Italija turi ir prezidentą, ir vyriausybę. Tai, žinoma, geros naujienos tiek pačiai Italijai, tiek euro zonai. Vis dėlto politinis cirkas, atrodo, toli gražu nesibaigs. Klausimas, kuo tai atsirūgs?

Juokas pro ašaras?

Italų politikai, atrodo, ne tik karšti. Jie juokdariai. Nors ant kortos pastatyta daug, parlamente renkant šalies vadovą skambėjo juokai.

Antai kai kurie pokštininkai parlamentarai į balsavimo dėžes metė biuletenius, kuriuose įrašė ne kandidatų, o įvairaus plauko visuomenės veikėjų pavardes.

Pavyzdžiui, vienas parlamento narių, pasirodo, šalies vadovo poste norėjo matyti pornografijos žvaigždę Rocco Siffredi. Kitas – legendinę aktorę Sophią Loren. Tarp "kandidatų" buvo įvardyta ir Silvio Berlusconi žmona Veronica Lario, figūringa žvaigždutė Valeria Marini, net buvęs Italijos nacionalinės futbolo rinktinės treneris Giovanni Trapattoni.

Ačiū Dievui, kad šalies vadovas bent jau buvo išrinktas.

Georgio Napolitano iš karto ėmėsi darbo. Jau po dviejų dienų pasiūlė vyriausybės vairą jaunam, nors turinčiam patirties politikui iš kairiųjų stovyklos Enrico Letta.

E.Letta, regis, vadovaus koalicijai, kurią sudarys S.Berlusconi centro dešinioji Laisvės liaudies partija (PDL), buvusio premjero Mario Monti centro koalicija ir centro kairės Demokratų partija (PD). Sunku įsivaizduoti, kaip jis sugebės susitarti su šiais vienas kitam priešiškumo neslepiančiais politikos mohikanais.

E.Letta anksčiau dirbo balandžio 19 d. atsistatydinusio DP partijos sekretoriaus Piero Luigi Bersani pavaduotoju.

P.L.Bersani pasitraukė po to, kai parlamentas neparėmė jo siūlomo kandidato į šalies vadovus Romano Prodi kandidatūros.

M.Renzi prieš E.Letto

Tiesa, G.Napolitano prieš pasirinkdamas E.Lettą svarstė net Florencijos miesto mero 38-erių Matteo Renzi kandidatūrą į premjerus.

Tiesa, daugelio toks sprendimas buvo įvertintas kaip revoliucinis. Mat jaunoji Italijos politikos žvaigždė M.Renzi – tikras akiplėša. Jis nevengia kritikuoti ne tik priešininkų, tokių kaip S.Berlusconi, tačiau ir savo partijos kolegų, ypač vyresnių.

"Žmonės, kurie sėdi parlamente 25–30 metų, negali lemti mūsų ateities. Jie turi keliauti į archyvus", – yra sakęs M.Renzi.

Taip kalbėdamas šis demokratas, žinoma, tapo labai mėgstamas Italijoje, bet toli gražu ne partijos kolegų. Be to, G.Napolitano teko atsižvelgti ir į tai, ar M.Renzi pakaks parako derėtis su kitomis ES valstybėmis ir jų lyderiais.

Taip pat, ar S.Berlusconi, kurį jaunasis politikas iš Florencijos nuolat taršo, neparodys pirštu žemyn. S.Berlusconi leido suprasti, kad dėl E.Lettos jis nuoskaudų neturįs, o štai M.Renzi – jį tiesiog užknisa.

"Už jį (M.Renzi – red. past.) net jo paties partijoje niekas neskuba balsuoti", – ironizavo S.Berlusconi.

Žaisti toliau G.Napolitano neturėjo laiko. Todėl jis pasirinko santūresnįjį E.Lettą. Pasirinkimas neblogas, tačiau E.Letta, nors jaunas, savo manieromis ir išvaizda – tipiškas Italijos politikas.

Tad, pasak stebėtojų, italams nei šilta, nei šalta. Jų nuomonė politikų atžvilgiu nesikeis.

Ekspertų vertinimai

Dabar ekspertai svarsto, kiek laiko E.Letta išsilaikys ir ką jis padarys, kad Italijoje situacija stabilizuotųsi.

Galiausiai, kaip įvykiai Italijoje atsilieps euro zonai?

