Po amžių dulkėmis: profesija - kurtizanė

Liudvikas XVI, karalius Saulė, domėdamasis naujienomis, paprastai klausdavo: “Ką apie tai mano Ninon?“. Kitų nuomonė jo nedomindavo. Keista, bet karalius nebuvo pažįstamas su Prancūzijos įžymybe Ninon de Lenklo.

Pašaukimas - žavus moteriškumas

Šis vardas mums irgi nieko nesako, bet susipažinti su amžininkų vadinama „Meilės aistros dievo motina“ vertėtų.

Psichologai aiškina, kad tėvo vaidmuo auklėjant dukterį nesibaigia pareiga aprengti ir pamaitinti ją. Nuo jo elgesio, išvaizdos, bendravimo priklauso, ar mergaitei ateityje seksis su vyrais.

Jaunajai Ninon, gimusiai 1620 metų gegužę, pasisekė. Tėvas, nuskurdęs bajoras, nepaisant visų materialinių nepriteklių, neprarado nei galantiškumo, nei taip puošiančio vyrą meilaus nuolankumo silpnajai lyčiai. Jis buvo muzikalus, domėjosi eilėmis ir akimoju suprasdavo, kuri moteris tiesiog graži, o kuri seksuali.

Savo dukters nebijojo įtikinti, kad joje puikiai dera ir viena, ir kita. Ninon dar paauglystėje nusprendė, kad jos pašaukimas – adoruotas, žavus moteriškumas.

Mergaitė nesibaimindama koketuodavo su jų gana skurdžioje svetainėje susirinkusiais, tokiais pat linksmais kaip jos tėvas vyrais. Tėvas, suokalbiškai pamerkdamas akį, skatindavo dukrą drąsiau naudotis savo kerais.

Tais laikais moteriai tebuvo du būdai užtikrinti sau pragyvenimo šaltinį: arba sėkmingai ištekėti, arba įsitaisyti turtingą meilužį. Abiem atvejais tai reikėjo daryti protingai.

Dvidešimtmetė Ninon nesutriko. Nedidele pinigų suma, likusia po tėvų mirties, ji pasinaudojo taip sumaniai, kad bado šmėkla nebuvo baisi. Mažoji šeimininkė sėdo prie klavesino, taip kviesdama buvusius lankytojus į vis dar skurdžią svetainę.

Tėvo draugai ir paaugę broliai netruko ateiti pareikšti užuojautos ir paguosti našlaitę. Pamažu šiuos neturtingus bajorus pakeitė ir tituluoti, ir turtingi vyrai. Jeigu Ninon reikėtų pildyti anketą, skiltyje „profesija“ jai tektų rašyti – „kurtizanė“.

Nepriklausomos moters karjera

Iš visų laisvosios meilės žynių kurtizanės padėtis išskirtinė. Ji ne „porne“ (graikų k.), t.y. prostitutė, kuri nėra išranki seksualiniams ryšiams, gaudo klientą gatvėje ar kala pinigėlį registruotuose viešnamiuose.

Kurtizanė visuomet pasilikdavo teisę rinktis meilužį. Jis galėjo būti vienas, kai kuriais atvejais toks ryšys tapdavo tvirtesnis nei oficiali santuoka. Jeigu meilužių būdavo daug, tai ir tada santykiai būdavo grindžiami tik meilės arba seksualinio potraukio pagrindu. Pinigai, žinoma, turėjo įtakos, tačiau moteris galėjo išvyti nepatikusį jai turtuolį ir susidėti su beturčiu jaunuoliu.

Štai todėl nepriklausomos ir savarankiškos moters, kokia buvo kurtizanė, karjera taip viliojo Ninon. Apie vedybas ji nenorėjo nė pagalvoti, prisimindama savo amžinai surūgusią motiną ir plevėsą tėvą. “Nejaugi šie žmonės kada nors mylėjo vienas kitą? Vedybos ir meilė – tai dūmai ir liepsna“, – sakydavo Ninon.

Žymių kurtizanių galerijoje ši moteris ypatinga tuo, kad niekuomet nuo meilužių nepriimdavo nei pinigų, nei dovanų. Tik gėlių.

Tai buvo nesuprantama. Apie Ninon kalbėjo ne tik kaip apie gražuolę, kažkaip sugebančią grubią aistrą paversti padoriu jausmu, bet ir kaip apie taurią nesavanaudišką moterį.

