Apie 400 tūkst. žmonių užtvindė Šv. Petro aikštę ir išsirikiavo Romos gatvėse, kad atsisveikintų su argentiniečiu pontifiku – vargšų gynėju, kuris nuo 2013 metų vadovavo 1,4 mlrd. pasaulio katalikų.

Po iškilmingų laidotuvių minios akivaizdoje, paprastas medinis Pranciškaus karstas – jo nuolankaus gyvenimo liudijimas – buvo lėtai nuvežtas į Romos Švč. Mergelės Marijos baziliką, kur velionis buvo palaidotas per 30 minučių trukusią privačią ceremoniją.

Karstas su Pranciškaus palaikais buvo nuleistas į kapą, įrengtą bazilikos kairiosios navos nišoje.

52-ejų Maria Vicente (Marija Vičentė) iš Gvatemalos, rankose laikydama rožinį, verkė, stebėdama, kaip karstas vežamas į Švč. Mergelės Marijos baziliką – popiežiaus mėgstamą Romos bažnyčią.

„Man labai liūdna. Tai labai jaudina, kad jis taip mus paliko taip“, – sakė ji.

Keturiolika baltomis pirštinėmis mūvėjusių karsto nešėjų nunešė karstą į bažnyčią, kol vaikai dėjo gėlių krepšelius ant altoriaus, o choras giedojo maldas.

Ant pirmojo Katalikų Bažnyčios vadovo iš Lotynų Amerikos marmurinio antkapinio akmensišraižytas tik vienas žodis: „Franciscus“ – jo vardas lotynų kalba.

Į laidotuves atvyko daugiau nei 50 valstybių vadovų, tarp jų ir D. Trumpas, kuris prieš tai Šv. Petro bazilikos kampe susitiko su keliais pasaulio lyderiais, visų pirma su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, su kuriuo tiesiogiai susitiko pirmą kartą po nesėkmingai pasibaigusio vasario susitikimo Ovaliajame kabinete.

„Atvira širdis“

Pranciškus, kuris mirė pirmadienį eidamas 89-uosius metus, buvo „popiežius tarp žmonių, turėjęs atvirą širdį“, siekęs labiau užjaučiančios, atviresnės Katalikų Bažnyčios, pontifiko laidotuvių homilijoje sakė italų kardinolas Giovanni Battista Re (Džovanis Batista Rė).

Po ryškiai mėlynu dangumi susirinkusi minia plojo, kai jis pagyrė popiežiaus „įsitikinimą, kad Bažnyčia yra namai visiems, namai, kurių durys visada atviros“.

Per dvylika savo pontifikavimo metų Pranciškus siekė labiau atverti šimtmečius gyvuojančią Bažnyčią ir jo mirtis sukėlė emocijų proveržį visame pasaulyje.

28-erių studentė iš Vokietijos Maria Mrula sakė, kad važiavo 16 valandų, kad galėtų dalyvauti laidotuvėse.

„Duoti vargšams ir būti su vargšais“, – sakė ji ir pridūrė, kad Pranciškus įkvėpė daugelį žmonių.

„Bažnyčia gyva, – sakė ji. – Buvo nuostabu čia būti.“

Italijos ir Vatikano institucijos ceremonijai parengė didžiulę saugumo operaciją: parengties režimu budėjo naikintuvai, o ant Vatikaną supančių pastatų stogų buvo dislokuoti snaiperiai.

Per laidotuves vienoje altoriaus Šv. Petro aikštėje pusėje sėdėjo kardinolai ir vyskupai, o priešais juos – pasaulio lyderiai ir kiti aukšto rango asmenys.

Priešais altorių stovėjo paprastas popiežiaus karstas su šviesiu kryžiumi.

„Subūrė juos“

58 metų italas Francesco Morello (Frančeskas Morelas) sakė, kad homilija apie taiką buvo „tinkama, įtaigi ir graži žinia“.

Apie susirinkusius pasaulio lyderius F. Morello pasakė: „Jis negalėjo suburti jų būdamas gyvas, bet jam tai pavyko mirusiam.“

Vatikano paskelbtame mirties liudijime sakoma, kad Pranciškus mirė nuo insulto, sukėlusio komą ir negrįžtamą širdies nepakankamumą.

Kovo 23-iąją jis buvo išrašytas iš Romos Gemelli (Džemelio) ligoninės, kur jis penkias savaites grūmėsi su sunkiu plaučių uždegimu, ir jam buvo nurodyta bent du mėnesius ilsėtis.

Tačiau 266-asis popiežius, kuris niekada neėmė atostogų, mėgo būti tarp tikinčiųjų, pozuoti asmenukėms su jais, laiminti kūdikius ir lankytis katalikybės periferijose.

Jo paskutinis viešas veiksmas – mirties išvakarėse – buvo viso pasaulio palaiminimas Velykų sekmadienį. Šiuo palaiminimu jo popiežiavimas baigėsi taip, kaip ir prasidėjo: jis ragino apsaugoti pažeidžiamus, į visuomenės paraštes nustumtus žmones, migrantus.

Tapęs popiežiumi šis jėzuitas pasirinko šv. Pranciškaus Asyžiečio vardą, sakydamas, kad nori neturtingos Bažnyčios neturtingiesiems. Jis nusprendė gyventi vienuose Vatikano svečių namuose, o ne popiežiškuosiuose rūmuose.

Katalikai visame pasaulyje organizavo tiesioginės laidotuvių transliacijos stebėjimo renginius. Tai vyko ir Buenos Airėse, kur Pranciškus, kurio tikrasis vardas yra Jorge Bergoglio (Chorchė Bergoljas), 1936 metais gimė neturtingame Floreso rajone.

„Popiežius parodė mums, kad yra kitas būdas išgyventi tikėjimą“, – Argentinos sostinėje sakė 25 metų Lara Amado.

Atsisakė teisti

Tie, kas žavisi Pranciškumi, sako, kad jis transformavo požiūrį į Bažnyčią ir padėjo atgaivinti tikėjimą po dešimtmečius vis kildavusių seksualinio išnaudojimo skandalų.

Kai kas laikė jį radikaliu dėl to, kad jis leido išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems tikintiesiems priimti komuniją, pritarė translyčių krikštijimui ir tos pačios lyties asmenų porų laiminimui, kad atsisakė pasmerkti homoseksualius katalikus.

Tačiau jis taip pat laikėsi šimtmečių senumo Bažnyčios pozicijos dėl abortų ar kunigų celibato.

Popiežius Pranciškus tikėjo, kad Bažnyčia yra namai visiems, pontifiko laidotuvių homilijoje sakė kardinolas G. Battista Re (Džovanis Batista Rė).

Pranciškus siekė „Bažnyčios, pasiryžusios pasirūpinti žmonių problemomis ir šiuolaikinį pasaulį draskančiais didžiuliais rūpesčiais“, sakė G. Battista Re.

Anot jo, Pranciškus buvo vedamas „įsitikinimo, kad Bažnyčia turi gebėti „nusileisti prie kiekvieno žmogaus, nepriklausomai nuo jo įsitikinimų ar padėties, ir gydyti jo žaizdas“.