Paskutiniojo Europos užkariautojo laimėjimai ir paklydimai

Daugelis biografų Napoleono santykius su moterimis vadina „keistais“. Bene galingiausias XIX a. pradžios žmogus, nukariavęs ir pavergęs daugiau kaip pusę Europos, deja, nesugebėjo užkariauti nė vienos rimtos moters širdies.

Ūmus charakteris

Matyt, tai lėmė Napoleono auklėjimas, kai kurie būdo bruožai, išvaizda...

Napoleonas Bonapartas jau vaikystėje pasižymėjo neramiu būdu.

Po daugelio metų prisimins: „Buvau linkęs kivirčytis ir muštis, niekada nieko nebijojau... Dažniausiai kliūdavo mano broliui Jozefui.

Pipirų jis gaudavo ir nuo tėvų. Mat kol brolis atsitokėdavo, suspėdavau jį paskųsti motinai. Klasta man išeidavo į naudą, kadangi mama Leticija tikrai mane būtų nubaudusi”...

Nuo mažens Napoleonas buvo rūstus, gana kaprizingas ir lengvai susierzinantis vaikas.

Jis iš savo tėvo Bonaparto nepaveldėjo nė vieno bruožo. Amžininkai Napoleono tėvą pažinojo kaip ramaus būdo ir silpno charakterio žmogų.

Visada ir viską namie tvarkė motina. Manoma, jog didžiausios įtakos Napoleono kaip asmenybės formavimuisi padarė pusiau laukinė, nuolat besikivirčijanti mažos Korsikos salos bendruomenė.

Mokslų pradžia

1777 m. tėvui du vyriausius sūnus – Jozefą ir Napoleoną – pavyko nuvežti į Prancūziją.

Iš pradžių būsimasis imperatorius lankė koledžą, vėliau berniuką perkėlė į Brieno miesto karo mokyklą.

Nepaisant mažo ūgio, Napoleonas į aplinkinius žiūrėjo iš aukšto, buvo pasipūtęs, perdėm pasitikintis savimi.

Iš pradžių bendramoksliai jį erzindavo dėl bjaurios korsikietiškos tarties. Pamažu pikti liežuviai nutilo. Kur nenutils!

Juk Napoleonas gimė būti nugalėtojas ir beveik visada nugalėdavo!

Būsimasis imperatorius mokėsi labai gerai. Labiausiai jį domino geografija ir matematika, ypač mėgo skaityti knygas apie senovės Romą ir Graikiją.

Skaitė daug ir greitai. Jo atmintis buvo nepaprasta. Prancūzai jam tebuvo gimtosios Korsikos užkariautojai.

1784 m. Napoleonui sukako penkiolika ir jis sėkmingai baigė mokslus Briene. Tais pačiais metais įstojo į karininkus rengusią Paryžiaus karo mokyklą.

Tarp dėstytojų čia dirbo ir žymių ano meto mokslininkų: matematikas Monžas, astronomas Laplasas. Berniukas godžiai rijo žinias.

Tarnybos pradžia

Prabėgo metai. Mirė tėvas Karlas Bonapartas. Napoleonas savo broliu negalėjo pasikliauti, nes šis buvo lėtas, tingus ir stebėtinai neveiklus.

Šešiolikmečiam junkeriui ant savo pečių teko užsiversti visus motinos ir seserų rūpesčius. 1785 m. būsimas imperatorius pradėjo tarnauti pulke.

Didesnę dalį savo atlygio siųsdavo motinai, pinigų pasilikdavo tik būtiniausioms išlaidoms. Ir – jokių pasilinksminimų.

Name, kuriame kampą nuomojosi Napoleonas, buvo įsikūręs knygynas. Iš savininko vaikinas skolindavosi knygų ir visą laiką praleisdavo jas skaitydamas.

Napoleonas nemokėjo, o gal ir nenorėjo gyventi taip, kaip gyveno ano meto aukštuomenė. Tačiau korsikietiškas kraujas retkarčiais padarydavo savo.

Bonapartui jau buvo aštuoniolika, kai staiga nutarė atsisveikinti su nekaltybe.

Jis pasikvietė atsitiktinai viename Paryžiaus bulvare sutiktą prostitutę. Ši pasirodė esanti ne iš pačių pigiausiųjų.

Tačiau su prostitute praleista intymumo akimirka jaunąjį pleibojų išlaisvino iš tam tikro drovumo, kurį Napoleonas jausdavo bendraudamas su moterimis.

Būsimasis imperatorius kuo puikiausiai suprato, kad jo per mažas ūgis, per kukli apranga, o svarbiausia – tuščia kišenė, todėl didesnio moterų palankumo ir nesiekė.

