Vokietija plačiai paminėjo bombos susprogdinimo A.Hitlerio
būstinėje 60-ąsias metines

Vokietijos oficialūs sluoksniai šiomis dienomis dar kartą pasmerkė A.Hitlerio režimą. Kancleris Gerhardas Šrioderis patriotais pavadino karininkus, 1944-ųjų liepos 20-ąją mėginusius nužudyti nacių vadeivą. Bet daug metų Vakarų Vokietijoje sąmokslininkai buvo laikomi gimtosios žemės išdavikais.

Istorikai ta pačia proga pažymi, kad vieno suokalbininkų vadovų - grafo Klauso fon Štaufenbergo pažiūros karo metais radikaliai pasikeitė: iš aistringo A.Hitlerio rėmėjo jis virto jį ketinusiu nužudyti priešu, įnešusiu į fiurerio kambarį lagaminą su sprogmenimis.

Simbolinė ceremonija

Praėjusią savaitę Vokietijoje plačiai pažymėtos 60-osios nesėkmingo pasikėsinimo metinės. Iškilmėse dalyvavo kancleris G.Šrioderis ir prezidentas Horstas Kėleris. Kancleris sakė pastebėjęs didėjantį sąmokslininkų pripažinimą, pavadindamas juos patriotais, kurie mėgino apsaugoti Vokietiją nuo moralinio žlugimo.

G.Šrioderis taip pat gyrė Varšuvos sukilimą prieš nacius, kuris prasidėjo, praėjus dešimčiai dienų po sąmokslo, tačiau buvo žiauriai numalšintas.

“Europa turi svarių priežasčių suprasti ir gerbti šias dvi datas - liepos 20-ąją ir rugpjūčio 1-ąją. Tai - liepsnojantis fakelas, nušviečiantis kelią į tikrą, bendras vertybes turinčią Europos bendruomenę”, - G.Šrioderio žodžius citavo agentūra DPA.

Tačiau daug metų Vakarų Vokietijoje sąmokslininkai buvo laikomi tėvynės išdavikais. Tuo tarpu Rytų Vokietijoje į pučistus buvo žiūrima kaip į pasipriešinimo judėjimą, kuris turėjo mažiau įtakos, nei komunistų priešinimasis naciams.

Simboliška, kad svarbiausioji 60-mečio paminėjimo ceremonija vyko buvusioje nacių Karo ministerijoje Berlyne, kur, praėjus keletui valandų po nepavykusio pasikėsinimo, buvo sušaudytas grafas K.fon Štaufenbergas ir trys jo bendražygiai.

Prieš ketverius metus iki mirties, 1940-aisiais, jaunas grafas dar buvo aistringas A.Hitlerio gerbėjas ir šlovino nacių kariuomenės pergales Lenkijoje bei Prancūzijoje. Tačiau jau 1942 metais, kai Vokietijos kariuomenė Rusijos fronte patyrė triuškinančių pralaimėjimų, K.fon Štaufenbergas rašė: “Fiurerio vadavietėje nėra nė vieno karininko, kuris nudėtų tą kiaulę iš savo pistoleto”.

Apgailestauta dėl prarasto šanso

Pasikėsinimui į nacių vadeivą daug dėmesio praėjusią savaitę skyrė Vokietijos žiniasklaida. Laikraštis “Die Siuddeutsche Zeitung” ta proga rašė: “Retai būna tokių momentų, kai istorija tarsi sulaiko alsavimą, kada vienas poelgis sprendžia milijonų žmonių likimą. Vokietija vėl prisimena nepavykusį pasikėsinimą. Kancleris G.Šrioderis giria K.fon Štaufenbergą, sušaudytą kartu su kitais sąmokslininkais 1944-ųjų liepos 20-ąją. Apgailestaujama, kad buvo prarastas geras šansas.

