Pranašo sekėjų įtaka

Ar gali būti, kad su Vedomis ir arijais siejamas požiūris, teigiantis, kad šiame bei ankstesniuose gyvenimuose padaryti amoralūs ir neetiški poelgiai nulemia kitų sielos gyvenimų vargus, prisidėjo prie griežto Indijos visuomenės susiformavimo bei dalies jos narių diskriminacijos?

VII–VIII mūsų eros amžiuje į Indijos subkontinento žemes pradėjo veržtis naujos, judaizmui ir krikščionybei giminingos religijos atstovai, kurie, kaip ir judėjai bei krikščionys, vadovavosi pasaulėžiūra, kad žmogaus bei pasaulio egzistencija turi labai aiškią pradžią ir pabaigą.

Jie taip pat tvirtino, kad yra viena aukščiausioji dievybė, kuriai visų tautybių, rasių ir socialinių sluoksnių atstovai yra lygūs.

Žvelgiant iš aukštesniųjų jėgų perspektyvos, nė vienas žmogus nėra aukščiau kitų, nebent tik pamaldumu ar gerais darbais, o patys tikinčiųjų bendruomenės nariai vieni su kitais turėtų elgtis lyg su broliais.

Tais laikais islamo pasekėjai labai dažnai savą tikėjimą platino naudodamiesi kalaviju, o jo įkūrėju laikomas pranašas Mahometas (570–632) per savo gyvenimą spėjo įgyti ne tik religinio, bet ir karinio bei politinio lyderio šlovę.

Per keletą ateinančių amžių pranašo Mahometo sekėjai surengė ne vieną ginkluotą reidą į Indijos subkontinento žemes, tačiau prielaidos, kad Islamo skelbiamos idėjos apie socialinę lygybę bei visuotinę brolybę vieno Dievo akivaizdoje tų laikų šudroms ir dalitams skambėjo be galo patraukliai, taip pat nereikėtų atmesti.

Taip pat svarbu neužmiršti, kad tais laikais musulmonai buvo be galo progresyvūs ir aktyviai domėjosi nukariautų bei į „teisingą kelią“ atvestų bedievių laimėjimais, o ir musulmonų tikėjimo skverbimasis į Indiją veikiausiai vyko ne vien kariniais žygiais, bet ir „minkštąja galia“, t. y. Prekyba.

XI–XVI a. agresyvus pranašo Mahometo sekėjų skverbimasis į Indijos subkontinentą sustiprėjo ir galiausiai be galo progresyvių musulmonų (tuo metu) pastangas vainikavo keleto valstybinių darinių atsiradimas.

Bene žymiausi jų – vadinamasis Delio sultonatas (XIII a. pradžia –XVI a. pirmoji pusė) ir Mogolų imperija (XVI a. pirmoji pusė – XIX a. vidurys), palikusi ateities kartoms turistų mėgstamą mauzoliejų Tadžmahalą.

Imperijos karūnos brangakmenis

Indijos subkontinentas – spalvingas ir turtingas kraštas, nuo neatmenamų laikų dirginęs įvairių keliautojų, užkariautojų ir avantiūristų vaizduotę.

Nors vakariečių bandymų įsitvirtinti Indijoje būta ir anksčiau, XVII a. pradžia šiam kraštui buvo lemtinga, mat čia savo įtaką pradėjo skleisti vadinamoji britų Rytų Indijos Kompanija.

Privati bendrovė, prekiaujanti įvairiausiomis prekėmis (taip pat ir opiumu), nepajėgė suvaldyti šių margų žemių, todėl po žymaus 1857–1858 m. maišto Didžiosios Britanijos valdžia iš kompanijos perėmė Indijos žemių kontrolę.

1876 m. gegužės 1 d. apkūnioji hemofilijos genų platintoja britų karalienė Viktorija (1819–1901) buvo paskelbta Indijos imperatoriene, o pačiam kraštui ilgainiui buvo prilipdyta Didžiosios Britanijos imperijos karūnos brangakmenio etiketė.

