Pirmosios Sadamo Huseino nuvertimo metinės - liūdnos  

Situacijai Irake blogėjant ne dienomis, o valandomis, pasaulyje su baime žvelgiama į smurte skęstančią šalį, joje grobiamus įkaitus užsieniečius ir spėliojama, ką daryti toliau.

Kartu keliamas ir klausimas: kodėl, prieš metus Amerikai pasiekus tokią įspūdingą pergalę, praleistas šansas naudotis jos vaisiais?  

Kariškių nuoskaudos  

Britų laikraštis “Daily Telegraph”, remdamasis aukštais JAV kariškių sluoksniais, rašo apie tarp Amerikos generolų išlikusį nepasitenkinimą tuo, kaip Vašingtone buvo planuojamas karas ir numatomos priemonės pokariniam laikotarpiui.

Amerikos kariškių vadas Irake generolas Džonas Abizaidas pareiškė, kad jis neprisiims asmeninės kaltės, jeigu padėtis taps visiškai nekontroliuojama. Jis JAV žurnalistams ne kartą teigė, kad jam paprasčiausiai stinga kareivių.

“Amerikos aukšto rango karininkai, kai kurie dar neišėję į atsargą, su kartėliu prisimena, kaip Vašingtono pareigūnai viešai ir grubiai išbarė JAV štabų viršininkų komiteto pirmininką, pareikalavusį intervencijai į Iraką kelių šimtų tūkstančių karių. Šį skaičių, kaip “visiškai nerealų”, tada išjuokė gynybos ministro pavaduotojas Polas Vulfovicas”, - rašo “Daily Telegraph”.

Dabar Irake yra maždaug 130 tūkstančių Amerikos karių, kuriuos britų BBC pavadino “ugniagesiais, važiuojančiais iš vienos mūšio vietos į kitą”.

JAV gynybos ministras Donaldas Ramsfeldas prabilo apie papildomo kontingento nusiuntimą į Iraką, tačiau neminėjo konkrečiai, kokio dydžio jis bus.  

Karybos ekspertai kritikuoja  

Karybos ekspertai tuo tarpu teigia, kad amerikiečiai neretai prieš pavienius teroristus naudoja pernelyg galingą ginklų ugnį, nuo kurios nukenčia niekuo dėti civiliai. Kiekvienu tokiu atveju priešiškumas okupacinėms pajėgoms tik didėja.

Britų laikraštis “Independent” ta proga įgelia amerikiečiams: “Apie amerikiečius pagrįstai sakoma, kad jie visada pasirenka teisingą variantą, bet tik tada, kai kitų išeičių nelieka. Kaip tik dabar jie sparčiai artėja prie tokio momento”. Laikraštis, nematydamas kitos išeities, ragina JAV vyriausybę kuo skubiau prašyti Jungtinių Tautų pagalbos.

“Independent” pritaria minčiai nusiųsti į Iraką daugiau kariuomenės ir teigia, kad “prezidentui Džordžui V.Bušui tai būtų ne pati blogiausia išeitis”. Bet laikraštis nesutinka, kad Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleras irgi turėtų teigiamai reaguoti į amerikiečių raginimus siųsti į Iraką papildomą britų kontingentą.

“Mūsų pajėgos - taikdariškos, o ne pradedančios naują karą, kurį kursto amerikiečių klaidos ir grubūs jų veiksmai”, - tokią takoskyrą tarp artimiausių sąjungininkų daro “Independent”.  

Priežastys  

Situacija Irake susikomplikavo iš karto po to, kai buvo žiauriai susidorota su amerikiečiais, šioje šalyje tarnavusiais pagal kontraktą. Apdeginti lavonai buvo tampomi po gatves. Tai sukėlė didelį Amerikos karių įtūžį, kuris, kaip žinoma, kare yra blogas patarėjas.

Į menkiausią pasipriešinimą amerikiečiai atsakydavo pragariška ugnimi. Negana to, koalicijos pajėgos ir laikinoji administracija stojo į aštrų konfliktą su kai kuriais šiitų radikalais, įskaitant ir Moktadą al Sadrą, kuris iš karto prisiėmė sukilėlių vado titulą.

Tuo tarpu Paryžiaus radijas savo komentare šiomis dienomis analizavo priežastis, dėl kurių amerikiečiams per praėjusius metus “nepavyko užkariauti daugumos irakiečių, išskyrus šiaurėje gyvenančius kurdus, širdžių”.

Komentare pažymima, kad šalies ūkis vis dar nepasiekė to lygio, kuris buvo Sadamo Huseino valdymo metais. Nedarbas siekia 60, o gal net ir 80 proc.

Paryžiaus radijas teigė, kad “Amerikos vyriausybei turėjo rūpėti ne tik Sadamo Huseino nuvertimas, bet ir kiekvieno paprasto irakiečio likimas”. Tinkamomis aplinkybėmis nebuvo pasinaudota, ir dabar tenka skinti karčius vaisius, pažymima komentare.  

Spaudimas sąjungininkėms  

Todėl Amerikoje pirmosios Sadamo Huseino nuvertimo metinės minimos tik su nerimu ir didėjančia baime, o ne su džiaugsmu.

Sustiprėjęs pasipriešinimas, apėmęs ne tik atkakliai besipriešinančius sunitų miestus Irako centrinėje dalyje, bet ir iki tol ramius šiitų pietus, akivaizdžiai pademonstravo, kad JAV dar toli gražu nestabilizavo šalies, kurios diktatorių nuvertė pernai balandžio 9 dieną.

Besitęsiantis kraujo praliejimas ir tai, kad Irake pastarosiomis dienomis griebtasi įkaitų grobimo taktikos, neabejotinai paskatins kai kurias JAV sąjungininkes gerai pagalvoti, ar tokiomis sąlygomis verta Irake laikyti savo karines pajėgas.

Kai kurios sąjungininkės Vašingtonui žada ištikimybę. Pavyzdžiui, Japonijos ministras pirmininkas Džuničiras Koidzumis, kurio adresu ir taip skamba kritika už tai, kad įvėlė šalį į rizikingiausią pokario misiją, vakar pareiškė, kad nors Irake yra įkaitais paimti trys civiliai japonai ir pagrobėjai grasina juos nužudyti, jeigu Japonija neišves savo kariuomenės, Tokijas nesiruošia to daryti.

Ši savaitė ryškiai parodė, kad įvesti tvarką Irake yra sunki užduotis net JAV karinei mašinai, nekalbant jau apie jauną Irako kariuomenę. JAV generolas leitenantas Rikardas Sančesas buvo priverstas pripažinti, kad radikaliam pamokslininkui M.al Sadrui ištikimi kovotojai kurį laiką kontroliavo padėtį Irako pietuose esančiuose Nedžefo ir Kuto miestuose.

Vakar buvo pranešta, kad Amerikos kariškiai su M.al Sadru sudarė trumpas paliaubas. Tai apžvalgininkai įvertino kaip radikalaus pamokslininko bei jo pasekėjų dar vieną pergalę ir koalicijos pajėgų pralaimėjimą.