Raudonoji armija, įžengusi į nacių Vokietiją, be gailesčio naikino taikius gyventojus

Dabar, kai Maskvoje rengiamasi iškilmingai paminėti Pergalės prieš nacių Vokietiją 60-ąsias metines, beveik pamiršta liko Rytų Prūsijos tragedija. Daugumo istorikų teigimu, Raudonoji armija, 1944-ųjų rudenį įžengusi į tuometinės Vokietijos teritoriją, elgėsi taip, kaip senovės totorių-mongolų ordos.

Baisus kerštas

Vokietijos savaitraštis “Focus” parengė ciklą publikacijų, skirtų Antrojo pasaulinio karo pabaigai. Viena publikacijų pavadinta “Rytų Prūsija buvo paversta “atpirkimo ožiu”. Savaitraštis, remdamasis istorikų surinktais duomenimis, aprašo, kokia tragedija ištiko šią Vokietijos dalį.

“Kai 1944-ųjų spalį į Rytų Prūsiją įžengė Raudonoji armija, prasidėjo toks baisus plėšikavimas, prievartavimas ir skerdynės, kad atrodė, jog įsiveržė ne kareiviai, o senovės totorių-mongolų ordos”, - viename savo traktatų užfiksavo Berlyno istorikas Jorgas Fridrichas. Jis negali būti apkaltintas šališkumu, nes su juo solidarizavosi ir kolegos iš kitų šalių.

Žudynės ir skerdynės Rytų fronte niekam nebuvo naujiena. Jokia tauta per Antrąjį pasaulinį karą nenukentėjo taip smarkiai, kaip rusai. Vien per Leningrado blokadą nuo bado ir bombardavimų žuvo tiek pat žmonių, kiek jų buvo nukankinta ir sudeginta Aušvice (Osvencime). Bet 1944-ųjų rudenį Raudonoji armija Rytprūsiuose taikiems vokiečiams atseikėjo su kaupu...

Susidorojimas su vaikais

“Vienoje sodybų pamatėme penkis vaikus, kurių liežuviai vinimis buvo prikalti prie stalo”, - specialiai komisijai vėliau pranešė liudytojas, savo akimis matęs raudonarmiečių piktadarybes kaime, nukentėjusiame itin smarkiai. Į šias vietoves tada įsiveržė 1-ojo Baltarusijos fronto 43-iosios divizijos daliniai.

Kitame kaime tas pats liudytojas matė “penkias mergaites, surištas viena virve, beveik be drabužių, mergaičių nugaros buvo labai sudraskytos; jas tikriausiai ilgai tampė žeme”.

“Focus” nurodo, kad analogiškos scenos kartojosi tą rudenį daugybėje kaimų ir miestelių Rytų ir Vakarų Prūsijoje, Šlezvige, Pomeranijoje.

Metgeteną, Kenigsbergo priemiestį, sovietų pajėgos užėmė 1945-ųjų sausio 29 dieną. Bet po kelių dienų vokiečiai jį atsikovojo. Tai, ką kariškiai išvydo, pašiurpino net juos, per karą mačiusius visko, nurodo “Focus”.

“Vienoje vietoje pamatėme dviejų jaunų moterų palaikus. Susidarėme įspūdį, kad jos buvo pririštos prie dviejų automobilių ir sudraskytos į gabalus”, - savo vadovybei pranešė pulko vado adjutantas Karlas Augustas Knoras.

Netoliese buvusioje viloje vokiečių kariškiai aptiko kelias dešimtis moterų, kurių didžioji dalis buvo prie išprotėjimo ribos. “Rusų kareiviai mus kiekvieną kasdien prievartavo po keliasdešimt kartų”, - vokiečių kariams pasakojo viena nelaimingųjų.

Greta tos vilos vermachto kapitonas Germanas Zomeris rado kelis pusiau nurengtų moterų ir vaikų lavonus. Vaikų galvos buvo suskaldytos, o jų kūnai subadyti durtuvais, rašo “Focus”.