Pirmosios meilės

Anot Napoleono biografų, jis rimtai įsimylėjo sulaukęs 29-erių. Pirmoji Europos užkariautojo širdį pakerėjo brolio žmonos sesuo.

Napoleonas ilgai sekiojo paskui mylimąją, tačiau nebandė suartėti. Galų gale jaunasis kavalierius kreipėsi į brolį, kad tas pasikalbėtų su žmona, o ši – su savo seserimi.

Tokiu įmantriu būdu Napoleonas tikėjosi laimėti merginos dėmesį. Tačiau “akcija” nebuvo sėkminga.

Būsimasis imperatorius patyrė pirmą savo gyvenime pralaimėjimą. Tada jaunuolis nutarė išbandyti laimę su daug už save vyresnėmis moterimis. Jis turėjo kuo rimčiausių ketinimų.

Ir vis dėlto būsimam Europos užkariautojai ieškoti žmonos nelabai sekėsi.

Nežinia, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu grafas Polis de Baras nebūtų pamėginęs atsikratyti savo meilužės Žozefinos de Boharnė.

Napoleonas nieko nelaukdamas nutarė pasinaudoti proga. Greitai jis vedė šešeriais metais už save vyresnę 32-ejų sulaukusią Žozefiną.

Jaunoji ponia pasirodė esanti nepasotinamo temperamento moteris. Jau pirmą naktį nutiko kuriozas. Jaunavedžiams pasiekus didžiausią palaimos viršūnę, Žozefinos šuo, matyt, iš pavydo staiga užšoko ant lovos ir įkando Napoleoną. Kitą rytą į Italiją tvarkyti reikalų pirmasis konsultantas išvyko perrišta koja.

Likimo ironija: Napoleonas dalyvavo šešiasdešimtyje kruvinių kovų ir nė karto nebuvo net sužeistas.

Meilužių paieškos

1798 m. kariaudamas Egipte, būsimasis imperatorius sužinojo, kad jo mylima žmona jam yra neištikima. Napoleonui neliko nieko kita, kaip guostis savo leitenanto žmonos Polinos Furė glėbyje.

Savaime suprantama, Polinos vyras nebuvo didelė kliūtis. Jis buvo išsiųstas į Paryžių su pranešimu rankose.

Pakeliui laivą, kuriuo plaukė leitenantas Furė, užgrobė anglai. Žvalgyba anglams jau buvo pranešusi apie pusiau slaptą Polinos ir Napoleono meilės ryšį, todėl nutarta pasityčioti iš vargšo leitenanto.

Leitenantas buvo išlaipintas viename Egipto uoste ir netrukus savo akimis galėjo įsitikinti, kad priešai nemelavo. Deja, istorija nežino, kaip apgautas vyras elgėsi vėliau.

Tituluotas imperatoriumi Napoleonas tapo dar didesniu lovelasu.

Dėl savo lengvabūdiško elgesio jis kaltino palaidūnę žmoną.

Imperatoriaus asmeninis padėjėjas Diurokas dažniausiai vesdavo meilužes tiesiai į Napoleono miegamąjį.

Beje, miegamasis buvo įrengtas Tiuilri rūmuose, tiesiog šalia imperatoriaus kabineto.

Kartais Napoleonas užmegzdavo ir ilgiau trunkančių ryšių. Freilina Eleonora netgi pagimdė kūdikį. Tai atsitiko 1806 m.

Užtruko ir romanas su aktore madmuazele Žorža. Apie tai žinojo daugelis, tarp jų ir žmona Žozefina. Ta proga savo vyrui ji iškėlė keletą scenų, tačiau vėliau nurimo.

Sutuoktiniai beveik atvirai buvo neištikimi vienas kitam.

Daugiau kaip trejus metus Napoleonas draugavo su gražuole lenke Marija Valevska. Imperatoriui ypač patiko Marijos grožis, protas, ištikimybė.

Šalia šios moters visada jautėsi esąs tikras vyras. 1810 m. lenkė Napoleonui pagimdė sūnų.

Skyrybos - dėl palikuonių

Su žmona Žozefina imperatorius kartu gyveno iki 1809 m., kol išsiskyrė. Pagrindinė skyrybų priežastis – Žozefina negalėjo turėti palikuonių.

Vėliau imperatorius prisipažins, kad pirmus jų bendro gyvenimo metus jis buvo laimingas.

Dalyvaudamas 1796-1797 m. vadinamajame „Italijos žygyje“, žmonai jis rašė labai aistringus laiškus. Ir netgi neištikimybę jai atleido.

