Aliaksandras Lukašenka, likus mažiau nei porai mėnesių iki Baltarusijos prezidento rinkimų, paskelbė įsaką, kuriuo nurodė paleisti į laisvę iš karto net šešis vietos opozicijos veikėjus. Tarp paleistųjų yra ir Nikolajus Statkevičius, buvęs kandidatas į prezidentus, kalintas nuo 2010 m.

Meilė ir neapykanta

Baltarusijos santykiai su Vakarais buvo atšilę ir prieš 2010 m. prezidento rinkimus. Tiesa, tada šis, pavadinkime, medaus mėnuo truko neilgai.

Netrukus po rinkimų šalies sostinėje Minske įvyko politinė demonstracija, kuri baigėsi riaušėmis. Protesto akcija buvo policijos išvaikyta, o jų organizavimu įtarti vietos opozicionieriai įkalinti. Kalėjimuose atsidūrė per 600 įvairių aktyvistų, tarp jų – ir buvę A.Lukašenkos varžovai šalies vadovo rinkimuose.

Po šių įvykių Vakarai ir Baltarusija vėl atsitvėrė aukšta siena, kuri stūksojo tarp abiejų pusių bene iki krizės Ukrainoje pradžios.

Vis dėlto Baltarusijai, nors ji po Kremliaus įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos ir liko, ko gero, vienintele tikrai ištikima Rusijos sąjungininke Rytų Europoje, Vakarų vektorius – taip pat labai reikšmingas.

Ši politika, akivaizdu, leidžia sumažinti pernelyg didelę Maskvos įtaką Baltarusijai, be to, ir šių dienų prasta ekonominė situacija Rusijoje, kuri tiesiogiai paveikė ir Baltarusijos ekonomiką, verčia A.Lukašenką galvoti apie būtiną ekonomikos diversifikavimą.

Vakarų šalys – svarbūs potencialūs partneriai. Taigi Minskas, nors jo santykiai su ES niekuomet nebuvo itin draugiški, nedegino tiltų, jungiančių Baltarusiją su Vakarais.

Ukrainos krizė

Pastaruoju metu A.Lukašenka visaip bandė padėti spręsti krizę Rytų Ukrainoje. Šios pastangos davė rezultatų.

Žinoma, vargu ar kas nors, be pačių ukrainiečių, gali išspręsti konfliktą Donbase, tačiau bent jau kraujo liejimas Rytų Ukrainos buvo sustabdytas. Minsko susitarimai, nors vadinti trapiais, leido sustabdyti jau kaip reikiant įsibėgėjusį konfliktą.

Dėl to A.Lukašenkai pavyko įtvirtinti savo, kaip patikimo tarpininko tarp Rytų ir Vakarų, vaidmenį ir tapti gana reikšmingu žaidėju Europoje. Ir tai, galima sakyti, yra vienas iš reikšmingiausių bei sėkmingiausių pastarojo meto Minsko diplomatinių pasiekimų.

Baltarusijoje artėja rinkimai. Jų metu ES akys bus nukreiptos į vietos opozicijos veikėjus, kurių teisių pažeidimais nuolat yra kaltinamas A.Lukašenka.

(Ne)tikėtas paleidimas?

Žinoma, didelio pavojaus opozicijos veikėjai – ir tie, kurie yra laisvėje, ir tie, kurie buvo paleisti iš kalėjimo – A.Lukašenkai nekelia. Bet jų paleidimas – tai esminė sąlyga, kurią įvykdęs Minskas gali tikėtis glaudesnio politinio dialogo su Briuseliu.

N.Statkevičius, buvęs kandidatas į prezidentus, kuriam šiuo metu yra 58 metai, "Amnesty International" buvo pripažintas politiniu kaliniu, o Vakarų šalių pareigūnai dažnai ragindavo jį paleisti.

2010 m. šiam opozicijos veikėjui pavyko surinkti vos 1 proc. rinkėjų balsų. Kiti paleisti opozicijos veikėjai – Nikolajus Diedka, Igoris Olinevičius, Jevgenijus Vaskovičius, Artiomas Prokopenka ir Jurijus Rubcovas – taip pat vargu ar gali būti laikomi realia grėsme A.Lukašenkai.

Tiesa, Baltarusijos vadovas anksčiau šį mėnesį atsisakė aiškiai atsakyti, kada gali būti paleistas N.Statkevičius, bet užsiminė, kad jis gali išeiti į laisvę prieš spalį vyksiančius rinkimus.

"Jei (aš nuspręsiu) jį paleisti, tuomet tai įvyks iki rinkimų", – sakė Baltarusijos lyderis, turėdamas galvoje spalio 11 d. numatytus prezidento rinkimus.

Atšilimas ar atšalimas?

Turbūt esminis klausimas, ar šį kartą Vakarų ir Baltarusijos santykių vėl kas nors nekomplikuos?

Vadovaujantis Baltarusijai nuo 1994 m. ir Vašingtono anksčiau pramintas paskutiniu Europos diktatoriumi, Baltarusijos prezidentas yra nuolatos kritikuojamas dėl savo autoritarinio valdymo bei žmogaus teisių organizacijų kaltinamas neužtikrinantis pilietinių teisių.

Jis buvo perrinktas ketvirtai kadencijai 2010 m. gruodį per rinkimus. Pagal Baltarusijos konstituciją gali toliau vadovauti valstybei.

Kita vertus, Vakarai taip pat suvokia Baltarusijos geostrateginę reikšmę. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, Baltarusijos suartėjimas su Vakarais gali duoti daugiau teigiamų rezultatų, nei laipsniškas šios šalies priklausomybės didėjimas nuo Rusijos.