Diena, kai baigėsi kolumbiečio Gustavo Alonso narkotikų kurjerio karjera, prasidėjo, kaip rašo vokiečių žurnalas "Der Spiegel", dusliu sraigtasparnio riaumojimu.
Areštas virto išlaisvinimu
G.Alonso, trys kiti įgulos nariai ir Kolumbijos narkomafijos smogikas buvo įkalinti drauge 15 kv. m erdvėje už 600 jūrmylių nuo Meksikos krantų. Laivas gabeno 3,5 tonos kokaino, kurio didmeninė kaina 8 mln. JAV dolerių (apie 20 mln. litų), o Majamio ir Vašingtono gatvėse jo vertė būtų siekusi daugiau nei 60 mln. dolerių (daugiau nei 152,5 mln. litų).
Meksikiečiai, turėję pasiimti kokainą, jau vėlavo keturias dienas. G.Alonso įgula jau 12 dienų buvo praleidusi mažame povandeniniame laive, kuriame vos užteko vietos atsistoti ir pasivaikščioti. Bangos nuolat daužėsi į stiklinį kupolą, kuris buvo vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu. Vyrai visą laiką turėjo brautis vieni pro kitus, o didžiąją dalį laiko leisti žaisdami kortomis ar snausdami.Apie 10 val. ryto jie staiga išgirdo duslų trenksmą.
Staigtasparnio artileristas iššovė metalinį tinklą į laivą. Šis apsivyniojo aplink variklius ir laivas nebegalėjo judėti toliau. Tada pasigirdo kalba per megafoną ir G.Alonso suprato, kad ginklai nutaikyti į jo laivą ir nebėra galimybės išsigelbėti.
Jis išjungė variklius, atidarė kupolą ir pasidavė Jungtinių Valstijų pakrančių patruliams."Iš pradžių norėjau nusižudyti, – teigė dabar jau 53 metų G.Alonso. – Bet tada supratau, kad pagaliau turiu galimybę pabėgti nuo narkotikų platintojų".
Lūšnynai – mafijos perykla
G.Alonso buvo apkaltintas narkotikų vežimu ir praleido ilgus metus kalėjime, pirmus dvejus vienutėje. Paleistas iš kalėjimo jis grįžo į gimtąjį miestą, o savo senąjį gyvenimą paliko praeityje. Žmonės, su kuriais jis bendravo sukdamasis narkotikų versle, dabar yra už grotų arba mirę.
Tiesa, G.Alonso nėra jo tikrasis vardas. Narkomafija nemėgsta, kai jų buvę pavaldiniai pradeda kalbėti. O Kolumbijos uostamiestyje Buenaventūroje, ant Ramiojo vandenyno kranto, narkotikų platintojų centre, kuriame jis gyvena, kalbėti ypač pavojinga.Narkogaujos naujų narių ieško Buenaventūros lūšnynuose. Ten sunku rasti darbą, beveik nėra elektros ir tekančio vandens. Mafija valdo tokias teritorijas ir jose randa sau karių.
Prieš kelias savaites ten buvo nužudyta moteris, dar du žmonės dingo be pėdsakų. Tai narkotikų mafijos kerštas dėl nesėkmingo gabenimo. Kontrabandą gabenusio laivo įgula per bortą išmetė dalį krovinio, kai bėgo nuo pakrantės patrulių. Po kelių dienų policija didžiuodamasi parodė konfiskuotus kvaišalus. Narkomafijai šis incidentas tapo išdavyste, už kurią turėjo būti atlyginta.
Negali pasakyti "ne"
G.Alonso aiškino, kad yra dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės patenka į prekybos kvaišalais ratą. Vieni tuo užsiima dėl greitų pinigų – per trumpą laiką gali sukaupti tiek, kad užtektų sumokėti už namą ir vaikų mokslus. Kiti dirba, nes yra šantažuojami dėl anksčiau gautos paramos iš narkotikų mafijos, – tai G.Alonso atvejis.
