Pranciškus – asketiško būdo intelektualas

Popiežius Pranciškus tapo pirmuoju Vakarų pusrutulio atstovu, perėmusiu Šv.Petro sostą, ir yra žinomas kaip asketiško būdo jėzuitas intelektualas, modernizavęs konservatyvią Argentinos Katalikų Bažnyčią.

76 metų naujasis Katalikų Bažnyčios vadovas, kuris iki trečiadienio buvo žinomas kaip Jorge Mario Bergoglio, yra pagarsėjęs kaip kuklus žmogus, neleidęs sau prabangos, kurios nevengdavo ankstesni Buenos Airių kardinolai. Jis buvo priartėjęs prie popiežiaus titulo per paskutinę konklavą 2005 metais - kaip teigiama, per balsavimus jis kelis kartus liko antras ir galiausiai atsiėmė savo kandidatūrą, atverdamas kelią Benedikto XVI išrinkimui.

Vatikano Šv.Petro aikštėje susirinkusios jo tėvynainių grupės mojavo Argentinos vėliavomis, kai Pranciškus, vilkėdamas paprastą baltą sutaną, pirmąkart viešai pasirodė kaip pontifikas.

„Ponios ir ponai, labas vakaras“, - jis ištarė prieš paminėdamas, kad yra kilęs iš Lotynų Amerikos - regiono, kuriame gyvena apie 40 proc. pasaulio katalikų.

J.M.Bergoglio dažnai važinėdavo į darbą autobusu, pats gamindavosi valgį ir reguliariai lankydavo lūšnynus, supančius Argentinos sostinę. Jo nuomone, socialinė pagalba, o ne ginčai dėl doktrinos, turėtų būti esminė Bažnyčios veikla.

Jis yra kaltinęs kitus Bažnyčios hierarchus veidmainyste ir kad jie užmiršta, jog Jėzus Kristus apiprausdavo raupsuotuosius ir valgė kartu su paleistuvėmis.

„Jėzus moko mus elgtis kitaip: išeikit į lauką. Eikit ir dalykitės savo liudijimu; eikit ir bendraukit su savo broliai; eikit ir dalykitės; eikit ir prašykit. Tapkite Žodžiu kūne, kaip ir dvasioje“, - J.G.Bergoglio sakė Argentinos kunigams praėjusiais metais.

Būdamas kardinolu, J.G.Bergoglio stengėsi pataisyti Bažnyčios reputaciją, kai nuo jos nusigręžė daug Argentinos katalikų, nes ji nesugebėjo mesti atviro iššūkio kraugeriškai 1976-1983 metų diktatūrai.

Jis taip pat darbavosi, stengdamasis sugrąžinti Bažnyčiai tradicinę politinę įtaką visuomenėje, tačiau kardinolo išsakoma kritika negalėjo sustabdyti prezidentės Cristinos Kirchner (Kristinos Kiršner) vykdomų liberalių socialinių reformų, kurias Bažnyčia vertina neigiamai: pradedant teisės tuoktis ir įsivaikinti suteikimo tos pačios lyties asmenų poroms, baigiant nemokamai platinamomis kontracepcinėmis priemonėmis.

„Mūsų bažnytiniame regione esama kunigų, kurie nekrikštija vienišų motinų vaikų, nes jie nebuvo pradėti šventoje santuokoje, - J.M.Bergoglio sakė savo kunigams. - Jie yra šiandienos veidmainiai. Tie, kurie klerikalizuoja Bažnyčią. Tie, kas atskiria Dievo žmones nuo išganymo. Ir ta vargšė mergina, kuri, užuot grąžinusi vaiką siuntėjui, turėjo drąsos atnešti jį į pasaulį, buvo priversta klajoti iš parapijos į parapiją, kad jis būtų pakrikštytas!“

Tačiau panašu, kad J.G.Bergoglio įtaka baigdavosi ties prezidentūros vartais, kai ankstesnis lyderis Nestoras Kirchneris (Nestoras Kiršneris), o vėliau jo žmona Cristina Fernandez-Kirchner (Kristina Fernandes-Kiršner) perėmė valdžią Argentinoje.

Bažnyčiai nebuvo suteiktas balsas, kai Argentinos Aukščiausiasis Teismas išplėtė galimybę daryti abortus išžaginimų aukoms, o kai J.M.Bergoglio pateikė argumentą, jog teisės įsivaikinti suteikimas gėjams diskriminuoja vaikus, C.Kirchner kardinolo toną prilygino „viduramžių laikams ir inkvizicijai“.

„Ar Bergoglio yra pažangus, ar netgi išlaisvinimo teologas? - Ne. Jis nėra trečiojo pasaulio kunigas. Ar jis kritikuoja Tarptautinį valiutos fondą ir neoliberalizmą? - Taip. Ar jis daug laiko praleidžia lūšnynuose? - Taip“, - sakė J.M.Bergoglio oficialusis biografas Sergio Rubinas (Serchijus Rubinas).

J.M.Bergoglio išsiskyrė iš kitų aukštų dvasininkų savo polinkiu į asketišką gyvenimą. Netgi tapęs aukščiausiuoju Argentinos Bažnyčios hierarchu 2001 metais, jis niekada negyveno puošnioje Bažnyčios viloje, kurioje buvo apsistojęs popiežius Jonas Paulius II, kai buvo atvykęs į šią šalį. Kardinolas mieliau tenkindavosi paprasta lova pastate sostinės centre, o jo kambarys žvarbiais savaitgaliais būdavo šildomas krosnele. Daugelį metų jis po miestą važinėdavo viešuoju transportu ir pats gaminosi maistą.