Kardinolas Rišeljė, norėjęs sužlugdyti jos gerą reputaciją, pasiūlė kurtizanei daug pinigų. Iki sielos gelmių įžeista Ninon grąžino juos su prierašu: „Ji atsiduoda, bet neparsiduoda“.

Tuo metu visų laukiamas svečias buvo karališkojo kraujo princas Kondė, kuris neseniai nugalėjo svarbiame mūšyje. Jo ryšys su žaviąja kurtizane buvo trumpas, vos keletas savaičių. Gražuolės reikalavimai buvo dideli. „Jo bučiniai šaldo mane. Kai man paduoda vėduoklę, atrodo, kad įteikia maršalo kardą“, - sakė ji.

Neįtikėtina, bet kurtizanė turėjo ypatingą talentą paversti draugais buvusius meilužius. Jokių ašarų ir pykčio. Taip pat elgtis ji siūlydavo ir vyrams. Iš kur tokia kvailystė kadaise jums artimas moteris paversti piktomis keršytojomis? Ninon paslaptis – visų elgesio standartų atsakymas. ,,Gyvenimas per daug gražus ir trumpas, neverta jo gadinti netikusiais santykiais“, - teigdavo ji. Nors „kurtizanių karalienė“ ir buvo netekėjusi, norinčiųjų ištekėti ji neatkalbinėdavo, bet patardavo: „Protinga moteris nesirenka sau vyro be proto balso, kaip ir meilužio be širdies sutikimo“.

Ninon paremdavo literato plunksną bandančio Voltero motiną. Tuo metu liesas berniukas vadindavo Ninon „mano gražioji teta“. Ji pastebėjo berniuko gabumus ir būsimajam mąstytojui testamentu paskyrė svarią pinigų sumą, kad šis galėtų įsigyti knygų.

Meilės reikalų specialistė

Ninon de Lenklo asmenybė liko nepaaiškinamas fenomenas. Ši moteris niekada neseno. Nors jos lizdelis nepriminė vienuoliškos celės, čia niekuomet nebūdavo vyno ir nepadorių kalbų. Visi puikiai žinojo: žaviosios kurtizanės kūniški geiduliai - nenuspėjami, o meilės temperamentas - nesuvaldomas.

„Kaip atsikratyti meilužės, žinoma, neverčiant jos pulti į Seną? Kaip reikia gražiai meilintis? Kaip išlikti geidžiamam? Sekso paslaptys? Ir iš tiesų, kaip elgtis su ta amžina mįsle – moterimi?..“

Tai temos paskaitų, per kurias dešimtys jaunų vyrų, stengdamiesi nepraleisti nė žodžio, stropiai žąsų plunksnomis pildė puslapį po puslapio. Prieš tris šimtus metų Ninon de Lenklo vadovavo Kūniškosios meilės mokyklai, švelniau tariant, galantiškumo mokyklai. Niekas net neabejojo, kad ši moteris – meilės reikalų specialistė.

Atrodytų, kad Ninon pagelbėdavo vyrams. Juk galantiškumo amžius, kaip ir ankstesnieji, moteriai skirdavo žaisliuko vietą. Pasitenkinimas (o juo labiau moters seksualumas) atrodė netgi nepadorus. Moteriai likdavo tik vaidinti. Ninon, ko gero, buvo pirmoji moteris, prabilusi apie kūniškuosius malonumus, apie vyrų ir moterų seksualinius poreikius.

Nepaisydami jos profesijos, pas šią gražią, protingą, taurią visų žmogiškųjų dorybių savininkę rinkosi aristokratai.

Į mažą namelį Turnel gatvėje mamytės atvesdavo savo dukras, kad čia jos išmoktų gerų manierų ir išgirstų atsakymus į rūpimus klausimus: „Kokio dydžio turėtų būti moters krūtys, norint privilioti vyrą?“. „Pakankamai didelės, kad tilptų padoraus žmogaus rankoje“, - atsakydavo Ninon.

Būsimoms nuotakoms ir žmonoms patarimai būdavo dalijami veltui. Bet jaunųjų vyrų mokykla, veikusi kurtizanės namuose, padidindavo pajamas. Juk, be teorinių dalykų, buvo ir praktiniai užsiėmimai. Visi jaunuoliai kurtizanės lovoje susipažindavo su meilės žaidimų technika.

Meilės kančia

Kai Ninon pagimdė savo pirmąjį kūdikį, atidavė jį auginti vienam meilužiui, primygtinai įrodinėjančiam, kad jis yra vaiko tėvas. Tuo tarpu kitas jau maldavo kurtizanę nudžiuginti jį panašia dovana. Motinystė, deja, nebuvo „malonumų karalienės“ pašaukimas. Pikti liežuviai sakė: „Negalima turėti visko“.

