Parako statinė prie Dniestro

Įpirštas naratyvas

Formalioji nesantaikos tarp centrinės valdžios ir Padniestrės priežastis buvo nepriklausomybę paskelbusios Moldovos sprendimas pereiti prie lotyniško rašto (vietoj kirilicos, kurią įvedė šią tuometės Besarabijos dalį okupavusi SSRS). Tikroji separatizmo priežastis – didžiųjų kairiojo Dniestro kranto miestų, pirmiausia Tiraspolio, kurio elito daugumą sudarė etniniai rusai, gyventojų nenoras paklusti Kišiniovui.

Vietos žmonių nuotaikos, geografinė padėtis ir čia dislokuota 14-oji armija – Maskvai atsivėrė perspektyva šiame regione turėti valdomą konflikto židinį.

Nors 150 ha užimantis objektas vadinamas didžiausia parako statine Rytų Europoje, kiek, ko ir kokios būklės čia esama, nežino niekas.

Maskva savo tikslą pasiekė veikdama panašiai kaip 2014 m. Donbase. Padniestrės gyventojams pradėtas piršti mitas apie tariamą grėsmę iš Rumunijos, kuri neva ketino užimti regioną. 1992 m. pavasarį ji parėmė tariamos padniestriečių tautos norą sukurti savo valstybę. Po susirėmimų, kuriuose dalyvaujant Rusijos kariškiams žuvo daugiau kaip 1 tūkst. žmonių, Kišiniovas buvo priverstas sėsti prie derybų stalo.

Derybose silpna Moldovos valdžia nesugebėjo atsispirti Rusijai, kuri – panašiai kaip kad derybose dėl Donbaso – meistriškai pakeitė savo teisinį statusą iš agresoriaus į tarpininką ir net taikdarį.

Siaura žemės juosta palei Dniestrą, esanti daugiausia kairiajame jo krante, neturi savo tapatybės ar valstybingumo istorijos: ji niekada nebuvo nepriklausoma. Tik iki Moldavijos SSR sukūrimo dabartinė Padniestrė buvo Moldavijos autonominė SSR Ukrainos SSR sudėtyje.

Padniestrėje nėra titulinės nacijos, kuri galėtų siekti nepriklausomybės: abiejuose Dniestro krantuose vyrauja moldavai. Net ir dabar jie sudaro šiek tiek daugiau nei trečdalį Padniestrės gyventojų, o apie 1990 m. jų buvo dar daugiau. Likusieji padniestriečiai yra ukrainiečiai ir rusai, oficialiais duomenimis, jų yra maždaug po tiek pat.

Maskva 30 metų naudojo šį regioną Moldovos visuomenei poliarizuoti, Ukrainos tranzito potencialui apriboti: šią teritoriją kerta geležinkelių ir vamzdynų trasos, taip pat keletas svarbių kelių, kuriais negalima laisvai naudotis.

Ore pakibęs klausimas

Per tris dešimtmečius Moldovos visuomenė priprato prie šalies padalijimo: iki pat plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą viešai neskambėjo reikalavimas išspręsti Padniestrės problemą.

Nepaisant tiek juridinių, tiek ekonominių priežasčių, dėl kurių Padniestrė turėtų būti integruota į Moldovą, šis klausimas niekada nebuvo politikų darbotvarkėje. Ekspertai tai aiškina nauda, kurią Tiraspolio ir Kišiniovo elitas ilgus metus gaudavo iš per Padniestrę gabenamos kontrabandos.

Net jei Kišiniovas regioną ir susigrąžintų de jure, integruoti jį būtų itin sudėtinga. Padniestrėje dominuoja prorusiški rinkėjai ir jų yra pakankamai, kad galėtų lemti visuotinių rinkimų baigtį: skaičiuojant Moldovos mastu, srityje gyvena daugiau kaip 10 proc. visos šalies gyventojų. Svarbi jų mentaliteto dedamoji – neišugdytas gebėjimas dalyvauti skaidriame versle. Jų prioritetus diktuoja per visą tariamo savarankiškumo laikotarpį apleistas komunalinis ūkis, infrastruktūra ir Rusijos naratyvus skleidžianti žiniasklaida.

