Oro bendrovės siūlo keleiviams susimokėti už taršą: kur patenka šie pinigai

Kai kur keliauti traukiniais labai brangu, o tam tikrais atvejais jais nė nepasieksi kelionės tikslo, todėl vis dažniau keliaujama perpildytais lėktuvais. Kartais tai net pigiau nei pavakarieniauti restorane, bet tokie trumpi skrydžiai brangiai atsieina planetai.

Aviacija išmeta mažiausiai 2 proc. viso pasaulio anglies dioksido (CO2) emisijų – panašiai kaip visa Vokietija, jau nekalbant apie kitus žalingus padarinius, išplaukiančius iš šių emisijų. Tačiau didžiausia problema yra ta, kad per artimiausius dešimtmečius aviacijos sektorius, tikėtina, augs.

Kad pasaulis neatšiltų labiau nei 2 °C, kaip numatyta Paryžiaus klimato sutartyje, kiekvienas planetos gyventojas gali per metus išmesti maždaug 2 t CO2. Tai vadinamasis asmeninis anglies biudžetas. Tačiau Vokietijos aplinkosaugos organizacijos „Atmosfair“ duomenimis, vos kartą nuskridęs iš Frankfurto į Singapūrą ir atgal kiekvienas keleivis išmeta maždaug 6 t CO2.

Ekologiškiausias sprendimas būtų apskritai atsisakyti kelionių lėktuvais. Bet skrydžiams atpigus ir augant viduriniajai klasei iki 2036 m. lėktuvų keleivių gali padvigubėti iki 7,8 mlrd. per metus.

Anglies kompensacijos skamba kaip patraukli išeitis. Keleiviai gali savanoriškai sumokėti tam tikrą mokestį, kuriuo prisidėtų prie švarios energijos ir miškininkystės projektų besivystančiose šalyse. Viena tokia kompensacija prilygsta 1 t CO2 susiurbimui. Jos siūlomos kaip vienetai siekiant atpirkti konkrečios kelionės taršą.

Tačiau ar tai nėra tik lengvas būdas nuraminti sąžinę ir toliau teršti? Kaip žinoti, kad mūsų pinigai panaudojami pagal paskirtį?

Apgaulingas manevras ar kova su klimato kaita?

Finansavimu užsiimančios aplinkosaugos organizacijos „Forest Trends“ iniciatyvos „Ecosystem Marketplace“ programų vadovė Kelley Hamrick sako, kad „jei jau prisireikia skristi, šios kompensacijos yra tikrai geras būdas pabandyti sumažinti poveikį aplinkai.“

Daugelis klientų šį sumanymą vis dar vertina skeptiškai. Viena vertus, anglies kompensacijas galima prilyginti atviram barui, kur gali vartoti kiek nori nesirūpindamas padariniais, jei tik po visko susimokėsi.

Tačiau 2016 m. „Forest Trends“ išsiaiškino, kad daugiausia taršą kompensuoja bendrovės, labiausiai mažinančios emisijas. „Kompensuojančios bendrovės nebando išsisukti nuo problemos pinigais, o iš tiesų labiau stengiasi mažinti emisijas“, – sako K. Hamrick.

Pasitikėjimo klausimas

Vis dėlto kompensacijas renkasi labai nedaug keleivių. Didžiausios Vokietijos avialinijų bendrovės „Lufthansa“ atstovas spaudai Thomasas Jachnowas papasakojo, kad 2016 m. tokį sprendimą priėmė vos 1 proc. įmonės klientų.

Anot T. Jachnowo, šis pasirinkimas neįtrauktas į bilietų pirkimo procesą ir keleivis dėl jo turi įdėti papildomų pastangų. Bet keleiviai vengia kompensuoti savo anglies pėdsaką ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, nepasitikėdami arba stokodami žinių.

Svarbų vaidmenį atlieka sertifikavimo metodai. Savanoriško sertifikavimo agentūros, tokios kaip „Gold Standard“ ir „Verified Carbon Standard“, stebi anglies kompensacijas ir užtikrina, kad jos būtų panaudotos tik kartą, kad pinigai būtų paskirstyti tinkamai ir kad būtų padaryta tinkama įtaka aplinkai bei visuomenei.

