gyventojus, tarp jų ir mergaitės tėvus, suvarė į kairę – jie turėjo būti nužudyti. Kitus, tarp jų ir Cynthią, suvarė į dešinę pusę – juos kareiviai pasiėmė.

Cynthia prisimena, kad kareiviai vis sakydavo: "Lenk medį, kol jaunas." Suprask: geriau panaudoti vaikus, kol jie dar neužaugo. Mergaitė tik valgė, miegojo ir darė, kas jai liepta. Nelaisvėje ji tapo seksualinius poreikius tenkinančia verge. Tokia "misija" buvo vienintelis ją apsaugantis dalykas. Mat kareivai tikėjo, kad prievartaudami jie gauna "juju" magiškųjų galių ir galės narsiai kautis fronte.

Tačiau vieną dieną jai padavė šautuvą – AK-47. Mergaitė nežinojo, ką su juo veikti, bet vadas pasakė: "Jei nieko nedarysi, kas nors turės tave nužudyti." Pradžia buvo tikrai nelengva – juk jau pats šautuvas per sunkus paauglei.

Dabar jos balse kartais gali išgirsti beveik pasididžiavimą, kai pasakoja, kaip buvo pasiųsta į žvalgybą už fronto linijos, vaidindama nuo šeimos pasimetusią mergaitę.

Gyvena dėl ateities

Šeimos Cynthia nebeturi – tiek ji žino. Bet Buduburumo pabėgėlių stovykloje, globojama draugų, jos laukia pusantrų metų dukrelė Davidetta.

Prieš ketverius metus atvykusi į Ganą Cynthia daug gėrė ir rūkė, buvo apimta depresijos. Buvo pasiekusi tą ribą, kai gyvenimas jai atrodė beprasmis. Kam gyventi? Ją jau buvo turėję šitiek vyrų. O dabar moteris turi dukrelę, mokosi ir atrado vietą, kur galėtų būti jos namai. Dabar ji pati pripažįsta, kad gyvena dėl ateities.

Cynthia – jauna moteris ties naujo gyvenimo slenksčiu. Jos parašytas laiškas iškart patraukė dėmesį, per pokalbį ji pasirodė puikiai, o per techninį egzaminą surinko visus 100 proc. Britų humanitarinės pagalbos organizacija "Pump Aid" turėjo ją, pirmąją liberietę, įrašyti pačiame kandidatų sąrašo viršuje. Po kursų Malavyje Cynthia bus organizacijos "Pump Aid", tiekiančios patikimus vandens siurblius ir švarius, ligų neplatinančius tualetus bene labiausiai pasaulyje nuskriaustai ir kupinai pavojų šaliai, avangarde.

Nedarbas Liberijoje – 85 proc., todėl tokia vieta, jei viskas seksis gerai, merginai suteiks neįkainojamo saugumo, galimybę turėti tikrus namus ir leisti į mokslus dukrelę Davidettą.

Ne vienintelė

Prieš pusę metų, kai Cynthiai ir dar 84 kandidatams prasidėjo "Pump Aid" kursai, jie visi gyveno pabėgėlių stovykloje Ganoje. Joje per 14 pilietinio karo metų rado prieglobstį dešimtys tūkstančių liberiečių. Daugelis jų buvo ne tik to karo aukos, bet ir dalyviai.

Kursų programa pasirūpino "Tarpininkai be sienų" – organizacija, suteikianti praktinių įgūdžių (kurių moko ir "Pump Aid") įveikiant pyktį ir nuoskaudą, kad tie, kuriuos Ch.Tayloro pradėtas groteskiškas karas pažeidė labiausiai – vaikai kareiviai – vėl atgautų psichologinę pusiausvyrą ir norą gyventi.

23-ejų Cynthia ir 25-erių Benjaminas Elliotas – pirmieji iš buvusių vaikų kareivių, Bunduburumo pabėgėlių stovykloje patekusių į organizacijos "Pump Aid" kursus. Dabar jiedu išvyko į Liberiją – įvertinti švaraus vandens poreikio. O grįžę į Ganą pasakos kitiems studentams ne tik apie tai, bet ir apie pačią Liberiją.

Kai Davidetta paaugs, Cynthia žada papasakoti jai savo istoriją. Tegu pati dukrelė sprendžia ir teisia...