J.M.Bergoglio beveik niekada neduodavo interviu žiniasklaidai, apsiribodamas kalbomis iš sakyklos, taip pat vengdavo prieštarauti savo kritikams, netgi žinodamas, kad jam metami kaltinimai yra neteisingi, teigė S.Rubinas.

Ši nuostata aiškiausiai išryškėjo, jai žmogaus teisių aktyvistai mėgino priversti kardinolą atsakyti į nepatogius klausimus, ką Bažnyčios pareigūnai žinojo ir ką nuveikė dėl diktatūros vykdytų pažeidimų po perversmo 1976-aisiais.

Daug argentiniečių tebepyksta dėl Bažnyčios pripažįstamo nesugebėjimo atvirai stoti prieš režimą, kuris pagrobė ir nužudė tūkstančius žmonių, siekdamas pašalinti iš visuomenės „ardomuosius elementus“. Tai viena iš priežasčių, kodėl daugiau nei du trečdaliai argentiniečių laiko savo katalikais tačiau tik mažiau nei 10 proc. reguliariai dalyvauja mišių.

Vadovaujant J.M.Bergoglio, Argentinos vyskupai pernai spalį paskelbė bendrą atsiprašymą dėl Bažnyčios nesugebėjimo apsaugoti savo tikinčiuosius. Tačiau tame pranešime dėl diktatūros laikų smurto buvo vienodai kaltinama chunta ir jos priešai.

„Bergoglio labai kritiškai vertino žmogaus teisių pažeidimus per diktatūrą, tačiau jis taip pat visada kritikuodavo kairiuosius partizanus; jis neužmiršo to pusės“, - aiškino S.Rubinas.

Tas atsiprašymas atrodė pernelyg pavėluotas kai kuriems aktyvistams, kaltinusiems J.M.Bergoglio, kad jis labiau rūpinasi Bažnyčios įvaizdžiu negu pagalba daugeliui tyrimų dėl žmogaus teisių pažeidimų, vadovaujant Kirchneriams.

J.M.Bergoglio dukart pasinaudojo Argentinos įstatymų numatyta teise, atsisakydamas stoti prieš viešą teismą, o kai galiausiai davė parodymus 2010 metais, jo atsakymai buvo aptakūs, sakė žmogaus teisių gynėja Myriam Bregman (Miriam Bregman).

Bent dvi bylos yra tiesiogiai susijusios su J.M.Bergoglio. Vienoje jų tiriami kankinimai, taikyti dviem jėzuitams kunigams - Orlando Yorio (Orlandui Jorijui) ir Francisco Jalicsui (Fransiskui Chaliksui), kurie 1976 metais buvo pagrobti lūšnynuose, kur skleidė išlaisvinimo teologiją. O.Yorio kaltino J.M.Bergoglio faktiškai perdavus jį mirties būriams, atsisakius pareikšti režimui, kad palaiko jų darbą. F.Jalicsas atsisakė kalbėti apie tą incidentą, užsidaręs viename vokiečių vienuolyne.

J.M.Bergoglio taip pat buvo kaltinamas nusigręžęs nuo vienos šeimos, kuri dėl valstybinio teroro neteko penkių artimųjų, įskaitant vieną moterį, kuri buvo 5-ą mėnesį nėščia, kai buvo pagrobta ir nužudyta 1977 metais.

De la Cuadros šeima kreipėsi į Jėzuitų draugijos vadovą Romoje, kuris paragino J.M.Bergoglio jiems padėti. Tuomet jis paskyrė aukšto rango dvasininką pasirūpinti šiuo klausimu. Po kelių mėnesių šis monsinjoras grįžo su vieno pulkininko rašteliu, kuriame buvo nurodyta, jog ta moteris kalėjime pagimdė mergytę ir kad ji buvo perduota vienai šeimai. Tačiau, kaip buvo nurodyta raštelyje, ta šeima esanti „pernelyg svarbi“, kad įvaikinimas būtų atšauktas.

Nors esama rašytinių įrodymų dėl bylos, su kuria jis buvo asmeniškai susijęs, J.M.Bergoglio 2010 metais paliudijo iki diktatūros pabaigos nežinojęs apie jokius pavogtus kūdikius.

Iš pradžių vaistininko išsilavinimą įgijęs J.C.Bergoglio dėstė literatūrą, psichologiją, filosofiją ir teologiją, kol galiausiai 1998 metais tapo Buenos Airių arkivyskupu.

Kardinolo titulas jam buvo suteiktas 2001 metais, kai šalies ekonomika byrėjo. Tuo metu jis pelnė pagarbą, kaltindamas nevaržomą kapitalizmą nuskurdinus milijonus argentiniečių.

Ankstesnė tikėtina simpatija tarp J.M.Bergoglio ir C.Kirchner vėliau visiškai išblėso. Kardinolo ir prezidentės santykiai taip atvėso, kad šalies vadovė liovėsi dalyvauti jo kasmetiniame kreipimesi „Te Deum“, kai Bažnyčios lyderiai tradiciškai išsako politiniams lyderiams, kas, jų nuomone, yra negerai visuomenėje.