Trapumas: 2025 m. gegužės 10 d. Karačyje Pakistano musulmonų lygos-Nawaz partijos šalininkai uždega deglus, švęsdami Pakistano ir Indijos paliaubas, tačiau vos po kelių valandų patys pakistaniečiai jas pažeidė, Šrinagare Indijos administruojamoje Kašmyro dalyje buvo girdimi garsūs sprogimai. / Scanpix nuotr.

Besibaigiant 1885 m. gruodžiui, britų administracijos reformų siekiančios Indijos politinės grupuotės bei veikėjai įkūrė vadinamąjį Nacionalinį Indijos Kongresą.

Iš pradžių šios organizacijos nariai reikalavo didesnio indų interesų Britų imperijoje atstovavimo, tačiau ilgainiui per keletą dešimtmečių buvo pradėta svarstyti ir apie didesnę Indijos autonomiją.

Patys radikaliausi šios organizacijos veikėjai neretai pasvajodavo ir apie absoliučią Indijos nepriklausomybę, tačiau naujosios valstybės ateitį jau tada temdė skirtingų religijų atstovų susiskaldymas, kurį 1906 m. gruodžio pabaigoje vainikavo Visos Indijos musulmonų lygos įsteigimas.

Šis politinių organizacijų skilimas iš esmės tebuvo platesnio masto induistų ir musulmonų bendruomenių abipusio priešiškumo to meto britų valdomoje Indijoje atspindys.

Apie dvi dideles „tautas“

Trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtmečiuose induistų ir musulmonų priešpriešos įžiebtos kruvinos riaušės buvo dažnas reiškinys, o politika užsiimantys žmonės vis dažniau ėmė samprotauti, kad esą Indijoje gyvenančios dvi didelės „tautos“.

Vieną jų esą vienija induizmas, o kitą – islamas.

Jos esą praktikuojančios visiškai skirtingus gyvenimo būdus ir negalėsiančios gyvuoti viena šalia kitos tame pačiame valstybiniame darinyje.

Oficiali valstybės valdžia galėsianti laikytis sekuliarizmo principų, tačiau net ir tokiu atveju vienos ar kitos religinės grupės nusivylimo bei diskriminacijos nebus išvengta.

1933 m. musulmonų politinis aktyvistas Choudhry Rahmatas Ali (1897–1951) išleido pamfletą vakarietišką popdainą primenančiu pavadinimu.

Spėjama, kad būtent šiame tekste, pavadintame „Dabar arba niekada; Gyvensime mes ar nyksime per amžius?“ („Now or Never; Are We to Live of Perish Forever?“) pirmą kartą viešai ir buvo iškelta idėja dėl valstybės, kurioje gyventų vien Indijos musulmonai.

Ji turėtų vadintis Pakistanu (Tyrųjų žeme arba Tyruoju kraštu) ir apimti Pandžabo regioną, vadinamąją Šiaurės Vakarų pasienio provinciją (dabartinė Chaiber Pachtunchva provincija, besiribojanti Afganistanu), Sindho provinciją, Beludžistaną ir Kašmyrą.

Savojo krašto nepriklausomybės Nacionalinio Indijos Kongreso aktyvistai siekė pačiomis įvairiausiomis, neretai taikiomis priemonėmis, tačiau susiskaldymo būta ir tarp pačių induistų (pvz., siekiantys modernizacijos ir „dvasingieji“), o ir tragedijų nepavyko išvengti.

Antai 1919 m. balandžio 13 d. Amritsare britų karininko Reginaldo Edwardo Harry’o Dyerio (1864–1927) žmonės atidengė ugnį į taikius piketuotojus, protestavusius prieš 1919 m. kovo 18 d. aktą (leidusį be teismo suimti ir neribotam laikui įkalinti politiškai pavojingus asmenis).