Tačiau to, kad žmona neįstengė pagimdyti palikuonio, negalėjo atleisti.

Imperatorius puikiai suprato, koks tuščias žmogus buvo jo žmonelė, kaip ją godžiai traukė viskas, kas brangu: briliantai, suknios, puotos.

Ir visada į žmonos darbelius žiūrėjo atlaidžiai, nes buvo šventai įsitikinęs, kad visoms moterims trūksta proto.

Nelengva Napoleonui buvo paprašyti skyrybų. Atsidėkodamas už džiugias praeities dienas, buvusiai žmonai jis padovanojo Malmezono rūmus. Dar ilgai ten plaukė sentimentalūs ir meilės kupini laiškai...

Naujos žmonos paieškos

Naujos imperatorienės paieškos turėjo būti trumpos. Daug rinktis negalėjo.

Be Prancūzijos imperijos, tuo metu dar gyvavo trys didelės valstybės - Anglija, Rusija, Austrija. Tačiau su Anglija Napoleonas kariavo. Austriją prancūzai buvo nugalėję. Liko Rusija.

Čia gyveno dvi kunigaikštytės, caro Aleksandro I seserys. Napoleonui buvo visai tas pats, kurią vesti. Nė vienos jis nebuvo nė regėjęs. Jekateriną Pavlovną suskubo ištekinti už Oldenburgiškio.

Prancūzijos pasiuntiniui Rusijoje buvo nurodyta caro šeimos paklausinėti apie kunigaikštytę Aną.

Aleksandras I užtikrino pasiuntinį, kad jis nėra nusistatęs prieš jungtuves.

Joms prieštaravo našlė carienė Marija Fiodorovna. Neigiamą atsakymą Rusijos valdovė argumentavo paprastai: Anai dar tik 16, ji per daug jauna tekėti.

Napoleonui nieko kita neliko, tik kreiptis į austrų dvarą.

Naujoji imperatorienė

Austrijos pasiuntinys Paryžiuje Meternichas austrų dvaro pasiteiravo: „Ar nesutiktų karališkoji šeima išleisti už vyro imperatoriaus dukterį Mariją Liudviką?“.

Dvaras neprieštaravo. Hercogaitė Marija Liudvika laukė Napoleono: jis turėjo atvykti į Vieną tam, kad sutuoktuves palaimintų austrų ir prancūzų karaliai.

Tačiau jis neskubėjo svečiuotis Vienoje. Vietoj savęs į Austrijos sostinę pasiuntė maršalą Bertjė.

Šis jaunikio pavedimu ir turėjo prašyti 18-metės hercogaitės rankos ir širdies. Bertjė nuvedė jaunąją ir prie altoriaus.

Paskui naujoji Napoleono žmona buvo palydėta į Paryžių, kaip pridera jos padėties moteriai – su palyda ir gera apsauga.

Naująją imperatorienę pasveikino visi miestai ir miesteliai, kuriuos buvo užkariavęs Napoleonas.

Marija Liudvika pateisino Napoleono viltis. Ji tebebuvo skaisti, graži, o svarbiausia – galėjo gimdyti. Prabėgus lygiai metams, 1811-aisiais, imperatorienė pagimdė sūnų.

Napoleonas iš džiaugsmo tiesiog spirgėjo. Jis užvertė žmoną tiesiai iš veikiančios armijos rašytais laiškais.

Juose buvo ir tokių posakių: ,,Bučiuoju tavo krūtinę ir visa, kas yra žemiau jos... žemiau žemiau, žemiau žemiau...“

Neaiški orientacija

Kareiviams nuolat kovojant ir klajojant po Europą, labai trūko moteriškos šilumos ir švelnumo.

Imperatorius netgi nepersekiojo pavaldinių už homoseksualius santykius.

Beje, Napoleono gyvenimo tyrinėtojai linkę manyti, kad ir pats imperatorius buvo neaiškios orientacijos...

Istorijai žinoma, kad Napoleonas rinkdavosi tik tuos padėjėjus ir adjutantus, kurie savo išvaizda, manieromis, elgesiu veikiau priminė moteris nei vyrus.

Vienas iš padėjėjų baronas Gasparas Gurgamas Napoleonui tarnavo šešerius metus.

Baronas liguistai pavydėjo imperatoriaus visiems – tiek moterims, tiek vyrams.

Gali būti, kad homoseksuali Napoleono orientacija ir lėmė tai, jog sulaukęs 42- ejų visiškai nustojo domėtis moterimis.

Napoleono biografai vieningai sutaria: šventęs daugybę pergalių karo lauke, Napoleonas labai dažnai pralaimėdavo meilės fronte.