Licenciją turėjęs jūrų kapitonas G.Alonso prieš pradėdamas plaukioti kokaino kontrabandos laivais, daug metų dirbo dideliuose žvejybos laivuose. Jis gyveno Buenaventūros mieste su žmona ir trimis dukterimis, bet jo žmona sunkiai susirgo.
"Gydytojai sakė, kad skubiai reikalinga operacija, bet operacija turėjo kainuoti 40 tūkst. JAV dolerių (apie 100 tūkst. litų)", – prisiminė kapitonas.Jis neturėjo tokių pinigų. Vis dėlto pažįstamas užtikrino, kad viskuo bus pasirūpinta ir nėra dėl ko nerimauti. Po operacijos tariamas draugas atėjo pas G.Alonso ir paprašė atsilyginti – padaryti paslaugą. G.Alonso sutiko padėti, nors nujautė, koks gali būti prašymas. Be to, ar jis galėjo atsisakyti?
"Jei būčiau atsisakęs, šiandien čia nebūčiau stovėjęs", – teigė jis."Niekada nepalieka ramybėje"Taip prasidėjo dvejus metus trukusi G.Alonso narkotikų gabentojo karjera, per kurią jis sėkmingai keturis kartus pergabeno narkotikus.
Pirmąją savo kelionę jis įveikė platintojų duotu kateriu, po žuvų kroviniu paslėpęs penkias tonas kokaino. Kaip gerai žinomas kapitonas G.Alonso nesunkiai perplaukė pro pakrančių patrulius. Jis narkotikus atidavė numatytoje Meksikos pakrantės vietoje ir grįžo namo.Kapitonas tikėjosi, kad narkotikų mafija paliks jį ramybėje, bet jie jau laukė uoste: "Jie niekada nepalieka tavęs ramybėje, nebent tave pagauna policija arba būni nužudytas, kai gabeni."
G.Alonsui į rankas įbruko pinigus ir parvežė namo, tada liepė laukti kitos užduoties ir neišeiti iš namų. Kelias savaites jis bijojo iš namų išeiti į lauką.
Povandeninis laivynas
Vyras beveik pajautė palengvėjimą, kai vieną naktį atvažiavo jo paimti. Po kelių valandų kelionės mašina ir motorine valtimi, auštant jie pasiekė savo tikslą – salą, apaugusią tropiniais medžiais. Iš valties G.Alonso pamatė laivų statyklą, apie kurią Buenaventūroje sklido kalbos, kad ten, džiunglėse, iš stiklo pluošto gaminami povandeniniai laivai, vėliau naudojami kokainui transportuoti.Narkotikų mafija išrado patikimą sistemą: laivai beveik nematomi vandenyje ir radarai jų neranda. Vienintelis būdas aptikti laivus yra terminė paieška, kurią galima atlikti iš oro.
Vis dėlto, narkotikų gaujos greitai rado būdą, kaip išspręsti ir šią problemą. Jos pritvirtino storus vamzdžius prie laivo korpuso, kuriais išmetamosios dujos išleidžiamos į vandenį ir jame atšąla, todėl trečdalis kokaino Jungtinių Valstijų rinkai dabar gabenama povandeniniais laivais.
"Išsigandau, kai jie parodė man laivą", – pasakojo G.Alonso. Jis žinojo, kas yra laivas. Laive visada gali užlipti ant denio ir pažvelgti į jūrą, bet tuomet vyras žiūrėjo į mažą trapų povandeninį laivą ir matė, kaip ankšta bus viduje. Dešimt tonų degalų, maistas skardinėse, vandens atsargos ir trys su puse tonos gryno kokaino jau buvo pakrauta. Įgulai įsakyta įsilaipinti temstant.
