Paslaptingasis vandens siaubūnas, arba

Dar keli potėpiai Ryklio portretui

Atrodo, niekas iš šios Žemės gyvūnų žmogui nėra įvaręs tiek daug baimės, kiek rykliai. Anksčiau ryklius laikė velnio pasiuntiniais, piktosiomis dvasiomis pragaro tarnais ir t.t. Atlikus daug mokslinių tyrinėjimų, ryklių nebemistifikuojame. Žinome, kad jie – paprasčiausi vandenynų plėšrūnai. Apie ryklius sukurta šimtai mokslinių filmų, dešimtys vaidybinių kino juostų (garsiausia – “Nasrai”), prirašyta krūvos mokslinių straipsnių. Tačiau atrodo, kad kol kas visa teisybė apie juos dar nepasakyta. Vieni linkę ryklius dirbtinai menkinti dėl jų daromos skriaudos. Kiti, atvirkščiai, perdeda juos vaizduodami.

Pabandykime pažvelgti į šiuos gyvūnus bešališku žvilgsniu. Gal pavyks nors apytikriai rasti aukso vidurį.

Seniausios, greičiausios, didžiausios žuvys

Tropikai, tropikai... Lėktuvas suko virš Havanos ratus. Perskridęs vandenyną per 13 valandų, “American Air Lines” tingiai leidosi ant įkaitusio Kubos smėlio... Tik gavęs pasiūlymą ir užsitikrinęs saugumo garantą iš oficialiosios komunistinės Kubos vyriausybės, sutikau su keliautojo ir mokslininko Grehemo Abrahamo avantiūristiniu pasiūlymu aplankyti šią šalį kaip žurnalistas. Povandeninė ryklių ieškojimo kelionė su visame pasaulyje žinovu “jūrų vilku” man buvo tikras gyvenimo išbandymas.

- “Didysis velnias” tiesiai po mumis! – šūkteli kapitonas Grehemas Abrahamas išjungdamas kreidos baltumo laivo motorus ir duodamas ženklą narams.

Apačioje, vos dešimties metrų gylyje, ant pilvo guli Didysis baltasis ryklys, kitaip – Karcharodonas, mums visiems pažįstamas iš kadaise sensacingo filmo “Nasrai”. Australijoje šį ryklį vadina baltąja mirtimi, Afrikoje – didžiuoju velniu. Didysis baltasis ryklys sugeba ne tik į gabalus suplėšyti žmogų, bet ir praryti jį visą.

Zoologai gerai žino, kad rykliai yra vieni seniausių žemės gyventojų. Ši gyvūnų rūšis atsirado prieš 350 milijonų metų ir yra šimtą milijonų metų senesnė už dinozaurus. Prieš 200 milijonų metų, vadinamuoju jūros periodu, rykliai įgavo tokią išvaizdą, kokią turi ir dabar. Vadinasi, jie daugiau nesivystė. Matyt, gamta liko patenkinta tuo, ką sukūrė. Bet taip itin retai atsitinka. Rykliai puikiai prisitaiko prie bet kokios aplinkos. Mokslininkai teigia – nors šie gyvūnai turi labai mažas smegenis, tačiau būtent jie yra patys protingiausi tarp žuvų. Šie vandenų pabaisos gali mokytis ir išmokti pačių paprasčiausių dalykų, panašiai kaip tarakonai ar žiurkės. Daug kas mano, kad rykliai gyvena vien tik vandenynuose. Tai nėra tiesa. Jų galima sutikti ir jūrose, ir upėse, ir netgi kai kuriuose ežeruose.

Šiandien mokslininkams žinomos 368 ryklių rūšys. Jos suskirstytos į 30 šeimų. Skirtingų šeimų atstovai labai nevienodi. Skiriasi jų kūno apimtis, išvaizda, pelekų ir dantų forma, spalva, įpročiai, dauginimosi būdas, gyvenimo vietos.

Dauguma ryklių turi raketą primenančią kūno formą. Tai jiems leidžia vandenyje pasiekti net 70 km per valandą greitį. Jei paskaičiuotume šio greičio ekvivalentą sausumoje, gautume nepaprastą skaičių – maždaug 200 km per valandą!

Pati didžiausia Žemės žuvis – banginis ryklys. Jo “ūgis” gali siekti net 25 metrus! Daugumos ryklių ilgis svyruoja nuo 1,5 iki 9,5 metro.