Didžiadvasis M. Gandhis

Mohandas Karamchandas Gandhi (1869–1948), dar vadinamas Mahatma (didžiadvasiu arba prakilniuoju), veikiausiai yra pats žymiausias politinis Indijos veikėjas, siekęs šio krašto nepriklausomybės.

Jis pasisakė prieš britų valdymą, tačiau viešai stengėsi visiems įrodyti, kad kova su svetimšalių valdžia galinti vykti ne vien šaudymais ir sprogdinimais, bet ir pacifistinėmis pilietinio nepaklusnumo, taikaus protesto ar bado akcijomis.

Vizitas: taikiu politiniu sąjūdžiu už šalies nepriklausomybę pagarsėjęs M. Gandhi atvyko į Dauningo gatvę Nr. 10 Londone susitikti su tuomečiu Britanijos premjeru Jamesu Ramsay’u MacDonaldu. 1931 m. lapkričio 3 d. / Scanpix nuotr.

„Daug ką įmanoma nuveikti ir kitaip. Galima piketuoti prie alkoholinių gėrimų ir užsienietiškų drabužių parduotuvių. Galime atsisakyti mokėti mokesčius, jei turime tam reikiamos stiprybės. Teisininkai gali atsisakyti savo praktikos. Visuomenė gali boikotuoti teismus, susilaikydama nuo bylinėjimosi. Valstybės tarnautojai gali atsistatydinti iš savo postų“, – žymiojo savo Druskos žygio (1930 m. kovo 12 d.) išvakarėse bendražygiams samprotavo žmogus, tikėjęs, kad tikslas negali pateisinti priemonių.

Jam ne kartą teko pasėdėti kalėjime, tačiau galų gale viskas baigėsi tuo, kad Mahatma pelnė nemažos dalies vakariečių, taip pat ir britų, prieš kuriuos protestavo, susižavėjimą bei pagarbą.

Savo asmenyje Mahatma įkūnijo stereotipinę „dvasingą“ Indiją, kuri traukia egzotikos bei autentikos išsiilgusius Vakarų buržuazijos atstovus, tačiau to meto Indijos politinėje scenoje buvo ir paprastesnių, žemiškiau mąstančių asmenybių.

Trys kulkos Mahatmai

1948 m. sausio 30 d. vienas jų, induistas nacionalistas Nathuramas Vinayakas Godse (1910–1949), paleido į Mahatmą tris kulkas.

Matyt, tai buvo susiję su tuo, kad Mahatma atvirai oponavo Indijos padalijimo idėjai, o ir skirtingų religijų atstovų smurtas jį be galo liūdino.

„Nuo 1946 m. rugpjūčio privačios Musulmonų lygos kariaunos ėmė žudyti induistus. Tuometis vicekaralius lordas Wavellas sielvartavo dėl to, kas vyksta, tačiau taip ir nepasinaudojo savo galiomis, jam suteiktomis 1935 m. Indijos vyriausybės aktu, kad užkirstų kelią žaginimams, žmogžudystėms ir padegimams. Induistų kraujas plūdo nuo Bengalijos iki Karačio, ir induistai ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Rugsėjo mėnesį suformavus laikinąją vyriausybę, Musulmonų lygai priklausantys jos nariai nuo pat pradžių užsiėmė sabotažu, tačiau kuo nelojaliau ir išdavikiškiau jie elgėsi su savąja vyriausybe, tuo labiau Gandhis darėsi jiems prielankesnis“, – savo tikrus ar tariamus motyvus bandė pateisinti žudikas.

Šiam pasikėsinimui N. V. Godse gana rimtai ruošėsi. Jis turėjo bendrininkų, o menka Mahatmos apsauga iki šiol daug kam kelia klausimą, ar tik prie šviesuolio nužudymo nebus prisidėjusios rimtesnės politinės jėgos.