Sakartvelo narystė ES: nereali svajonė ar pelnytas atpildas?

Šventinės nuotaikos

Gegužės 26-ąją Sakartvelo žmonės šventė nepriklausomybės dieną. Praėjo 103 metai nuo pirmosios demokratinės ir nepriklausomos respublikos sukūrimo. Trejus metus – iki 1921 m., kai atsidurė sovietinės armijos rankose, Sakartvelas buvo laisva valstybė su daugiapartine valdymo sistema, ne tik vyrų, bet ir moterų išrinktu parlamentu, jame 1918 m. dirbo penkios moterys ir etninės mažumos. Tų pačių metų konstitucija panaikino mirties bausmę, įtvirtino religijos ir kitas laisves.

Tai, kas šiandien skamba kaip savaime suprantami dalykai, žvelgiant iš laikmečio ir regiono bendro konteksto perspektyvos, buvo svarbūs pasiekimai, tačiau greitai šalį prispaudęs ir 70 metų alinęs sovietinis jungas privertė Sakartvelą sustoti. Šiandien šalis transformuojasi, reformuojasi ir savo ateitį sieja su ES, akcentuoja šalies užsienio reikalų ministro pirmasis pavaduotojas Vachtangas Macharoblišvilis. Pasak jo, per tris atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius atliktos visuomenės nuomonės apklausos nuolat demonstravo, kad integracijos į ES idėją stabiliai palaiko 70–75 proc. šalies žmonių.

Dabar Sakartvelas stengiasi visapusiškai įgyvendinti asociacijos su ES sutartį ir ruošia artimiausių septynerių metų bendrą darbotvarkę. Ateityje – sudėtingos reformos ir svajonė sėkmingai įsilieti į ES rinką. Dar ambicingiau skamba "Euractiv" konferencijoje V.Macharoblišvilio išsakytas Sakartvelo pasižadėjimas iki 2024 m. pateikti paraišką kandidatuoti į ES.

Ne tik liaupsės

Už santykius su Rytų partnerystės valstybėmis, Rusija, Centrine Azija, taip pat už regioninį bendradarbiavimą atsakingas ES atstovas Lucas Pierre'as Devigne pripažįsta, kad Sakartvelas labai aiškiai orientuotas į reformas, politinį bendradarbiavimą ir ekonominę integraciją. Bendradarbiavimas su ES Sakartvelui jau suteikė apčiuopamų pranašumų, vienas iš jų – bevizio režimo susitarimas. Bendrija taip pat padeda Sakartvelui įgyvendinti priimtus įsipareigojimus rūpintis geresne oro kokybe, tvaria miškininkyste, skaidresnėmis viešųjų pirkimų procedūromis ir geresne darbo sauga.

Tokia yra realybė, todėl aš neskirčiau labai daug dėmesio narystės klausimui, artimoje ateityje tai nerealu.

Nepaisant itin europietiškai skambančios šalies transformacijos, L.P.Devigne primena apie neseniai kilusią politinę įtampą, kai įsikišti teko ir ES viršūnėms. Po spalį įvykusių rinkimų opozicija atsisakė dirbti naujos sudėties parlamente teigdama, kad rinkimai – suklastoti. Į Tbilisį atvykęs Europos Vadovų Tarybos primininkas Charles’is Michelis tarpininkavo sprendžiant oponuojančių partijų konfliktą ir balandžio 19-ąją galiausiai buvo pasirašytas susitarimas. Tiesa, dalis opozicijos atstovų vis dar atsisako dirbti parlamente. "Poliarizacija yra politinis gyvenimas, bet ji negali paralyžiuoti tokių svarbių institucijų kaip parlamentas", – sako L.P.Devigne.

Sakartvelo ir regiono problemas puikiai žinantis patyręs diplomatas sako, kad yra ir daugiau sričių, kurios kelia nerimą, o bene labiausiai –  rinkimų ir teismų sistemos reformų klausimai.