Šis paaugęs sūnus kasmet atvažiuodavo aplankyti Ninon, beje, taip ir nesužinojęs, kad ji - jo motina.

Bet šis vaikas nebuvo vienintelis...

1671 metų žiemą vaikštinėdama Tiuilri sode Ninon sutiko savo seną gerbėją markizą de Žersė. Jiems buvo ką prisiminti. Kadaise jis, turtingas našlys, aistringai įsimylėjo Ninon ir savo nuoširdžiu jausmu pakerėjo ją.

Kai ji pranešė, kad laukiasi, šio džiaugsmas buvo beribis. Apsupta nuoširdžiu rūpesčiu būsimoji mama gyveno puošniuose markizo rūmuose. Jis mylimajai pasiūlė ranką ir širdį, bet Ninon buvo nepermaldaujama.

Ir štai čia, didelio parko gilumoje, moteris sutiko jaunuolį, kuris savo išvaizda pakerėjo ją. Paprastai labai blaiviai mąstanti Ninon buvo priversta prisipažinti, kad beviltiškai įsimylėjo. Jaunuolis buvo labai mandagus, nes buvo įsitikinęs, kad tai markizo žmona, bet Ninon iš jo akių suprato, kokios audros šėlsta jaunuolio krūtinėje.

Meilė buvo abipusė. Kartą jaunuolį užtikęs savo namuose, markizas veikė ramiai ir ryžtingai: tą patį vakarą jis išvežė Ninon į Paryžių. Ji beviltiškai ieškojo vaikino. Pirmą kartą šiai moteriai teko patirti, kad meilė ir kančia – tikros seserys.

Pagimdžiusi sūnų ir išsiuntusi jį markizui, kurtizanė mandagiai šio paprašė jos netrukdyti.

Ir štai po aštuoniolikos metų jie netikėtai susitiko. Ninon dėmesį patraukė markizą lydėjęs jaunuolis. Širdis jai kuždėjo, kad... Galų gale markizas prisipažino – tai Albertas, jos sūnus.

Markizas negalėjo atsakyti Ninon, ir nieko nenutuokiantis Albertas pradėjo lankytis jos namuose. Moteris švelniai kalbėdavo su jaunuoliu. Jie kartu vaikštinėdavo sode, gėrėdavosi gėlėmis – Ninon aistra.

Kartą Albertas palygino savo naują pažįstamą su gėle, kurios aromatas pakelia jį iki palaimos aukštumų. Tokia atvira pirmoji aistra iš pradžių glostė Ninon savimeilę, juk ji jau buvo penkiasdešimt penkerių, o šis berniukas ją lygino su rože. Paskui ji viską suprato ir bandė atšaldyti jaunuolio aistrą, bet buvo per vėlu: Albertas jau prašė to, kas buvo bet kurio įsimylėjusio vyro tikslas. Ninon teko prisipažinti, kad ji – jo motina.

Kas paskui įvyko, numatyti nebuvo įmanoma. Atsiklaupęs prieš Ninon, Albertas pabučiavo jos suknelės kraštą ir pakilęs išėjo iš kambario. Po kelių akimirkų išgirdusi tarnų riksmus Ninon išbėgo į sodą. Ten, pervėręs sau širdį špaga, gulėjo negyvas sūnus...

Istorijoje liko ir žodinis „kurtizanių karalienės“ portretas: „Grakšti, nuostabiai sudėta brunetė, nuostabaus baltumo veidas su lengvu raudoniu, didelės mėlynos akys, kuriose vienu metu matei santūrumą, išskaičiavimą bei beprotišką aistrą, žavios lūpytės, balti dantys ir kerinti šypsena. Ninon laikėsi labai kilniai, bet be puikybės, su nepaprastu gracingumu“.

Bėgo metai... Ninon meilužiais tapdavo jos buvusių meilužių vaikai. Žinoma rašytoja de Sevinjė puikiai žinojo, kad Ninon guolyje šildėsi iš pradžių jos vyras markizas de Sevinjė, paskui ir 24-metis sūnus.

Amžinos jaunystės paslaptis

Ar kurtizanė turėjo ypatingą kūno priežiūros sistemą, kuri buvo jos neblėstančios jaunystės priežastis, nesužinosime. Juk tais laikais nebuvo jokių raukšlių tempimo ar riebalų siurbimo operacijų. Bet gyva tokia legenda.

