Įtakingiausią partiją Kremlius rėmė itin dosniai

Britų laikraščio publikacija šeštadienį sudrebino Indiją. “Times” paskelbė ištraukas iš spaudai parengtos knygos “Mitrochino archyvas, antroji dalis - KGB ir visas pasaulis”.

Laikraščio publikacijoje, remiantis dokumentais, nurodoma, kad Kremlius finansiškai rėmė įtakingiausią Indijos partiją - Indijos nacionalinį kongresą (INK), kuriam daug metų vadovavo Indira Gandi ir jos sūnus Radživas Gandis.

Buvo visiškai priklausoma

“Mitrochino archyvu” vadinamas didelis itin svarbių KGB dokumentų rinkinys, kurį po komunizmo žlugimo į Vakarus išgabeno buvęs sovietų slaptosios tarnybos archyvo darbuotojas Vasilijus Mitrochinas. Po jo mirties tie dokumentai atiteko britų istorikui Kristoferiui Endriui, kuris šiemet spaudai parengė dar vieną knygą.

Joje šį kartą daug vietos skiriama buvusiems Indijos lyderiams ir Čilės prezidentui Salvadorui Aljendei, žuvusiam per 1973 metų perversmą, kurį surengė generolas Augustas Pinočetas, vėliau savo noru atsisakęs valdžios. “Times” publikacijoje pažymima, kad tuometiniai Indijos vadovai buvo visiškai priklausomi nuo Sovietų Sąjungos vadovybės ir nuo šios valstybės slaptosios tarnybos. Laikraštis nurodo, kad K.Endriaus turimuose dokumentuose nėra jokių duomenų, kada prasidėjo SSRS ir Indijos “draugystė”, tačiau teigia, kad 1975-aisiais, kai po I.Gandi atėjimo į valdžią buvo praėjęs jau dešimtmetis, INK lyderė ir vyriausybės vadovė buvo visiškai priklausoma nuo Kremliaus įgeidžių.

Pinigai gabenti lagaminais

Knygoje rašoma, kad vien 1975 metais I.Gandi paremti SSRS paskyrė 10 milijonų rublių. “Dalis šių pinigų buvo skirta Indijos premjerės oponentų žlugdymui”, - tvirtina K.Endrius.

Jis nurodo, kad “grynieji doleriai į ministrės pirmininkės rezidenciją lagaminais buvo gabenami nuolatos”. Pasak autoriaus, Indijos premjerės aplinkoje sukiojosi daug sovietų slaptosios tarnybos agentų.

Tačiau Kremliaus pastangos nuėjo niekais: 1977 metais vykusius rinkimus I.Gandi ir jos partija pralaimėjo.

Kaip Sovietų Sąjungos vadovybė sugebėjo daryti įtaką tokiai valdingai ir iš pažiūros savarankiškai moteriai, klausia autorius ir tuoj pat atsako: “Nuolatiniais bauginimais; sovietų atstovai jai nuolat pasakojo įvairias legendas apie prieš ją amerikiečių žvalgybos neva rezgamas pinkles. Kaip įrodymai buvo pakišami straipsniai iš laikraščių, kuriuos per savo statytinius Indijoje leido Kremlius”.

Klausėsi tų pačių pasakų

Po to, kai I.Gandi buvo nužudyta, o jos vietą užėmė sūnus Radživas, jam teko klausytis tokių pat pasakų, teigia K.Endrius.

Savo veiklą Maskva Indijoje smarkiai apribojo, kai R.Gandį ištiko jo motinos likimas.

INK žaibiškai reagavo į “Times” publikaciją. Partijos atstovas laikraštyje pateiktus faktus pavadino “sensacijų vaikymusi”.

Tačiau KGB generolas Olegas Kaluginas patvirtino, kad sovietų slaptoji tarnyba Indijoje šeimininkavo kaip savo namuose. “Mūsų agentų buvo Indijos vyriausybėje, taip pat žvalgyboje ir kontržvalgyboje, Vidaus reikalų ministerijoje ir policijoje, žodžiu, visur, kur tik reikėjo. Indija tuomet buvo tapusi modeliu, kaip KGB turi veikti trečiojo pasaulio šalyse”, - interviu “Times” patvirtino KGB veteranas, kuris privalėjo rūpintis šios žinybos skverbimusi į kitas valstybes.

Smulkūs kyšiai

K.Endrius taip pat rašo apie SSRS “pagalbą” Čilės prezidentui Salvadorui Aljendei. Autoriaus pateikti faktai tikriausiai taps svariu argumentu A.Pinočeto šalininkams, iki šiol tvirtinantiems, kad tik ryžtingi generolo veiksmai 1973 metais neleido šioje Lotynų Amerikos šalyje įsigalėti marksistams ir sukelti regione sumaištį, to būtent siekė Kubos diktatorius Fidelis Kastro, mėginęs eksportuoti revoliucijas.

“Times” primena, kad “Sovietų Sąjunga S.Aljende itin domėjosi, nes jis tapo pirmuoju istorijoje marksistu, tapusiu valstybės vadovu demokratiniuose rinkimuose”.

Po šios istorinės pergalės Santjage veikiantis SSRS slaptosios tarnybos atstovas iš karto užmezgė ryšius su naujuoju prezidentu ir pažadėjo jam visokeriopą paramą. Maskva dar zondavo, kokios naudos iš jo galima tikėtis, nurodo autorius.

Jis pažymi, kad Kremlius nevengė ir tiesioginių kyšių prezidentui marksistui, kuris iš Maskvos per specialius atstovus retsykiais gaudavo kukliai - nuo 30 iki 60 tūkstančių dolerių.

Laikraštis nurodo, kad Sovietų Sąjunga naujuoju sąjungininku greitai nusivylė, nes jis atmetė Kremliaus atstovų perduotą pasiūlymą prieš aktyvėjančią opoziciją panaudoti jėgą”.