L.P.Devigne teigimu, būtent pastaroji yra išskirtinai svarbi ir ją  įgyvendinant laukia ilgas kelias. "Nepriklausomas teisingumas turi būti atskaitingas. Jeigu teisėjai yra nekompetetingi, korumpuoti, reikia rasti būdų tokią situaciją ištaisyti", – sako jis ir priduria, kad pastarieji paskyrimai į teisėjus neprimena judėjimo teisinga kryptimi.

Šią savaitę Sakartvelo parlamentas patvirtino Rinkimų kodekso pakeitimus, kurie yra svarbiausia minėto ES remto politinio susitarimo nuostata, skirta institucinei krizei išspręsti.

Dvi pagrindinės opozicijos jėgos: Michailo Saakašvilio vadovaujamas centro dešinysis Jungtinis nacionalinis judėjimas ir "Lelo", mažesnė centristinė jėga, susilaikė, nes, jų teigimu, pataisos nevisiškai atspindi susitarimo, kuriam tarpininkavo ES, dvasią.

"ES yra pasirengusi tolesniems santykiams su Sakartvelu, bet tam reikia sukurti iš tiesų funkcionuojančią demokratiją. Funkcionuojanti demokratija reiškia, kad taip, yra skirtumų, vyksta debatai, yra opozicijos, bet visa tai turi būti sprendžiama institucijų viduje, o ne už jų", – tikina L.P.Devigne.

Briuselis negali visko išspręsti

Buvusi ambasadorė, Estijos užsienio reikalų ministrė, dabar Europos Parlamento (EP) delegacijos ryšiams su Pietų Kaukazu pirmininkė Marina Kaljurand sako, kad užimti šį postą – nelengva, mat čia dažnos ir karštos diskusijos bemaž neišvengiamos. Ji laikosi nuomonės, kad tie, kurie linki gero Sakartvelui, turi kalbėti atvirai ir drąsiai diskutuoti sudėtingomis temomis.

"Mes buvome pratę metų metus girdėti, kad Sakartvelas yra geriausias kalbant apie Rytų partnerystės šalis, todėl aš galiu būti labai atvira, kad sprendimas nepalaikyti konstitucinės reformos praėjusią vasarą ir parlamento krizės rezultatai buvo šioks toks šokas. Buvome pratę matyti Sakartvelą įsipareigojusį ES integracijai – vykdantį tarptautinius įsipareigojimus, priimantį reformas", – sako europarlamentarė.

Jos vertinimu, tai, koks chaosas kilo po parlamento rinkimų, tapo realybės patikrinimu ne tik daugybei žmonių Sakartvele, bet ir ES. "Stebėjimo misijos patvirtino, kad rinkimai buvo sąžiningi ir demokratiniai. Taip, buvo dalykų, kuriuos reikia tobulinti, bet apskritai vertinimas buvo teigiamas, todėl buvo labai svarbu, kad Sakartvelo parlamentas pradėtų savo darbą kiek įmanoma greičiau su visomis politinėmis partijomis, visais parlamento nariais, kurie buvo į jį išrinkti", – tęsia M.Kaljurand.

Kartais matau nuovargį – žmonės pavargę nuo Ukrainos, Sakartvelo diskusijų.

"Kiekvienam demokratiniam parlamentui reikia opozicijos – tai yra būdas įgyvendinti politines reformas. Labai džiaugiuosi Ch.Michelio dėka priimtu susitarimu. ES negali visada išspręsti politinių krizių Rytų partnerystės šalyse. Jūsų šalis, jūsų vyriausybė, jūsų politikai, jūsų tauta turi prisiimti atsakomybę, kad tokia situacija niekada nepasikartotų", – akcentuoja politikė.

M.Kaljurand džiaugiasi, kad beveik visa opozicija prisijungė prie parlamento. "Jei atvirai, nesuprantu tų, kurie neprisijungė, nes sėdėdami už parlamento durų ir nedalyvaudami diskusijose jie netarnauja tautos interesams", – sako ji.

Europarlamentarė atvira – EP nėra labai susidomėjęs Rytų partneryste. "Kartais matau nuovargį – žmonės pavargę nuo Ukrainos, Sakartvelo diskusijų", – dalijasi Estijos atstovė EP.