Atskleidusiam tiesą - kalėjimas

Kai raudonarmietis Levas Kopylevas, vėliau tapęs disidentu, įžengė į Rytų Prūsiją, jis pasibaisėjo tuo, ką išvydo pačią pirmą dieną. “Tai buvo senos moters lavonas, moters drabužiai buvo sudraskyti, o tarp liesų šlaunų į pačią intymiausią vietą buvo įkištas telefono aparato ragelis”, - taip reginį aprašė L.Kopylevas.

Jis pakėlė balsą, kad užstotų taikius gyventojus nuo sužvėrėjusių tautiečių. Už tai majoras L.Kopylevas devynerius metus praleido gulage.

Po Rytų Prūsijos užėmimo diktatorius Stalinas buvo priverstas išleisti specialų įsakymą, kad nutrauktų Raudonosios armijos karių siautėjimą Vokietijoje.

Žiema buvo šalta

“Focus” primena, kad 1945-ųjų sausis buvo labai šaltas. Vaikai, pasimetę nuo tėvų, Kenigsbergo griuvėsiuose paprasčiausiai sušaldavo. Savaitraštis rašo, kad sušalusių vaikų lavonai sugriautame mieste mėtėsi ant kiekvieno kampo.

Dalis beglobių vaikų pačiais įvairiausiais būdais vėliau atklydo į Lietuvą, kuri jiems tapo antrąja tėvyne. Jiems iki šiol sunku pasakoti apie patirtą siaubą.

Po to, kai aplink Rytų Prūsiją užsidarė žiedas ir kelias į vakarus buvo atkirstas, civiliai gyventojai su kai kurių kariškių pagalba mėgino iš apsupties ištrūkti. Bet laivus su pabėgėliais sovietų pajėgos negailestingai skandindavo.

Fiureris uždraudė evakuaciją

“Focus” rašo, kad “Centro” karinės grupuotės vadas generolas pulkininkas Hansas Georgas Reinhartas, numatęs pabėgėlių tragediją, iš anksto paprašė Hitlerio leidimo evakuoti taikius gyventojus į saugią vietą, bet nacių vadeiva uždraudė tai daryti.

Istorikai daro prielaidą, kad Hitleris buvo įsitikinęs, jog sovietų armijos piktadarybės pakels Vokietijos karių kovinę dvasią ir paskatins vokiečių tautą susitelkti apie fiurerį. “Stoiška pozicija, kuri dabar būdinga fiureriui, labai primena kai kurių iškilių Prūsijos valdovų elgesį kritiniais momentais”, - tokias eilutes dramatiškomis 1945-ųjų sausio dienomis savo dienoraštyje įrašė vienas artimiausių Hitlerio parankinių - Jozefas Gebelsas. Pasmerkdami beprasmiškai žūčiai daugelį tūkstančių civilių ir kareivių, Hitleris ir jo propagandos ministras vis dar tikėjosi sužlugdyti Antihitlerinę koaliciją.

Siekė, kad vokiečių neliktų

Stalinas dar prieš įsiveržimą į Rytų Prūsiją žinojo, kad ši teritorija atiteks jam. Todėl jis leido Raudonajai armijai ten elgtis kaip totorių-mongolų ordoms, pažymi “Focus”. Sovietų diktatoriui rūpėjo, kad šioje teritorijoje vokiečių liktų kuo mažiau.

Kremliaus šeimininko poziciją kuo aiškiausiai išdėstė vienas žymiausių Stalino propagandistų - Ilja Erenburgas, kuris 1945 metų kovo 3 dieną “Pravdoje” rašė: “Istorinė Raudonosios armijos misija - ženklus Vokietijos gyventojų skaičiaus sumažinimas”.

Stalino užduotį Raudonoji armija Rytų Prūsijoje įvykdė pagirtinai. Iki Antrojo pasaulinio karo ten gyveno daugiau nei du milijonai vokiečių. 1946 metais jų buvo likę tik 160 tūkstančių.