Tokių projektų poveikis turi būti matomas. Taip pat turi būti galimybė tą poveikį pamatuoti, jis turi inicijuoti veiksmus, kurie kitu atveju nebūtų įvykę. Lengva pasakyti, bet iš tiesų atitikti šiuos standartus gana sunku.

Kaip sako aplinkos organizacijos „Green Alliance“ politikos direktorius Dustinas Bentonas, kompensavimo naudą sunku išreikšti kiekybiškai, ypač vykdant miškų atsodinimo projektus.

„Jei sumoki už medžių sodinimą, kiek anglies dioksido jie pašalins iš atmosferos per savo gyvenimą? Ar to pakaks atpirkti visiems jūsų tolimiesiems skrydžiams? To sužinoti neįmanoma“, – sako jis.

Gali būti, kad kol medžiai užaugs, jau būsime perkopę 1,5 ar 2 °C ribą. Ir tai tik tuo atveju, jei medžiai nežus, pavyzdžiui, per miško gaisrą, kuriam kilus į atmosferą išsiskirtų dar daugiau anglies dioksido.

Taršos kaina

Dažniausiai skrydžių emisijų skaičiuokles siūlo aplinkosaugos organizacijos: „Lufthansa“ bendradarbiauja su „MyClimate“, „Brussels Airlines“ su „CO2logic“. Taip užtikrinama, kad bendrovės nesipelnys iš savanoriškų aukų, emisijos bus apskaičiuotos sąžiningai.

Per skrydį išmetamas CO2 kiekis labai priklauso nuo lėktuvo efektyvumo, krovinių svorio ir sėdimų vietų skaičiaus. Kuo daugiau vietos keleivis užima lėktuve, tuo daugiau tonų jam reiktų kompensuoti, aiškina T. Jachnowas.

Už skrydį iš Niujorko į Frankfurtą ir atgal „Lufthansa“ ekonominės klasės keleiviams priskiria po 0,925 t CO2, o pirmosios klasės keleiviams – po 2,9 t. Už panašų skrydį su „Brussels Airlines“ ekonominės klasės keleiviams tektų kompensuoti maždaug 2 t CO2.

Anglies kompensacijos suma irgi skiriasi, nes jos reikia norint įgyventini projektą, skirtą sutaupyti toną CO2. „Lufthansa“ kiekvieną CO2 toną vertina 22,50 euro, o „Brussels Airlines“ – 12 eurų. Platformoje „Atmosfair“, kur kompensacijas už skrydžius galima sumokėti savanoriškai, ši kaina siekia 23 eurus už toną.

Tačiau šie skirtumai nereiškia, kad tam tikri projektai verti mažiau. K. Hamrick šią kainodarą lygina su kava: tarkim, braziliškos arba kolumbietiškos kavos kainos skiriasi, bet kokybė gali būti panaši.

Galiausiai viskas priklauso nuo informacijos. Svarbu žinoti, kur nukeliauja pinigai ir kas užsiima sertifikavimu. Nukrypimų visada gali pasitaikyti, bet sertifikavimo agentūros labai stengiasi jų išvengti.

Ir paskutinė pastaba: „Ryanair“ svetainėje išsamios informacijos nerasite.

„Deutsche Welle“ paklausinėjo bendrovės, kaip veikia anglies kompensacijos, kokie projektai remiami ir kas juos tikrina. „Ryanair“ komunikacijos vadovas Robinas Kiely patvirtino, kad įmonė nuo sausio siūlo savanoriškų anglies kompensacijų sistemą, bet išsamesnės informacijos nepateikė.

„Baigdami pirkti bilietus klientai gali pasirinkti kompensuoti savo kelionių CO2 emisijas pervesdami savanorišką auką klimato kaitos fondui. Tokia galimybė jau yra ir per artimiausias kelias savaites mes paskelbsime informaciją apie pasirinktus partnerius“, – paaiškino R. Kiely.

Galite neabejoti, kad „Deutsche Welle“ būtinai pasidomės dar kartą.