Kelionė baisiomis sąlygomis
Laivas buvo suskirstytas į tris skyrius. Liukas laivo priekyje vedė į krovinių skyrių, kuris buvo vos metro aukščio. Įgula turėjo keliais ir rankomis ropoti per krovinių skyrių, pro narkotikų paketus, kad pasiektų valdymo skyrių ir gultus.G.Alonso įsitaisė prie vairo, šalia GPS navigacijos įrenginio ir radijo. Dyzelino bakai buvo po gultais. Variklių skyrius su dviem turbininiais dyzeliniais varikliais buvo už kapitono. Nebuvo šviesos, tualetų ir vietos vos užteko stovėti ar atsigulti.
Apie 20 val. vanduo buvo pakilęs ir naktis gana tamsi. Vanduo mėtė povandeninį laivą. Greitaeigis kateris ištempė jį į jūrą, įgula užvedė variklius ir patraukė į atvirą vandenyną Vakarų kryptimi. Kiekvienai transporto priemonei narkotikų mafijos paskirtas revolveriu ir automatiniu ginklu ginkluotas sargybinis stovėjo prie variklių skyriaus durų. Laive buvo nepakenčiamai karšta.
"Visą laiką jautiesi lyg dūstum, – teigė G.Alonso. – Kas keturias valandas mes sumažindavome greitį nuo 12 iki 6 mazgų, tada minutei atidarydavome priekinį liuką, įleisdavome oro ir vėl skubėdavome.
"Keturių žmonių komanda dirbo pamainomis, o G.Alonso sekė maršrutą. Kai jau buvo atvirame vandenyne, apsauginis padavė jiems popierėlį, kuriame buvo nurodyta objekto vieta. Jiems buvo liepta ten atvykti tikslią dieną, tiksliu laiku.
Kiekvienas vyras po savo pamainos bandė užmigti, bet dėl smarvės ir triukšmo tai nebuvo įmanoma. Jie turėjo gerti daug vandens, nes prakaitas kibirais bėgo kūnais. Jų pagrindinis maistas buvo kondensuotas pienas. Smarvė nuo išmatų, kurių nebuvo galima atsikratyti keliaujant, greitai pasidarė beveik nepakenčiama.
Pirmoji G.Alonso kelionė povandeniniu laivu truko 10 dienų. Jis sėkmingai pasiekė kelionės tikslą, praslydo pro Kolumbijos pakrantės sargus ir jų sonarus. Įgula pasiekė tikslą šalia Meksikos krantų ir sutartoje vietoje ištarė kodinius žodžius. Kai Meksikos narkotikų platintojų jachta atvyko, jie atidarė liuką ir iššoko į vandenį, kad nusikratytų pastarųjų dienų smarvės.
Prarado viską
Įgula keturias valandas krovė kokaino paketus į kitą laivą. Kiekvienas paketas svėrė nuo 20 iki 40 kg. Mainais jie gavo 20 paketų banknotų, 20 dolerių kupiūromis, kurių vertė 8 mln. dolerių (20 mln. litų). Šiuos pinigus jie turėjo perduoti savo bosams Kolumbijoje.
Tradiciškai atlygis už kelionę svyruoja nuo 30 tūkst. iki 100 tūkst. dolerių (75–250 tūkst. litų). G.Alonso buvo sumokėta gerokai mažiau, nes narkomafija vis dar išskaičiavo jo senas skolas. Jam gabenti niekada nebuvo pelninga.
Atvirkščiai – gabendamas narkotikus kapitonas prarado viską, visą savo gyvenimą. Dabar jis pragyvena iš 80-mečio tėvo pensijos. Stogas jo name Buenaventūroje supuvęs ir jį reikia pakeisti, tačiau G.Alonso neturi tam pinigų. Jis mezga tinklus ir nori tapti žveju. Tai būtų trečiasis jo gyvenimas, po kapitono ir narkotikų kurjerio karjeros.
Vyras netiki, kad šalies kovos su narkotikais organizacijos pasieks rezultatų. "Kol kas nors juos vartos, bus kam kokainą gamina, perveža ir pardavinėja, – teigė jis. – Tarp jų bus ir tokių idiotų kaip aš, kurie yra per kvaili ir tuo užsiimta.
Naujausi komentarai