Po įspūdingos pergalės Adžarijoje Gruzijos prezidentas gali ryžtis panašioms akcijoms Pietų Osetijoje ir Abchazijoje

Panaudojusi rožių revoliucijos, per kurią rudenį posto neteko ilgametis Gruzijos lyderis Eduardas Ševardnadzė, strategiją ir taktiką centrinė valdžia ėmė kontroliuoti atskira kunigaikštyste ketinusią tapti Adžariją. Tuo šalies vienijimo procesas tik prasidėjo. Jaunas ir ryžtingas Gruzijos prezidentas jau nukreipė žvilgsnį į Pietų Osetiją ir Abchaziją, kur beveik dešimtmetį šeimininkauja separatistai.

Taikinyje - kiti separatistiniai regionai

Pirmosiomis valandomis po to, kai kelis dešimtmečius Adžariją valdęs Aslanas Abašidzė dar buvo pakeliui į Maskvą, prezidentas Michailas Saakašvilis savo džiūgaujantiems gerbėjams davė suprasti, kad jis sieks visiško šalies susivienijimo, kai pareiškė, jog “mes su jumis labai greitai eisime į Abchaziją ir su ja susijungsime”.

Bet Abchazija bus jau daug kietesnis riešutas negu Adžarija, įspėja politologai.

Tiek Pietų Osetija, tiek Abchazija atsiskyrė po įnirtingų mūšių, per kuriuos neišvengta gausių aukų, tapusių sunkiai pakeliama psichologine našta net ir praėjus dešimtmečiui.

Apsišaukėlės valstybės

Skirtingai nuo Adžarijos, kuri nedeklaravo savo nepriklausomybės nuo Tbilisio, kiti du separatistiniai regionai pasiskelbė nepriklausomomis valstybėmis, kurių nepripažino jokia šalis, įskaitant netgi joms simpatizavusią Rusiją.

Padedant Rusijai į valdžią sugrąžintas E.Ševardnadzė tuomet ne kartą aštriai kritikavo savo šeimininkus Maskvoje už tai, kad jie ne tik kurstė separatistus atsiskirti, bet ir teikė jiems visapusišką paramą, taip pat ir ginkluotę. Tačiau Rusijos kariškiai sraigtasparniu 1993-iaisiais iš Suchumio apylinkių išgabeno į apsuptį patekusį E.Ševardnadzę, nesėkmingai mėginusį asmeniniu dalyvavimu kautynėse pakelti savo karių kovinę dvasią.

Maskva tada žaidė dvigubą žaidimą, manydama, kad tik taip galima Gruziją išlaikyti savo orbitoje.

NVS šalių instituto direktorius politologas Konstantinas Zatulinas interviu agentūrai Interfax teigė, kad “savo sėkmingos patirties Adžarijoje Saakašvilis negalės pritaikyti Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, nes tiesiogiai susidurs su taikdarių pajėgomis”. Šie taikdariai - Rusijos kariškiai.

Naujasis Kremliaus vaidmuo

Po sėkmingo rožių revoliucijos dublio M.Saakašvilis pažymėjo, kad jo pergalė Adžarijoje - precedentas posovietinėje erdvėje kovojant su separatizmu. Bet akivaizdu, kad ši sėkmė yra tiesiogiai susijusi su pasikeitusia Rusijos pozicija Gruzijos atžvilgiu.

Rusijos žiniasklaida pranešė, kad Gruzijos prezidentas trečiadienį du kartus skambino Kremliaus šeimininkui ir pasiekė, kad Vladimiro Putino specialusis atstovas, Kaukaze gimęs buvęs užsienio reikalų ministras Igoris Ivanovas A.Abašidzei labai aiškiai leistų suprasti, jog jis turi tik vieną kelią - pasitraukti.

A.Abašidzei, kurį ne tik M.Saakašvilis vadino mažuoju Sadamu Huseinu, kitos išeities neliko, nes neliko jo užtarėjų.