Juk tada Vokietijos istorija galėjo iš esmės pakeisti savo raidos kryptį. Ir visai nesvarbu, ar sąjungininkai, kurių armijos veržliai artėjo prie reicho sienų, būtų reikalavę besąlygiškos kapituliacijos, ar ne, bet Vokietija, jeigu pasikėsinimas būtų buvęs sėkmingas, būtų išsivadavusi iš tironijos, dėl kurios įsigalėjimo buvo pati kalta”.

Ištikimai rėmė režimą

Tuo pat metu laikraštis “Die Saksische Zeitung” pastebi: “Nors sąmokslo metinių paminėjimo iškilmėse nestigo kalbų, kuriose suokalbininkai buvo giriami, reikia nepamiršti, kad dauguma vokiečių iki pat karo pabaigos ištikimai rėmė fiurerį ir jo režimą, įstūmusį Europą į katastrofą. Išsaugoti liepos 20-osios atminimą būtina dar ir dėl to, kad šiandien dešiniosios ekstremistinės partijos gana sėkmingai verbuoja savo šalininkus. Tik tas, kuris suvokia savo istoriją, yra pajėgus neleisti, kad ji pasikartotų”.

Analogiškos pozicijos laikėsi laikraštis “Frankfurter Allgemeine”: “Pokario laikais pasikėsinimą į fiurerį labai smerkė tie, kurie sakėsi “likę ištikimi priesaikai”. Jie suokalbininkus vadino “priesaikos laužytojais”, valstybės išdavikais ir užsienio samdiniais. Dauguma vokiečių pasikėsinimą tada smerkė. Bet užtat dabar dauguma vokiečių supranta simbolinę liepos 20-osios reikšmę, o 80 proc. moksleivių žino, kas buvo grafas K.fon Štaufenbergas”.

Aristokratas

Agentūra AFP, pasikėsinimo metinėms paskyrusį specialų komentarą, primena, kad K.fon Štaufenbergas gimė 1907 metų lapkričio 15 dieną pietvakarių Vokietijos aristokratų šeimoje. 1933 metais A.Hitleriui paėmus valdžią, jaunasis grafas jau tarnavo kariuomenėje. Nors jis garbino stipraus lyderio, galinčio prikelti nukamuotą šalį, idėją, jam kėlė abejonių nacių vadų galimybės tapti išrinktaisiais.

K.fon Štaufenbergas buvo gabus Berlyno karo akademijos kariūnas, o baigęs studijas greitai kopė karininko karjeros laiptais. 1940 metais jis tapo kariuomenės štabo vadu ir sužinojo, kad A.Hitleris ketina pulti Rusiją.

AFP pažymi, kad, priklausydamas kariuomenės elitui, K.fon Štaufenbergas vis dažniau atvirai kritikavo fiurerio taktiką, o 1942 metais pasiprašė išsiunčiamas į Šiaurės Afrikos frontą, kur per kovas Tunise neteko akies ir rankos.

Teko pagrindinis vaidmuo

1943 metais sugrįžęs į Berlyną, jis susitiko generolą Frydrichą Olbrichtą, armijos tiekimo vadovą ir vieną pagrindinių pasipriešinimo nacizmui sąjūdžio vadų. K.fon Štaufenbergas nedelsdamas sutiko dalyvauti perversme. Nors pagal pirminį planą A.Hitlerį turėjo nužudyti ne grafas, tačiau dėl riboto karininkų skaičiaus, turėjusių kontaktą su fiureriu, šis vaidmuo teko jaunajam grafui. 1944 metų liepos 1 dieną jis buvo paskirtas rezervinės kariuomenės štabo vadu ir suprato, kad turi veikti negaišdamas.

“Yra tik viena išeitis - nudėti jį”,- K.fon Štaufenbergo žodžius citavo agentūra AFP.

Liepos 20 dieną į A.Hitlerio vadavietę Rytų Prūsijoje jis įnešė lagaminėlį su sprogmenimis ir nedelsdamas išskrido į Berlyną organizuoti perversmo. Tačiau fiureris buvo tik nesunkiai sužeistas, o grafas išduotas.

Jis buvo sušaudytas, ir, pasak liudytojų, aidint šūviams šaukė:”Tegyvuoja šventoji Vokietija!”