Dantys ir nasrai

Ryklys sudrasko auką dviem eilėmis priekinių dantų. Jeigu kuris nors dantis dėl kokių nors priežasčių nulūžtų ar iškristų, jo vietą užims lygiai toks pat kitos eilės dantis. Per savo gyvenimą ryklys gali panaudoti apie 20 tūkst. itin aštrių nuolat pasikeičiančių vietomis “skustuvų”. Patys siauriausi ir aštriausi akimirksniu perveria aukos kūną, kiti – užaštrintais šonais dantys idealiai tinka atplėšti ir plėšyti mėsą. Prieš ataką ryklys plačiai atveria nasrus ir dantys išsikiša į priekį. To reikia, kad per trumpiausią laiką būtų kuo greičiau praryta maisto. Per kelias sekundes apatinė nasrų dalis panyra aukos kūne, akimirksnis – ir užsiveria viršutinė nasrų dalis. Auka atsiduria mirtinuose spąstuose. Ryklys pradeda pašėlusiai kratyti galvą iš vienos pusės į kitą, kol atplėšia mėsos gabalą. Suspausti nasrai turi baisią jėgą. Vadinasi, sutraiškyti žmogaus kaulus – vieni juokai.

Svarbiausia – prikimšti skrandį

Ryklys maisto nekramto. kokį gabalą atplėšė, tokį ir prarijo. Kraujas pritraukia daugiau ryklių. Greitai prasideda kruvina beprotiška puota. Lyg pašėlę rykliai pradeda kandžioti ne tik kitus ryklius, bet ir patys save. Per tokią karštinę jie dideliu greičiu suka ratus vandenyje, kartais net iššokdami į orą. Paskui juos nusidriekia kraujo šleifas. Tai dar labiau įaudrina ėdrūnus, dar labiau žadina jų godumą. Aukos jau seniai nėra nė kvapo, bet pamišėliška puota tęsiasi...

Dauguma gyvūnų, tarp jų – ir plėšrūnai, vengia žmonių. Tai – per daugelį metų išlavintas instinktas. Tačiau rykliams, atrodo, toks instinktas yra svetimas.

Kai vyksta laivo ar lėktuvo katastrofa ir į vandenį papuola daugybė žmonių, užverda baisi orgija. Rykliai tiesiog suserga “maisto alkiu”. Jei laiku neatskuba pagalba, dažniausiai žmonių nelieka. Į plėšrūnų skrandį pakliūva viskas, kas tik yra tuo metu vandenyje. Sugautų ryklių skrandyje aptinkama ir butelių, ir alaus skardinių, ir plieninių varžtų, ir konservų dėžučių, ir variklių nuolaužų, ir drabužių, ir puodų bei keptuvių. Atrodo, rykliams nesvarbu, ką ryti, svarbiausia – kad skrandis būtų prikimštas. Viduramžių raštuose yra liudijimų, kad plėšrūnų viduriuose rasdavo net šarvuotų riterių palaikų. Rykliai – godūs, nepasotinami ėdrūnai. Žvejams teko stebėti, kaip sugautas ir prapjautas ryklys, išmestas už borto, surydavo savo paties vidurius.

Vaikai kanibalai

Vienos rūšies ryklių jaunikliai pradeda kovą dėl išgyvenimo jau motinos pilve. Kiekvienoje iš dviejų ryklienės gimdų tūno po 15 kiaušinėlių. Vienas gemalas vystosi geriau ir greičiau, netrukus jis suėda savo brolius bei seseris, taip pat ir nuolat gimdoje atsirandančius naujus kiaušinėlius. Jeigu atsitinka taip, kad vienoje “gimdoje” auga du stiprūs gemalai, tuomet jie kovoja tarpusavyje, kol galų gale vienas nugali – suryja priešininką. Po metų pasaulį išvysta po rykliuką iš dviejų ryklienės gimdų.