I.Ivanovas, rudenį įkalbėjęs pasitraukti E.Ševardnadzę, dabar nesunkiai pasiekė, kad pasiduotų A.Abašidzė, dar išvakarėse net nenorėjęs apie tai girdėti.

Dabar Rusija laikosi kitokios pozicijos Gruzijos atžvilgiu, nei tai buvo prieš dešimtmetį, kai Kremlius kiekvienu atveju solidarizuodavosi su separatistais. Maskvoje, atrodo, imta manyti, jog suvienyta Gruzija labiau atitinka jos interesus nei silpna ir suskaldyta.

Įtaką Maskvos politikai galėjo padaryti ir ryžtinga Amerikos parama M.Saakašviliui, kuris Vašingtonui tapo labiau priimtinas, negu nuolat blaškęsis ir gudravęs, už tai žiluoju lapinu žurnalistų pramintas, E.Ševardnadzė.

Pasitenkinimas Vašingtone

V.Putinas, nuolat deklaruojantis strateginės partnerystės su JAV svarbą, nebūtų nuoseklus, jeigu kliudytų M.Saakašviliui sutvirtinti savo valdžią. Juolab kad Kremliaus šeimininkas pats yra tvirtos centrinės valdžios koncepcijos išpažinėjas.

JAV administracija iš karto pareiškė pasitenkinimą, kad konfliktas tarp Batumio ir Tbilisio sureguliuotas be kraujo praliejimo.

Amerikos vadovybė situacijai Gruzijoje teikia išskirtinį dėmesį, nes per šią Užkaukazės valstybę iš Azerbaidžano tekės vis didesni strateginės žaliavos - naftos - srautai.

Jie Jungtinėms Valstijoms - gyvybiškai svarbūs, nes Užkaukazės juodasis auksas turėtų sumažinti Vakarų priklausomybę nuo arabų šeichų ir princų užgaidų.

Po atkaklios kovos Vakarų naftos milžinai pasiekė, kad Kaspijos nafta bus transportuojama per Gruziją. Tačiau sėkmingai veiklai ir dideliams pelnams būtina viena sąlyga: ši Užkaukazės valstybė turi būti stabili. O tokia ji taps, kai bus suvienyta.

Vašingtonas šiam tikslui pasiekti negaili nei diplomatinių pastangų, nei lėšų.

Kai kuriems Rusijos politikams nepatinka vis didesnis JAV dominavimas Užkaukazėje, kurią Rusija vis dar laiko ir savo įtakos sfera. Federacijos tarybos saugumo ir gynybos reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Ozerovas agentūros Interfax korespondentui vakar sakė, kad “Rusijos įtaka Gruzijoje po įvykių Adžarijoje neabejotinai sumažės, nes praradome ištikimą sąjungininką - Abašidzę”.

Pasirinko tremtį

A.Abašidzė gelbėjosi, pasirinkdamas maršrutą, kurio galutiniame taške turi bičiulių ir globėjų. Naktį į ketvirtadienį jis atskrido į Maskvą, lydimas sūnaus Georgijaus ir buvusio respublikos saugumo ministro. Tai vakar rytą žurnalistams pranešė Adžarijos atstovybės Maskvoje darbuotojas.

Pasak jo, A.Abašidzė “kartu pasiėmė tik artimiausius bendražygius”. Šaltinis teigė, kad buvęs Adžarijos autonomijos vadovas “kol kas neprašė politinio prieglobsčio Rusijoje”.

“Aš nežinau, ar ilgai jis ketina būti Maskvoje”, - agentūros Reuters korespondentui sakė Adžarijos atstovybės darbuotojas. Jis tik pranešė, kad A.Abašidzės duktė dabar yra Italijoje, kur ji nuolat gyvena su vyru.

Skirtingai nuo E.Ševardnadzės, kuris dienas leidžia tėvynėje, A.Abašidzė, atrodo, vis dėlto pasirinko tremtį.