Pirma, politikui teks toliau vykdyti taupymo politiką. Biudžeto deficitas, nepaisant M.Monti reformų, toliau grėsmingai auga. Antra, jam reikia įlieti į ekonomiką pinigų, kad ši išbristų iš recesijos. Trečia, reikia fundamentalių politinių ir ekonominių pertvarkų, pavyzdžiui, rinkimų sistemos reformos...

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Ramūnas Vilpišauskas pabrėžė, kad neapibrėžtumas Italijoje išlieka.

"Kol kas galima teigti tik tiek, kad žengtas pirmas žingsnis link naujos vyriausybės suformavimo, – sakė profesorius. – Tai gera žinia ir į ją jau sureagavo rinkos, tačiau kol kas lieka ir didelis neapibrėžtumas dėl to, kaip seksis toliau formuoti naują vyriausybę, kas bus naujieji ministrai ir kokia bus vyriausybės programa. Kadangi vyriausybei suformuoti reikalinga ir kairės, ir dešinės parama, kompromisai bus labai sudėtingi."

O iššūkių, pasak R.Vilpišausko, yra daug.

"Net jei pavyks greitai suformuoti ministrų kabinetą, reikės susitarti dėl tęstinų reformų programos, dėl biudžeto deficito, skolos mažinimo ir struktūrinių reformų, kurios prieštaringai vertinamos visuomenėje. Juk būtent dėl jų taip smarkiai smuko ankstesnio premjero M.Monti populiarumas. Todėl, net ir suformavus vyriausybę, ji susidurs su reformų įgyvendinimo sunkumais, o nuo reformų didele dalimi priklausys ir Italijos narystės euro zonoje perspektyvos", – sakė R.Vilpišauskas.

Galiausiai jis pridūrė, kad šį kompromisą dar sykį išnaudos politikos naujokai, kritikuojantys tradicines partijas.

"Kaip pastebi kai kurie apžvalgininkai, toks kairiųjų ir dešiniųjų kompromisas, kurio, beje, primygtinai siekė ir vėl į prezidentus sutikęs kandidatuoti G.Napolitano, gali būti išnaudotas Penkių žvaigždučių judėjimo ir jo lyderio Beppe Grillo, kuris ir ėjo į parlamento rinkimus su šūkiu, kad Italijos politinis elitas sustabarėjęs, nekonkuruoja idėjomis ir jam būtinos permainos. Kairiųjų ir dešiniųjų koalicija kelia klausimų joje dalyvaujančių partijų rinkėjams, todėl ji rizikuos bet kada iširti", – prognozavo ekspertas.

"Swedbank" vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis taip pat sutiko, kad ankstoka būtų manyti, jog italai su politine krize susitvarkė.

"Manau, taip sakyti būtų ankstoka. Vis dėlto pagrindinės Italijos partijos, laimėjusios daugiausia vietų parlamente, nesutaria dėl to, kas yra šalies prioritetai. Net nesutariama dėl bendrų strateginių tikslų, pavyzdžiui, svarbu Italijai euras ar ne. Dėl to, manau, politinis klimatas Italijoje nebus geras ir nebus lengva įgyvendinti svarbias reformas. Tai, ką darė pernai M.Monti, tokių reformų dabar sunku tikėtis. Valdžioje yra politikai, kurie galvos apie savo reitingus, o ne ekonomikos padėtį", – komentavo N.Mačiulis.

Tiesa, politologas Laurynas Kasčiūnas, paklaustas apie galimą Italijos politinės krizės poveikį euro zonai, pabrėžė, kad vienos ar kitos valstybės vidinė situacija šiuo atveju nėra svarbiausias aspektas.

"Pačios euro zonos problema yra daug gilesnė nei atskirų valstybių problemos. Sakyčiau, dar kuriant euro zoną buvo padaryta sisteminė klaida, kurios esmė paprasta. Jei nori kurti pinigų sąjungą, ES turi būti smarkiai integruota tiek ekonominiu, tiek fiskaliniu požiūriu. Buvo pasielgta kitaip. Buvo tarsi uždėta finansinė kepurė ir tikėtasi, kad tas pinigas, kalbu apie eurą, skatins kurtis ekonominę sąjungą. Taigi valstybėse matome dabar tokius šios krizės simptomus, nesvarbu, tai Italija ar Ispanija", – sakė ekspertas.