Pergalė rinkimuose demokratų problemų neišsprendė

Mažesnė blogybė

„Trumpas suvienijo šalį prieš save“, – žurnale „The Spectator“ rašo leidinio „The National Interest“ vyriausiasis redaktorius Jacobas Heilbrunnas. Tokią tariamą meilę demokratams rodo ir apklausos. Jose amerikiečiai Demokratų partiją nuolat vertina beveik taip pat neigiamai kaip Respublikonų partiją. Prieš pat rinkimus paskelbta „NBC News“ apklausa parodė, kad abi partijas neigiamai vertina daugiau kaip pusė rinkėjų: 52 proc. nepatinka demokratai, 50 proc. – respublikonai. Tik 29 proc. demokratus vertino teigiamai, o respublikonus – 38 proc. Tad rinkimuose balsuota labiau ne už demokratus, bet prieš D. Trumpą, jo remtus kandidatus. Vadinasi, rinkimų nugalėtojai piliečiams tėra mažesnė iš dviejų blogybių.

Todėl partijos, už kurią balsuota, pergalė nebeteikia tiek džiaugsmo, kiek galėtų. JAV terapeutų kabinetuose ir viešojoje erdvėje jau kurį laiką kalbama apie naują reiškinį, vadinamą „politine depresija“.

Sveikatos organizacijos „LifeStance Health“ 2026 m. tyrimas atskleidė, kad net 70 proc. amerikiečių jautė tiesioginį nerimą ir stresą dėl šių rinkimų, 25 proc. sakė jaučiantys „pasaulio pabaigos“ nuotaikas dėl šalies politinės ateities. Amerikos psichologų asociacijos 2026 m. ataskaitose nurodoma, kad tautos ateitį kaip pagrindinį dirgiklį nurodo virš 75 proc. žmonių, o politinės temos dabar dominuoja maždaug trečdalyje visų psichoterapijos seansų.

Rinkėjas jaučiasi įstrigęs: balsuoti privalo, nes politiką suvokia kaip egzistencinę grėsmę savo finansams ar teisėms, tačiau laimėjimas suteikia tik trumpą palengvėjimą, kad pavyko išvengti didesnės katastrofos.

Jokio lojalumo

Po įtikinamos pergalės 2024 m. prezidento rinkimuose respublikonai padarė klaidą manydami, kad jau susiformavo stabili MAGA politiką palaikanti respublikonų rinkėjų koalicija. Tačiau po dvejų metų chaotiškos politikos daugelis šių rinkėjų nusigręžė nuo Respublikonų partijos – net kaimo vietovėse.

Ryškiausiai tai matyti tarp jaunų ir ispanakalbių amerikiečių. 18–29 metų rinkėjų grupėje 2020–2024 m. buvo užfiksuotas 13 procentinių punktų poslinkis respublikonų link, o dabar švytuoklė pasislinko 38 procentiniais punktais demokratų naudai. Šiandien dauguma jaunesnių nei 30 metų rinkėjų (60 proc.) teigė balsavę ir dėl to, kad norėjo išreikšti nepritarimą D. Trumpui.

Tarp ispanakalbių rinkėjų iki 2024 m. buvo užfiksuotas 27 procentinių punktų poslinkis respublikonų link, o dabar jų palaikymas pasislinko 20 procentinių punktų demokratų naudai. Pirminiais duomenimis, šioje rinkėjų grupėje už demokratus balsavo 64 proc. rinkėjų, respublikonus palaikė 34 proc. 2020 m. surašymo duomenimis, apie 60 mln. iš maždaug 340 mln. JAV gyventojų save laiko ispanakalbiais amerikiečiais. Tai didžiausia JAV etninių mažumų grupė.

„The New York Times“ taip pat užfiksavo demokratams palankų poslinkį visoje šalyje regionuose, kuriuose daugumą sudaro baltieji darbininkų klasės rinkėjai – iki šiol buvę svarbia D. Trumpo rinkėjų bazės dalimi. Tirtose valstijose apygardose, kuriose dauguma gyventojų yra baltieji, neturintys bakalauro laipsnio, balsų pasiskirstymas, palyginti su 2024 m., pasislinko maždaug 15 procentinių punktų demokratų naudai.

