Jis buvo bene drąsiausias Antrojo pasaulinio karo šnipas. Savanoriškai dvejiems su puse metų įkalintas Aušvico koncentracijos stovykloje ir tamsiausias jos paslaptis perdavęs sąjungininkams, Witoldas Pileckis kartu su dviem bičiuliais paspruko nuo gresiančios mirties.

Šiomis dienomis paaiškėjo naujų detalių istorijoje apie Lenkijos karininką, kuris drauge su partizanais surezgė pavojingą planą, 1940 m. rugpjūtį pateko į vokiečių apsuptį ir buvo nusiųstas į liūdnai pagarsėjusį masinio naikinimo centrą.

Rezgė Aušvico išlaisvinimo planus

Lenkijos istorinių archyvų dokumentai rodo, kad W.Pileckis, pasivadinęs Tomaszu Serafinskiu, Aušvico koncentracijos stovykloje įsteigė pogrindinę pasipriešinimo grupę, aktyviai verbavo naujus narius.

„Siekdamas užtikrinti saugumą padariau taip, kad kiekviena penkių žmonių kuopelė nieko nežinotų apie kitas grupes, – rašė W.Pileckis laiške, kuris buvo perduotas partizanams ir tik dabar iškilo į viešumą. – Taip pat vengiau žmonių, kurie čia yra užregistruoti savo tikrais vardais. Kai kurie kaliniai čia rezga kvailus sąmokslus ir bando stovykloje pakurstyti sukilimą.“

Toliau W.Pileckis rašė: „Milžiniškas stovyklos mechanizmas, kuris spjaudosi negyvais kūnais, pasiglemžė daug mano draugų. Mes išsiuntėme laiškus išoriniam pasauliui, jie buvo cituojami per radiją. Dėl to stovyklos sargyba dabar lapai supykusi.“

Perduoti W.Pileckio ataskaitas sąjungininkams padėdavo Lenkijos partizanų kurjeriai. 1942 m. jis sužinojo apie dujų kameras ir ėmė kurti planus, kaip išlaisvinti Aušvicą. Jis siūlė sąjungininkų oro pajėgoms sugriauti stovyklos sieną arba atsiųsti lenkų desantininkus iš Didžiosios Britanijos.

Pagaliau suvokęs, kad pagalbos nesulauks, W.Pileckis su dviem bičiuliais paspruko. Bet prieš tai jis pasirūpino, kad iki galo parengta ataskaita apie Aušvico koncentracijos stovyklą pasiektų Londoną, o pasipriešinimo grupė Didžiajai Britanijai ir Jungtinėms valstijoms toliau siųstų informaciją apie nacių nusikaltimus ir žydų naikinimo įrodymus.

Tamsiausias istorijos puslapis

Atskleisti archyviniai dokumentai vėl iškėlė klausimą, kodėl sąjungininkai, ypač tuometinis Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis, nieko nedarė, kad sustabdytų Aušvice vykdytus žiaurumus.

„Manau, britai galvojo, kad mes perdedame, – sakė Lenkijos istorikas Jacekas Pawlowiczius. – Nes lenkai tikrai dalijosi žvalgybine informacija su MI6 (Didžiosios Britanijos karo žvalgybos tarnyba – red. past.) ir aukščiausiais Didžiosios Britanijos vyriausybės sluoksniais, kurie dėl kažkokių priežasčių tylėjo.“

Britų istorikas Michaelas R.D.Footas tvirtina, kad Didžioji Britanija ir jos sąjungininkės užsitraukė gėdą, nes užmerkė akis į Stalino ambicijas Europoje ir Holokaustą. „Ši išdavystė yra tamsiausia Didžiosios Britanijos istorijos dalis“, – sakė mokslininkas.

Suklastoti istorijos nepavyko

Sėkmingai pabėgęs iš Aušvico, W.Pileckis buvo suimtas per 1944 m. Varšuvos sukilimą ir iki karo pabaigos buvo laikomas karo belaisvių stovykloje. 1945 m. liepą jis prisijungė prie Lenkijos kovotojų Italijoje, o po to grįžo į tėvynę ir ėmė rinkti Vakarams žvalgybinę informaciją apie sovietų okupaciją.

Komunistinis režimas netrukus suėmė W.Pileckį. Likimas buvo žiaurus: per apklausas vyrą kankino Lenkijos žydas. Vėliau W.Pileckis žmonai prisipažino, kad Aušvicas yra vaikų žaidimas palyginti su tuo, ką jis patyrė sovietinio režimo nelaisvėje. Po butaforinio teismo proceso W.Pileckis buvo tris kartus nuteistas mirti ir sušaudytas.

Kaltinimo dokumentuose, kurie irgi buvo paviešinti tik šiomis dienomis, parašyta: „Nuo 1945 m. liepos iki 1947 m. gegužės kaltinamasis veikė prieš Lenkiją, už pinigus dirbo užsienio žvalgybai. Baisiausias jo nusikaltimas yra tas, kad jis gynė užsienio imperializmo interesus, parsidavė ir dirbo šnipu.“

Komunistinis režimas pasmerkė W.Pileckį, ir tik po 1989 m. jis vėl buvo pripažintas didvyriu.