Kartą vakare, kai kurtizanės salone kaip visada buvo daug žmonių, jai pranešė, kad kažkoks nepažįstamasis prašo jį priimti nedelsiant. Sudominta Ninon sutiko pasikalbėti. Tai buvo mažas senučiukas juodais rūbais. Jis kalbėjo su ja kaip su sena pažįstama. Ninon susijaudinusi klausė.

„Mano kūdiki, aš buvau jums gimstant. Man paklūsta gamtos jėgos, galėčiau valdyti viso pasaulio turtus, bet tai man neįdomu. Daug maloniau suteikti laimę kitam. Siūlau jums pasirinkti: valdžią, beribius turtus ar amžiną grožį. Ką jūs pasirinksite, tas jums bus padovanota“. „Amžiną grožį“, – sušnibždėjo Ninon. „Taip ir maniau. Jūs tikra moteris. Bet tokių mažai. Prieš jus tik Kleopatra ir Diana de Puatjė pasirinko tą patį“.

Kleopatra - Romos imperatorių valdovė. Diana – moteris, sugebėjusi apžavėti tinkantį jai į sūnus karalių. Ninon sulaikė kvėpavimą. Senukas paprašė, kad ji pasirašytų ant lentelės, atsiradusios iš po jo juodo apsiausto. Paskui trumpa lazdele palietė Ninon petį ir atsiduso: „Na štai, mano vaike, išsaugokite tai paslaptyje. Mes dar pasimatysime, bet tai, deja, bus prieš jūsų mirtį“.

Nusilenkęs senukas išėjo. Ninon nusprendė, kad tai - vienas jos meilužių pokštų. Bet metai bėgo, o jos kūnas, atrodo, įgaudavo vis naujų gyvybės syvų, veidas primindavo pavasarį, kada ji gimė.

Penkiasdešimt penkerių madmuazelė de Lenklo pagimdė dukrytę. Ši gyveno neilgai. Bet Ninon tai, atrodė, per daug nenuliūdino. Dar labiau išgražėjusi, ji vėl dėstė savo galantiškumo mokykloje, važiuodavo į teatrus, lankydavo parodas, vertindavo literatūros naujienas.

Sulaukusi šešiasdešimties, Ninon nutraukė pedagoginę veiklą. Ir toliau gyveno savo name Turnel gatvėje, nors seniai galėjo apsigyventi Versalyj. Į panašią karjerą Ninon žiūrėjo su ironija. Jau miręs jos draugas Moljeras per daug ryškiai aprašė dvaro gyvenimą. „Man per vėlu mokytis veidmainystės“, – sakydavo kurtizanė.

Savo aštuoniasdešimtmetį pažymėjo tuo, kad pagailėjo šįkart vyresnio už ją įsimylėjusio abato. Neišpasakytas jo pavydas po metų nutraukė šiuos santykius. Tai buvo paskutinis meilužis tos, kurios portretai šalia karalių, maršalų ir kardinolų puošia daugelio muziejų sales.

Žinoma tik, kad Ninon mirė 1706 metų sausio 17 dieną. Jai buvo devyniasdešimt. Paskutiniai ištarti žodžiai turi keistą prasmę: „Jeigu būčiau žinojusi, kad visa tai taip baigsis, būčiau pasikorusi“. Kas aptemdė jos paskutines minutes? Galbūt žvilgsnis į veidrodį, kuriame jau atsispindėjo tikrovė?..

Ninon pamokos

“Atminkite, kad retkarčiais su moterimi geriau būti šiek tiek storžieviškam nei pernelyg lipšniam... Jeigu aistra praėjo jums pirmam, leiskite moteriai pačiai nutraukti santykius ir atrodyti pačiai sau žiauriai...

Siaubinga, kai vyro siela primena virtą jautieną, o kūnas – sudrėkusį ir papelijusį popierių. Jeigu manote, kad toks nesate, vis tiek turite siekti žinių. Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Norint teisingai mylėti, reikia šimtus kartų daugiau proto, nei vadovauti armijai. Maža to, meilė be žavesio – tai tas pats, kaip kabliukas be masalo. Nesitikėkite, kad žinanti savo vertę moteris užkibs ant jo, atleisdama jūsų nemokšiškumą ir nepatyrimą. Tikriausiai ši žuvelė ners į kuo gilesnius vandenis, atsisveikindama žavingai pavizgins uodegėle...“