Aštuoni pojūčiai

Ryklius gamta apdovanojo aštuoniais pojūčiais, kurie padeda medžioti. Plėšrūnai gerai girdi per kelių tūkstančių metrų atstumą. Kelių šimtų metrų atstumu jie jaučia kvapus. Vadinamieji šoniniai receptoriai fiksuoja mažiausią vibraciją. Per maždaug 200 metrų atstumą rykliai jaučia, kad pasikeitė vandens cheminė sudėtis (kraujas!). Šie vandenų siaubūnai gerai mato per 20 metrų vandens gylį. Unikalūs organai, vadinamieji Lorenzinio receptoriai, gali užfiksuoti dešimties metrų plote temperatūros ar elektros lauko dažnių pakitimus. Ekspertai įrodė, kad rykliai sugeba užuosti 100 milijonų vandens dalių ištirpusią vieną kraujo dalį ir be klaidų nustatyti jo šaltinį. Ant kai kurių plėšrūnų akių yra pertvarinių plėvelių. Rykliui užpuolus auką, pertvarėlė nusileidžia ant akies. Taip saugomos ryklio akys nuo galimų sužeidimų. Neturintieji tokių pertvarėlių paprasčiausiai įritina akį į akiduobę.

Įdomu, kad rykliai, kitaip nei kitos žuvys, neturi oro pūslės. Neturėdami šio svarbaus organo, rykliai negali išsilaikyti vandenyje ir yra priversti be perstojo plaukti, antraip nuskęstų. Vandenynų siaubūnai gali gyventi tiek sūriuose, tiek gėluose vandenyse. Vienos ryklių rūšys prisiglaudusios visai arti vandens paviršiaus, kitos labiau pamėgusios didelius gylius, dar kitos gyvena ir visai ant dugno.

Rykliai puikiai jaučiasi ir švariame, ir visiškai drumzliname vandenyje. Gėlo vandens mėgėjai turi sukarti ilgą kelią, kad nusigautų ten, kur jiems reikia. Pavyzdžiui, JAV Misisipė ar Pietų Amerikoje tekanti Amazonės upė tiesiog knibždėte knibžda ryklių. Neretai jie per slenksčius, per brastas plaukia įveikdami visas įmanomas ir neįmanomas kliūtis, mat jų tikslas – pasiekti giliai žemynuose telkšančius ežerus. Kol kas dėl nesuprantamų priežasčių rykliai apsigyveno Pietų Amerikos Nikaragvos ežere.

Rykliai ir žmonės

Kiekvienais metais fiksuojama apie šimtą atvejų, kai rykliai užpuola žmones. Amerikos karinių jūrų pajėgų informacinio analitinio biuro duomenimis, tokių užpuolimų nuolat daugėja. Iš 368 ryklių rūšių žmogui grėsmę kelia 25.

Labiausiai nuo ryklių yra nukentėję į laivų katastrofas patekę žmonės. Sąmyšis ir triukšmas sutraukia būrius ryklių. Iš pradžių jie puola įkritusius į vandenį žmones. Vėliau įsidrąsina ir galingais uodegų smūgiai apverčia gelbėjimo valtis. Bėgti, kaip žinoma, daugiau nėra kur... Todėl rykliai ir pelnė kraugerių reputaciją.

Kubos keliautojas ir mokslininkas Grehemas Abrahamas man taip apibūdino baltapelekį ryklį: “Tai vienintelis ryklys, kuris nebijo prie jo prisiartinančių narų, ir yra pats pavojingiausias iš visų ryklių”.

Manoma, kad būtent šie rykliai bandomis apsupa sudužusius laivus. Nelaimėlius jie atakuoja netikėtai. Baltapelekiams rykliams būdinga persekioti banginių bandas ar didelius žuvų būrius. 1997 metų gruodį daug banginių užplaukė ant seklumos prie Amerikos krantų – juos persekiojo rykliai. Baltapelekis ryklys yra maždaug 3,5 m ilgio, balti jo kūno pelekų galiukai.

Zambezės, arba jautiniai rykliai įvairiose pasaulio dalyse vadinami nevienodai. Australijoje populiariausias jų vardas – upių banginiai. Šie siaubūnai turi neapsakomai stiprius žandikaulius ir galingą kūną. Užauga iki 4 metrų “ūgio”, gyvena daugiausia upėse, tačiau gali gyventi ir kitur, taip pat ir sūriame vandenyje. Šie rykliai yra daug kartų užpuolę žmones. Prieš keletą metų toks ryklys surengė kraują stingdančias žudynes Australijos Sidnėjaus mieste. Jautiniai rykliai pamėgę ir Indijos Gango upę. Nuo šių ryklių dantų čia irgi nukentėjo daug žmonių. Rykliai suėda ir mirusiųjų lavonus, kuriuos pagal vietos papročius išmeta į Gangą, ir jie plaukia pasroviui. 1975 m. Gango žemupyje sudužo laivas. Jūrų siaubūnams buvo tikra puota. Jie per trumpą laiką surijo net 50 žmonių. Šie rykliai atakuoja ir į Limpopo (Afrika) upės seklumas atėjusius nusiprausti ar skalbti drabužius žmones. Prieš puldami auką, rykliai ilgokai suka ratus, paskui – galinga ataka ir... tūkstančiai dantų kimba auką.

