Puikieji juodojo smėlio paplūdimiai

Kreta – tokia sala, dryksanti Viduržemio jūroje. Į pietus nuo jos esanti Gavdoso salelė – piečiausias Europos geografinis taškas.

Graikai – apie 600 tūkstančių - gyvena čia nuo neatmenamų laikų, kai buvo sukūrę minojiečių civilizaciją, bandžiusią pavergti Egiptą bei galabyti turistus Minotauro labirinte.

Ištvėrė persų, turkų, venecijiečių, vėl turkų okupacijas ir didžiausią II pasaulinio karo oro desantą – nacių generolo Studento parašiutininkus.

Maršrutas

Galima, žinoma, apsiriboti Lietuvos turistinių agentūrų siūlomais variantais ir visas atostogas lindėti nesibaigiančioje gatvėje, kuri driekiasi palei visą šiaurinę pakrantę.

Bet mes išsiilgę autentikos, todėl atskridę į Iraklioną važiuojame į Retiną, o tada leidžiamės iki pietinės pakrantės, kur apsistojame kalnų kaimelyje Mirtose.

Nuo jo toks vaizdas į Plakiaso žvejų uostą, jog kartais sunku palikti namus ir važiuoti tai į vakarus, tai į pietus.

Kad ir kur keliautum, visada rasi tuščią nuostabų paplūdimį, kuris tik ir laukia, kol prikalsi savo vardą ant vienišos uolos.

Gyventojai

Čiabuviai graikai – keisti ir nervingi žmonės. Su jais sunku kalbėti apie kitus europiečius (jie jų nemėgsta), apie amerikiečius (jie jų dar labiau nemėgsta) ir jau išvis neįmanoma apie turkus (šitų nekenčia labiausiai).

Antra vertus, atokesniuose kaimeliuose gali sutikti, nors ir atsipūtusių, tačiau santūrių vaikų, iškart bėgančių pakviesti namų ūkiu besirūpinančią mamą, kuri tuščioje tavernoje neskubėdama tau iškeps avienos kotletų.

Galėsi stebėti gatvėje kepurėtus senukus, pasistačiusius kėdes ir liežuvaujančius, kai tuo metu juodais drabužiais apsitaisiusios jų matronos kuria kažką naudinga šeimai ir visuomenei.

Kalnai

Kretos reljefas – tikras džiaugsmas serpentinus mėgstančiam vairuotojui. Ypač žavi kelionė per kalnus naktį, kai stabtelėjęs palei vieškelį iš Agios Vsilios į Agios Joanis pamatai, jog tavo sustota visiškai ties pusės kilometro gylio skardžiu.

Todėl, matyt, pakelėse ir pristatyta devynios galybės Dievo skulptūrėlių bei kitokių šventųjų dėžučių – žemyn nusiritusiems taksi vairuotojams atminti. O gal ir ne.

Graikai – didžiai pamaldūs žmonės. Kreta – ne Santoninis, kur dvidešimčiai piliečių tenka viena bažnyčia, bet vis dėlto...

Jūra

Vandens pramogų nedaug. Be to, pietinį krantą skalaujanti Libijos jūra nėra dosni žuvų.

Tačiau, važiuodamas palei ją, gali išvysti galybę įdomių dalykų: palmių paplūdimį prie Prevelio, kur du metrai smėlio skiria šaltą, gėlą upelį nuo sūrios jūros, akmeninę daržinę primenančią venecijiečių Frangokastelio tvirtovę ir net šalia Sanijos esantį restoranėlį „St.George“, kurio savininkas yra buvęs Vilniuje, Kaune bei Mažeikiuose, todėl mikliai operuoja žodžiais „Sabonis“, „Labas“ ir „Šokėjos“.

Pavojai

Keliai - geri, vietos vynas nesprogdina, maistas, ypač aštuonkojo “stifado” (troškinys su svogūnais), tiesiog nuostabus.

Todėl gali nebent įstrigti kalnuose su tuščiu benzino baku ir vien kreditine kortele.

Tada, brolau, rėksi, kadangi čia vertinamas tik grynas pinigas. Arba toje pačioje degalinėje gali išlėkti į orą, mat kiekvienas stavrosas ir joanesas aptarnaudamas tave papsi papirosą. Ir, žinoma, didžiausia rizika,paprašyti turkiškos kavos.

Gėrimai

Paragauti rakijos: tai ne turkiška rakija su anyžiais. Tikrasis Kretos vynuogių degtinės pavadinimas – „tsikoudia“.

Kiekvieną rudenį Kretos kaimiečiai spaudžia vynuoges vadinamosiose „patirias“.

Tada surenka tai, kas liko nuo spaudimo, ir vikriai distiliuoja. Tokio švento dalyko būtų nuodėmė nepaminėti, todėl ragauti naujo varymo rakijos sukviečiami giminės, artimieji ir netgi turistai.

Valgiai

Kad ir kaip graikai kratytųsi turkų palikimo, kai ką jie iš nekrikštų okupantų perėmė.

„Gyros“ – kaip du vandens lašai primena anapus Egėjo jūros ant iešmo kepamą mėsą „döner“ kebabams.

Ta pati švelniai marinuota aviena, tos pačios lietuviškų prekybos centrų neprimenančios daržovės, ir tas pats pasirinkimas: „sadziki“ primenantis česnakinis jogurtas arba ugningas raudonas padažas.

Pramogos

Drožk į patį šiaurės vakarų kampą, kur pusiasalio gale rasi kosminę vietelę – Balosą.

Pakrypavus valandą pirma pavara kalnų ožių keliu, tave pasitiks Marso peizažas – raudono molio dykynė, kur gausu žydinčių laukinių svogūnų.

Tada leiskis nuo skardžio akmeniniais laiptais ir apmirk, kai priešais atsivers „Bounty“ reklamą lenkianti žydra lagūna baltos spalvos apvadais.

Visiškai netoli gražiausia Kikladžių sala Santorinas. Ji labiausiai tinka medaus mėnesiui praleisti, tačiau nuplauk į ją bent dienelei keltu iš Retimno.

Ten daug brangiau viskas nei Kretoje, tačiau juodo smėlio paplūdimiai, tamsaus mėlio įlankos ir akinamai balti miesteliai su žydrais bažnyčių kupolais verti kiekvieno cento. Kaip ir puikus baltasis vietos vynas.