Tačiau tai, kad dalis rinkėjų dabar atsigręžė į demokratus, nereiškia, kad jie liks ištikimi liberalams ir per kitus rinkimus.

Juolab kad balsavusieji už demokratus anaiptol ne visada kategoriškai atmeta idėjas, kurias bandė įgyvendinti respublikonų administracija. Manoma, kad lotynų amerikiečių kilmės rinkėjus, anksčiau balsavusius už D. Trumpą, dabar galėjo papiktinti migracinės policijos ICE veiksmai. Tačiau dauguma amerikiečių ir toliau pasisako už griežtą imigracijos įstatymų vykdymą. Be to, lotynų amerikiečių kilmės rinkėjai, kitaip nei tradiciniai demokratai, socialiniais klausimais yra gana konservatyvūs ir skeptiškai vertina tokias temas kaip translytiškumas ar abortai.

Neaiški kryptis

Kad išlaikytų „mėlynosios bangos“ pagreitį, demokratams reikia ne tik išsaugoti ilgamečių rėmėjų ir šiuose rinkimuose už juos balsavusių žmonių palaikymą, bet ir išspręsti daugybę vidinių problemų.

Po skaudaus pralaimėjimo 2024 m. prezidento rinkimuose partija vis dar stokoja lyderio – žmogaus, kuris galėtų nustelbti D. Trumpą, kuriam nestigtų charizmos ir įtaigumo, kuris būtų pakankamai žinomas visoje šalyje. Senate, Kongrese ir tarp valstijų gubernatorių yra žinomų politikų, tačiau nė vienas aiškiai neįsitvirtino partijos priešakyje. Tačiau laikas spaudžia: tradiciškai po vidurio kadencijos rinkimų prasideda pasirengimas prezidento rinkimų kampanijai. Jau kitą savaitę Denveryje vyks demokratų viršūnių susitikimas – pirmasis svarbus neoficialus forumas, kuriame prasidės neformali kova dėl neoficialaus partijos lyderio statuso prieš artėjančius 2028 m. prezidento rinkimus.

Demokratai stokoja aiškios politinės krypties. Vienoje pusėje – nuosaikieji, rinkėjus mėginantys patraukti racionalesnėmis temomis – mažesnėmis būsto ir pragyvenimo išlaidomis bei teisingesniu mokesčių paskirstymu. Jų simboliu galima vadinti Joną Ossoffą iš Džordžijos, Jamesą Talarico iš Teksaso, Hakeemą Jeffriesą,  galimą Atstovų Rūmų pirmininką. Pensilvanijos gubernatorius Joshas Shapiro sugeba pritraukti net dalį respublikonų, akcentuodamas infrastruktūrą, mokesčių mažinimą ir pragmatiškus ekonominius sprendimus. Andy Beshearas, Kentukio gubernatorius, įrodė, kad demokratas gali laimėti net itin konservatyvioje JAV valstijoje, visiškai atsiribodamas nuo kultūrinių karų ir kalbėdamas tik apie vietos ekonomiką ir darbo vietas.

Kitoje pusėje – radikaliosios kairės, socialistinių idėjų šalininkų sparnas, kurio atstovai pasisako už visuotinę sveikatos draudimo sistemą, investicijas į klimato apsaugą ir visišką studijų mokesčių panaikinimą. Neabejotina pastarųjų žvaigždė – pirmasis musulmonas senatorius, radikalių pažiūrų neslepiantis Abdulas El-Sayedas iš Mičigano. Publicistai jį sieja su antielitine kairiųjų partijos aktyvistų banga, kuri jau virsta savotiška respublikoniškojo MAGA judėjimo demokratine versija ir įgauna politinio kulto bruožų.

Neoficiali kairuolių lyderė – buvusi kongresmenė iš Niujorko Alexandria Ocasio-Cortez, kuri turi milžinišką įtaką socialinių tinklų vartotojams. Rinkimus laimėjo skandalingoji, veikiausiai savo biografiją klastojusi, Ilhan Omar iš Minesotos, kuri nuolat reikalauja užsienio politikos pokyčių ir radikalių socialinių programų plėtros. Pietų valstijų radikalams atstovauja Gregorio Casaras, o Pramila Jayapal iš Vašingtono spaudžia partiją daryti nuolaidas kairiesiems.