Tigriniai rykliai labiausiai pamėgę šiltus vandenis. Šie siaubūnai gali migruoti tūkstančius kilometrų. Ant jų nugarų matyti panašios į tigro dėmelės, todėl rykliai ir buvo pavadinti sausumos plėšrūnų vardu. Dieną tigriniai rykliai laiką leidžia maždaug 150 m gilumoje, naktį plaukia į seklumas. Pats mėgiamiausias jų maistas – jūrų vėžliai.

“Nasrų” herojus

Didysis baltasis ryklys sugeba ne tik į gabalus suplėšyti žmogų, bet ir praryti jį visą. Mintis, kad gali praryti jį gyvą, žmogų tiesiog varo iš proto. Be Australijos ir Pietų Amerikos, labai daug didžiųjų baltųjų ryklių išpuolių prieš žmones užfiksuojama Kalifornijoje (JAV). “Nasrų” herojus užauga iki 8-12 m ilgio ir gali pasiekti 3,5 t svorį. Net 63 proc. didžiojo baltojo ryklio kūno sudaro stiprūs it geležis raumenys. Mokslininkų teigimu, šis siaubūnas gyvena iki 100 metų. Kitaip nei visi kiti rykliai šie yra gyvavedžiai. Baltoji mirtis maždaug kartą per metus pagimdo apie 1 metro mažylį, kuris vos gimęs jau elgiasi it suaugęs. Motinos savo palikuoniais visai nesirūpina (tai, beje, būdinga visų rūšių rykliams). Atvedusi rykliuką, didžiojo baltojo ryklio patelė jį mato pirmą ir paskutinį kartą. Didieji rykliai įdomūs tuo, kad jų kūno temperatūra visada yra aukštesnė nei vandens. Kodėl? Šio ryklio raumenys nuolat yra apšilę ir prieš ataką jiems nebereikia “treniruotės”. Tad didysis baltasis ryklys gali efektyviai pulti ir tada, kai vanduo nepakeliamai šaltas. Šis siaubūnas yra vienintelis žemės gyvūnas, kuris gali justi 0,005 mikrovolto srovės svyravimus. Taigi būtent didysis baltasis ryklys gali surasti auką pagal jos širdies plakimą. Ryklys – žmogėdra mėgsta gyventi pakrantėse ir kelia neįsivaizduojamą siaubą tenykščiams gyventojams. Vos prisilietę prie ko nors, didžiojo baltojo ryklio nasrai automatiškai užsičiaupia. Tai pati tikriausia žudymo “mašina”, savo nepriekaištingam veiksmui detales tobulinosi milijonus metų.

Galimas dalykas, žalieji ar kiti gamtos mylėtojai pasmerks šį straipsnį. Jų nuomone, rykliai yra paprasčiausios žuvys. Nuo kitų žuvų jie skiriasi tik tuo, kad, pasak gamtos mylėtojų, rykliai tapo civilizacijos aukomis. “Žmonės patys lenda jiems į nasrus, o paskui skundžiasi”, - pasakys ne vienas žaliasis. Žodžiu, “gaila žuvelės”. Kol liejamos ašaros dėl ryklių, vandenynai dažosi raudona kraujo spalva. Nebūtina ryklius išnaikinti, tačiau neteisinga, kad jie vaizduojami kaip žmonių aukos. Šiaip ar taip, gamtoje rykliai yra patys didžiausi homo sapiens priešai. Niekas nenusiuntė Anapilin tiek daug žmonių, kiek rykliai. Tad, artėjant poilsio sezonui, verta įspėti poilsiautojus: nuvykę į šiltesnius kraštus saugokitės, elkitės atsargiai, tik taip išvengsite siaubingų ryklio nasrų.