Kalbėdama apie realias Sakartvelo galimybes prisijungti prie ES, ji neslepia, kad Bendrijoje nėra konsensuso dėl bloko plėtros, o norint priimti naujų narių privalomas vienbalsis pritarimas.

"Tokia yra realybė, todėl aš neskirčiau labai daug dėmesio narystės klausimui, artimoje ateityje tai nerealu. Daug svarbiau skirti didesnį dėmesį artimesniam bendradarbiavimui sektorių reformose. Ir čia norėčiau pasveikinti Sakartvelą, manau, kad jūsų požiūris, rašant naujas programas ir strategijas, jų derinimas su ES yra puikus. Skaitmeninės pažangos, žalinimo, klimato kaitos politikos derinimas su ES yra svarbūs", – sudėlioti akcentus mėgina M.Kaljurand.

"Manau, kad svarbu sumažinti Sakartvelo žmonių ambicijas, nes 2024 m. neišgirsite "taip". Ir dabar ES yra daug šalių narių, kurios mano, kad plėtra, kuri apėmė dešimt šalių narių, įskaitant ir manąją, 2004 m. buvo klaida, tai ES buvo per didelis kąsnis nuryti", – sako EP Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos narė.

Gegužę lygiai taip, kaip ir Sakartvelas, įstoti į ES svajojančios kitos Rytų partnerystės atstovės Ukraina ir Moldova įformino savo bendradarbiavimą siekdamos ambicingesnės integracijos į bloką. Europos Komisija (EK) šį vadinamąjį asociacijos trio planą vertina atsargiai.

Didelis potencialas

EK Kaimynystės ir plėtros derybų generalinio direktorato Rytų kaimynystės ir institucijų stiprinimo direktorius Lawrence'as Meredithas sako, kad asociacijos sutartis su Sakartvelu yra vienas iš ambicingiausių žingsnių ES santykių su trečiosiomis šalimis perspektyvoje. Jis taip pat išskiria pandemijos suformuotų pokyčių reikšmę – beje, kovai su COVID-19 sukeltiems padariniams ES Sakartvelui mobilizavo beveik 200 mln. eurų.

"Dabar svarbu atkurti save geresnius, pasinaudoti nors ir daugeliu požiūriu nenorimos, bet pasikeitusios elgsenos pranašumais, kad mes priimtume žaliąją transformaciją ir skaitmeninį perėjimą", – sako jis ir akcentuoja, kad žaliasis kursas suartins Sakartvelą su bloku.

L.Meredithas mini ir geresnių interneto jungčių užtikrinimo svarbą, mat kaimiškosiose ir kalnuotose šalies vietovėse situacija kol kas prasta; ir galimybes kurti geresnes komunikacijų su ES jungtis Juodąja jūra, kitaip tariant, gerinti susisiekimą ir prekybos potencialą.

"Medus, vaisiai, mėlynės, kiviai, kuriems sunku atsispirti, jau pasiekia ES rinką, bet potencialo eksporto pusėje yra labai daug ir be maisto", – sako jis, visose išvardytose srityse žadėdamas bloko paramą.

Briuselyje įsikūrusio Europos politikos studijų centro (CEPS) vyresnysis mokslinis bendradarbis, buvęs ES ambasadorius Michaelas Emersonas pabrėžia, kad EK ar kitos susijusios institucijos taip pat turi galimybių pasitempti – suteikti daugiau aiškumo vertinant ir įvardijant konkrečius Sakartvelo pasiekimus ar trūkumus bei nesėkmes.

Jis pats retoriškai klausia, ar iš tiesų, net Sakartvelui ir pasiekus naują politinį susitarimą, galima pasitikėti nauju režimu. Pasak M.Emersono, teigiamą atsakymą paskatintų nebent realus, o ne tik deklaruojamas milijonieriaus Bidzinos Ivanišvilio, daugelio laikomo šalies pilkuoju kardinolu neužimant oficialaus posto, pasitraukimas iš politinės šalies arenos – gal kur nors į Prancūziją, kurios pilietybę šis verslininkas turi, pusiau juokais, pusiau rimtai siūlo CEPS tyrėjas. "Valstybės užgrobimo dėmė vis dar sklando kaip debesis virš politinio režimo", – sako M.Emersonas.