Kad imtųsi radikaliai spręsti Padniestrės klausimą, Kišiniovo elitui reikia itin didelių politinės valios pastangų. Regionas gauna nemokamų rusiškų dujų, kurios tuo pačiu vamzdynu keliauja ir į kairįjį, ir dešinįjį Dniestro krantą. Tad iš Maskvos penima Padniestrė yra savotiškas garantas, kad be šio energetinio resurso nebus palikta ir likusi Moldovos dalis. Tik valdant M. Sandu Moldova pradėjo pirkti dujas iš kitų tiekėjų – iki tol 100 proc. importo sudarė „Gazprom“ dujos.

Be to, Moldova už patrauklią kainą perka elektrą iš Padniestrės – ji gaminama Kučurgansko šiluminėje elektrinėje naudojant nemokamai gaunamas rusiškas dujas.

Kas kariniuose sandėliuose?

Nors Padniestrėje yra dislokuota Rusijos kariuomenė (1 500 asmenų), kurią išvesti Maskva įsipareigojo dar 1994 m., yra prorusiškai nusiteikusių separatistų pajėgos (10–15 tūkst. asmenų), ekspertai neigia jų keliamą grėsmę.

Jau daug metų nerotuojami karininkai ir kariai įleido šaknis, sukūrė šeimas su vietos gyventojais. Jie disponuoja abejotino tinkamumo sovietine ginkluote, čia nevyksta karinių pratybų su tiesioginiu šaudymu.

Bene didžiausias Padniestrėje dislokuotų pajėgų turtas – kariniai sandėliai. Nors 150 ha užimantis objektas vadinamas didžiausia parako statine Rytų Europoje, kiek, ko ir kokios būklės čia esama, nežino niekas. Kaip ne be ironijos pastebi portalo „Zonadesecuritate“ autoriai, jei kas nors sako tiksliai žinąs, kas juose saugoma, – tai yra arba rusų karininkas, arba melagis.

Didžioji dalis Kolbasnos sandėliuose saugomos amunicijos – SSRS kariuomenės, išvestos iš buvusios VDR ir Čekoslovakijos, palikimas. ESBO misijos Moldovoje duomenimis, iš 42 tūkst. tonų amunicijos dalis 2001–2003 m. buvo išvežta į Rusiją.

Moldovos žurnalistai sandėlį vadina ekologine bomba. „Viešai skelbiami skaičiavimai, kad potencialus sprogimas Kolbasnoje sukeltų 10–20 kilotonų detonaciją. Smūgio bangos spindulys sugriautų mūrines sienas ir gelžbetonines konstrukcijas 4,5 km atstumu“, – rašo portalas.

Nei karas, nei taika

Moldovoje tiek visuomenėje, tiek tarp politikų vyrauja tvirtas sutarimas Padniestrės problemą spręsti nenaudojant jėgos, tik derybomis. Žinant, kad net per konflikto įkarštį 1992 m. tarp „priešo“ apkasų buvo palaikomas telefoninis ryšys ir tartasi, kaip nevykdyti Tiraspolio nurodymų, tai nekelia nuostabos.

Nepaisant Maskvos pastangų sukiršinti padniestriečius ir likusius moldavus, pilietinio karo nebuvo. Po karo beveik visi moldavų pabėgėliai iš kairiojo kranto grįžo namo, o tarp abiejų teritorijų visą laiką kursavo mikroautobusai.

Karo kaimyninėje šalyje kontekste Kišiniovas yra pareiškęs, kad po Ukrainos pergalės Rusijos kariuomenė turės būti išvesta ir iš Padniestrės.