Tačiau tai, kad dalis rinkėjų dabar atsigręžė į demokratus, nereiškia, kad jie liks ištikimi liberalams ir per kitus rinkimus.

Šią vasarą CNN atliktos apklausos duomenimis, jau 30 proc. demokratų rinkėjų save vadina demokratiniais socialistais. Tai dar nėra dauguma. Be to, demokratų pirminiuose rinkimuose daugeliui socialistų kandidatų nepavyko įveikti nuosaikiųjų. Tačiau socialistų frakcija Atstovų Rūmuose ateityje išaugs nuo dviejų iki septynių narių. Taigi kairiojo sparno įtaka didėja. Jau dabar kalbama, kad jie negarantuoja, jog renkant Atstovų Rūmų pirmininką parems H. Jeffriesą.

Idėjos prieš pinigus

JAV rinkimų kampanijose pinigai atlieka lemiamą vaidmenį. Daugiau televizijos reklamos, įspūdingesni rinkimų kampanijos renginiai ir tikslinės kampanijos socialiniuose tinkluose didina kandidatų matomumą. Pastarųjų rinkimų kampanija jau vadinama brangiausia JAV istorijoje. Dar prieš dvi savaites „The New York Times“ skaičiavo, kad respublikonai ir demokratai rinkimams į Senatą ir Atstovų Rūmus išleido beveik 2,2 mlrd. JAV dolerių.

Tad pinigų reikia iš tiesų daug. Ne be reikalo pastarosiomis savaitėmis abi partijos beveik kasdien kreipėsi į rinkėjus ir rėmėjus, prašydamos finansinės paramos. Demokratams pinigų klausimas nuolat kelia sunkumų.

Demokratų nacionalinis komitetas jau kurį laiką susiduria su finansinėmis problemomis. Vasarą „The New York Times“ rašė, kad partijos būstinei Vašingtone taip trūksta lėšų, jog paslaugų teikėjų paprašyta sąskaitas pateikti tik po kadencijos vidurio rinkimų. Taip pat pasirodė pranešimų apie naują rekordinį 15 mln. JAV dolerių kreditą, už kurį komitetas esą įkeitė savo pastatą. Tiesa, panašių atvejų būta ir anksčiau, tačiau šįkart skolintasi ne per rinkimus, tad nuogąstaujama, kad tai gali būti gilėjančių finansinių problemų požymis.

Šią vasarą demokratai turėjo apie 18,5 mln. JAV dolerių skolų, o Respublikonų nacionalinis komitetas disponavo 128,5 mln. JAV dolerių grynųjų pinigų rezervu ir neturėjo jokių įsiskolinimų.

Gana iliustratyvus Kamalos Harris pavyzdys. Nors 2024 m. rinkimų štabas surinko rekordinį daugiau kaip 1 mlrd. JAV dolerių biudžetą, liko 20 mln. JAV dolerių deficitas. Šią finansinę naštą galiausiai turėjo prisiimti ir padengti pats komitetas.

Po nesėkmingų 2024 m. prezidento rinkimų kai kurie stambieji donorai laikinai atsiribojo nuo demokratų. Nors tokie rėmėjai kaip Ilinojaus gubernatorius JB Pritzkeris ar verslininkas Michaelas Bloombergas skiria milijonus, parama dažniau nukreipiama ne tiesiogiai partijos komitetui, o tikslinėms grupėms.

Atskirų kandidatų finansinė padėtis geresnė: pvz., JAV Federalinės rinkimų komisijos duomenimis, J. Ossoffas surinko apie 131,1 mln. JAV dolerių aukų ir pranoko net varžovą Jamesą Talarico (apie 128,8 mln. JAV dolerių).

