Vardas René Enríquezas dar nepamirštas Los Andžele. Vienas Meksikos mafijos lyderių, žiaurusis Boksininkas čia buvo gerbiamas. Jo bijojo visi, kas bent kiek buvo girdėjęs apie Los Andželo šešėlinį  pasaulį.

1989 m. R.Enríquezo nusikaltėlio karjerai buvo padarytas galas. Už žiaurią žmogžudystę jis sulaukė negailestingo teisėjų nuosprendžio. Vis dėlto elektros kėdės Boksininkas išvengė. Tarsi nujausdami, kad ateityje jis gali būti naudingas, Temidės tarnai sušvelnino skirtą bausmę – du kartus kalėjimas iki gyvos galvos.

Praradęs viltį kada nors atsidurti laisvėje, R.Enríquezas palūžo. Nuo 2003 m. jis ėmė bendradarbiauti su pareigūnais. Anksčiau žiauriai žudęs skundikus, mafijos bosas pats tapo vienu jų. R.Enríquezas papasakojo ne tik apie visus savo, bet ir savo bendrų nusikaltimus. Dėl to, kad jis liudijo, daug kas paragavo kalėjimo duonos, o kaikurie jo išduoti bendražygiai per susišaudymą su policija iškeliavo anapilin – ten, kur nereikia laikytis mafijos garbės kodekso ir prasimanyti pinigų plėšikaujant.
R.Enríquezas papasakojo viską...

Kalėjimas – antri namai

"Kai įsitrauki į gaujos gyvenimą, pradedi tiesiog svajoti apie tai, kaip atsidurti kalėjime, – apie savo karjeros pradžią BBC žurnalistui pasakojo jis. – Iš kalėjimo jaunas nusikaltėlis išeina jau būdamas autoritetingas, patyręs. Tai tarsi universitetas."
Jaunojo René svajonė įstoti į šį "universitetą" netrukus išsipildė. Maža to, jis įgijo "habilituoto daktaro laipsnį". "Kai suaugau, galima sakyti, visą gyvenimą praleidau kalėjimuose. Su nedidelėmis pertraukomis, nuo vienos dienos iki šešių mėnesių, aš ten praleidau 26 metus", – sakė jis.

Augęs Los Andžele, vidurinės klasės šeimoje, R.Enríquezas neturėjo šansų tapti mafijos bosu. Jaunuolio galimybes ribojo ir tai, kad jis buvo tik gatvės gaujos narys. Greitai supratęs, jog perspektyvų kilti karjeros laiptais gaujoje jis neturės, ambicingasis R.Enríquezas ėmė tarnauti Meksikos mafijai.

Ši nusikaltėlių struktūra turi išskirtinį požymį – žiaurumą. O Boksininko įspūdingi sugebėjimai nepaliko abejingų. Meksikos mafijos bosų nurodymu, surengęs kelias parodomąsias skundikų egzekucijas R.Enríquezas galiausiai tapo šeimos nariu. Tai įvyko 1984 m.

"Tu įsitrauki į tuos žiaurumus, – atvirai pasakojo jis. – Tai kaip narkotikai. Kuo daugiau žudai, tuo žiauresnis daraisi."

Gera būti lyderiu

Mainais už ištikimybę mafijai jis įgijo tai, apie ką svajojo – autoritetą ir kitų nusikaltėlių pripažinimą. "Aš tikėjau, kad esu aukščiau už kitus, – išdidžiai sakė R.Enríquezas. – Kai priklausai mafijai, žinai, jog esi elitas ir elgiesi arogantiškai. Įeini į kambarį ir visi žino, kas tu toks."

R.Enríquezo teigimu, nusikaltėlio biografiją galimą perskaityti ant jo kūno. Tatuiruotės ant pilvo, rankų ir nugaros pasakoja apie atliktus "žygdarbius" ir vietą kriminalinio pasaulio hierarchijoje. "Ši tatuiruotė svarbiausia, – ant krūtinės ištatuiruotą juodą ranką parodė Boksininkas. – Tai ženklas, kad esi Meksikos mafijos šeimos narys."

1950-ųjų pabaigoje Kalifornijos kalėjimuose susiformavusi struktūra tapo vienintelė jėga, kuri sugebėjo kontroliuoti Los Andžele siautėjusias gatvės gaujas. Į kiekvieną gaują infiltravusi po savo žmogų, ji perėmė gatvių kontrolę. Vadovaudami, kartais iš kalėjimo, mafiozai suteikė jaunimui galimybę gerai uždirbti. Taip pat mažino smurtą. Tačiau aukso amžius truko neilgai. Atėjo nepasitikėjimo periodas.

"Paranoja ir godumas užkrėtė mafiją, – pasakojo R.Enríquezas. – Visi tai pereina. Tai net turi specialų "terminą" – mafijos nuovargis."

Įsipareigojimai pradėjo slėgti ir patį R.Enríquezą. Vis dėlto prireikė dar kelerių metų, kol jis apsisprendė.

Baiminasi dėl ateities

Šis sprendimas sudrebino visą mafijos pasaulį ir net tyrėjus. Jie nesitikėjo, kad tokio rango nusikaltėlių lyderis, kuris buvo nuteistas už tai, kad 1989 m. surengė egzekuciją vienam mafijos skundikui, ims bendradarbiauti su teisėsauga. Prisimindamas šį savo gyvenimo posūkį R.Enríquezas tvirtina, kad jam reikėjo paminti savo įsitikinimus.
"Tai ką padariau, sukrėtė mane. Niekada nebūčiau net pagalvojęs, kad tapsiu skundiku. Tai buvo siaubinga patirtis. Aš tarsi pats save palaidojau. Štai kaip jaučiausi. Pirmąsias savaites labai išgyvenau, – pasakojo jis. – Man nerūpėjo, kad esu geidžiamiausias mafijos laimikis, bet slėgė tai, kad aš – nebe aš."

Nuo pat pirmos dienos, kai R.Enríquezas apsisprendė tapti informatoriumi, turėjo kovoti su savimi. "Kartais gailėjausi dėl to, ką padariau – kad išėjau iš organizacijos. Buvo sunku priprasti sakyti: "taip, pone", "ne, pone". Buvo sunku priimti kažkieno mestą iššūkį, – prisipažino jis. – Aš nepratęs kam nors lenktis ir malti liežuviu."

Dabar R.Enríquezas mėgaujasi tam tikra laisve. Jis nebeleidžia dienų uždarytas vienutėje, gali džiaugtis kompiuteriniais žaidimais ir savo naujos žmonos draugija. Šią moterį, kurią jis pažinojo seniai, R.Enríquezas vedė, kai vienai dienai buvo paleistas iš Los Andželo kalėjimo. Pora ilgai bendravo tik telefonu. Dabar jie kartu, bet šeimos laimę žlugdo prisiminimai. Net ir antroji pusė kartais nesusilaiko vyrui nepasakiusi, kad daug žmonių kaltina jį dėl nuteistų savo artimųjų ar jų žūties.

"Žinau, kad niekas man neatleis ir tai labai veikia mane", – sako jis. Tačiau keletą metų su teisėsauga bendradarbiaujantis vyras stengiasi išlikti optimistu.
"Tikiuosi, viskas bus gerai, bet kartais pagalvoju, kas nutiks, jei vieną dieną tapsiu jiems nereikalingas? Tai būtų tarsi naujos, kalėjimo iki gyvos galvos, bausmės pradžia", – savo nerimą išdavė R.Enríquezas.