Penki populizmo ingredientai pagal istoriką N. Fergusoną

Iš tiesų juoko nedaug

Populizmas nėra vien politinis pasismaginimas. Apie D. Trumpą kartais girdėdavome sakant, esą per rinkimų kampaniją jis šneka bet ką, tačiau tapęs prezidentu – susiims. Istorija rodo ką kita. Tie, kurie žarstosi populistams būdingais pareiškimais, teigdami, kad ketina mažinti imigracijos srautus, įvesti muitus ir varžyti kapitalo eksportą, visiškai nejuokauja.

Iš tiesų populistams yra gyvybiškai svarbu įgyvendinti per rinkimų kampaniją duotus pažadus. Jų sekėjai nėra pastovūs. Pavyzdžiui, kalbant apie D. Trumpo atvejį, nemaža dalis respublikonų rėmėjų jau suabejojo partijos vadovybe ir nuo jos nusisuko. Jei D. Trumpas nevykdys duotų pažadų, jie veikiausiai nusisuks ir nuo jo.

Žinoma, anksčiau ar vėliau populistams lemta nuvilti savo rinkėjus. Populizmas – nuodingas užpilas, ir jo nuodai netrunka suveikti. Nesvarbu, kurią mažumą jie pasirinks savo atpirkimo ožiu, vargo ta mažuma tikrai turės daugiau. Tačiau kad ir kas būtų tie, kurių pyktį ir apmaudą populistai sugebėjo palenkti savo pusėn, vargu ar jų gyvenimas, atėjus į valdžią minėtiesiems, smarkiai pagerės.

Populizmas gajus visame pasaulyje. N. Fergusono įsitikinimu, britų sprendimą trauktis iš Europos Sąjungos birželį nulėmė ne tik visos Europos populistinės jėgos, bet ir D. Trumpas Jungtinėse Valstijoje bei – netiesiogiai – Vladimiras Putinas Rusijoje.

Stebuklingiems vaistams nesuveikus, vėl kils nusivylimas

Bene labiausiai populizmas klestėjo XIX a. pabaigoje. Kas vyko paskui? Kaip reakcija į populizmą ir kaip alternatyvus politinių sprendimų, kuriais būtų šalinamos visuomenės nuoskaudos, paieškos būdas Amerikoje susiformavo progresyvizmas, Europoje – socializmas.

Galima tikėtis kažko panašaus sulaukti ir mūsų laikais. Neatmestina, kad tai bus išeitis, kurios verta siekti. Kad ir kaip ten būtų, reikėtų prisiminti, kad Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo progresyviuoju, o ne populistų laikotarpiu.

N. Fergusonas įsitikinęs, kad šiandieninis pasaulis gerokai darnesnis negu būtų galima pagalvoti pažiūrėjus televizijos naujienas. Tačiau nevalia nepastebėti ir to, kad ekonominiai ir socialiniai globalizacijos padariniai bei pastaroji finansų krizė iššaukė populistinį atsaką, kurio vaisius dabar matome užderančius.

Bijoti reikėtų ne pasaulio žlugimo, o kai ko labiau žemiško – mėginimų tam tikrus globalizacijos aspektus nukreipti priešinga linkme, sukeliant nusivylimą tuo, kad stebuklingi vaistai nepadeda išgydyti pacientų negalavimų, ir taip paruošiant dirvą bandymams su naujais ir tariamai dar veiksmingesniais vaistais. Tuomet išauš demagogijos specialistų, į viską žvelgiančių paprastai (angl. Simplifiers), diena, bet jos baigtis aiški jau dabar – savo galias jie pamažu perduos geranoriškiesiems gelbėtojams, viską vertinantiems daug sudėtingiau (angl. Complicators) ir jau kur kas artimesniems išsimokslinusiam elitui, tačiau tikriausiai ne mažiau pavojingiems, o gal ir daugiau.