Respublikonų finansinė padėtis gerokai geresnė. Vien ką reiškia turtingiausiu planetos žmogumi laikomo Elono Musko parama.  Vidurio kadencijos rinkimams jis vienas skyrė, skirtingais duomenimis, nuo 446 iki 474 mln. JAV dolerių. D. Trumpas taip pat teigė ketinantis paaukoti daugiau kaip 400 mln. JAV dolerių. Tarp didžiausių rėmėjų – verslininkai Richardas ir Elizabeth Uihleinai bei prekybos įmonės bendraįkūrėjis Jeffas Yassas, kurie kartu sudėjus respublikonų tikslams paaukojo daugiau nei 706 mln. JAV dolerių.

Sunki pažadų našta

Viešosios nuomonės tyrimų instituto SSRS apklausa, atlikta didžiausių JAV žiniasklaidos priemonių užsakymu, parodė: amerikiečiams svarbiausi – ekonominiai klausimai. Jau kitą dieną po rinkimų 44 proc. respondentų teigė, kad per dvejus metus jų ekonominė padėtis pablogėjo. Tik 18 proc. apklaustųjų nurodė, kad ji pagerėjo.

Tad demokratų kampanija, kurioje jie kaltino respublikonus sukėlus infliaciją, pasiteisino. Tačiau pergalė rinkimuose nereiškia, kad gyventi jų rinkėjams iškart taps lengviau.

Pagrindiniu pastarąjį kainų augimą skatinančiu veiksniu tapo karas prieš Iraną. Spalio pabaigoje Amerikos automobilių klubas AAA pranešė apie 4,27 dolerio kainą – ji buvo išaugusi daugiau kaip 40 proc. Browno universiteto mokslininkų teigimu, nuo karo pradžios vienas namų ūkis JAV papildomai benzinui ir dyzelinui išleido apie 1 100 dolerių. Ši suma – neskaičiuojant dėl pakilusios degalų kainos pabrangusių prekių. JAV Energetikos informacijos administracija prognozuoja, kad 2027 m. „Brent“ rūšies naftos barelis vidutiniškai kainuos 84 dolerius (pernai buvo 69 doleriai).

D. Trumpo įvestų muitų, kuriuos taip pat pajaučia amerikiečiai, net ir demokratų kontroliuojamas Kongresas negalėtų atšaukti – prezidentas turi veto teisę.

Federalinio rezervo sistema nemažina palūkanų normos – manoma, kad gruodį ji bus dar pakelta. Dėl to vartotojams skolintis pinigų darosi vis brangiau. Kas neapmoka kredito kortelės sąskaitos iš karto, jau po kelių savaičių pajunta išaugusių palūkanų poveikį. Vis sunkiau įgyvendinama ir svajonė turėti nuosavą būstą:  bendrovės „Freddie Mac“ duomenimis, asmuo,šiandien įsigyjantis namą su 30 metų trukmės paskola, vidutiniškai moka 7,32 proc. palūkanas – prieš metus jos siekė 6,19 proc.

Kartu išryškėja ir tai, kad, kaip jau buvo valdant Joe Bidenui, rinkėjai neįvertina bendro ekonomikos vystymosi. Aukštos kainos iškreipia jų požiūrį, todėl visuomenės nuotaikos išlieka gana niūrios. Tuo metu trečiąjį ketvirtį BVP išaugo 3,4 proc. – taip sparčiai, kaip nebuvo augęs jau metus. Augimą pirmiausia skatino didžiųjų technologijų bendrovių investicijos ir duomenų centrų statybos. Tačiau eiliniam amerikiečiui svarbu tai, kas kišenėje. Nors per metus vidutinis valandinis darbo užmokestis padidėjo 3 proc., vartotojų kainos pakilo 3,7 proc.

Kairiausieji demokratai pažadėjo ne tik sumažinti kainas, bet ir užtikrinti sveikatos draudimą visiems amerikiečiams. Esą, jei valstybė taptų vienintele klinikų ir farmacijos bendrovių kliente, ji galėtų išsiderėti mažesnes kainas. Tačiau už sveikatos priežiūros paslaugas vis tiek reikėtų mokėti – tik per didesnius mokesčius. Ekonomistų skaičiavimu, tai valstybei kasmet papildomai kainuotų iki 3 mlrd. dolerių.