Nekaltos žolelės dūmas – mafijos siautėjimo priedanga

Iš liberaliųjų partijų dienotvarkės niekaip nedingsta daugiausiai jaunajai kartai rinkėjų patrauklūs pažadai legalizuoti svaiginimąsi kanapėmis, dekriminalizuoti narkotikų vartojimą asmeniniams tikslams. Idėjos atrodo nekaltos, tačiau riba, skirianti laisvę nuo pavojaus, labai trapi. Apie tai byloja ir Nyderlandų patirtis.

Saldumas su kraujo poskoniu

Virš Amsterdamo kanalų tvyrantį specifinį dvelksmą – ne rožių, o gerokai mažiau išvaizdžių augalų – pajaučia kiekvienas miesto svečias. Saldus, lengvai ir greitai uoslę okupuojantis kvapas sklinda iš kavinių, nieko bendra neturinčių su klasikiniu kofeino prisotintu tonizuojančiu gėrimu. Skaičiuojama, kad mieste yra 166 užeigos, kuriose oficialiai galima sutraukti saldų kanapės dūmą ar įsigyti maišiuką su marihuana.

Tačiau tampa akivaizdu, kad tokios kavinės, olandų pilietinių teisių ir laisvės simbolis, turistų jaukas, liberaliausios Europoje narkotikų politikos rezultatas, jau nebėra nekaltas olandiškos laisvės motyvas.

Per du dešimtmečius Nyderlandai tapo svarbiausiu prekybos narkotikais centru Europoje ir didžiausia sintetinių narkotikų gamybos vieta pasaulyje. Gaujos kariauja tokius tarpusavio karus, kokius galima išvysti filmuose apie Kolumbijos ar Meksikos mafiją: su šautuvais, rankinėmis granatomis, bazukomis ir garsiomis aukomis.

Šiandien Nyderlanduose vyksta du garsūs teismo procesai: vienu atveju kalbama apie penkias užsakytas žmogžudystes, įvykdytas vos per aštuonis mėnesius. Tarp samdytų žudikų aukų – tiriamosios žurnalistikos žvaigždė Peteris R.de Vriesas. Ilgametis kriminalinių tyrimų asas, konsultavęs vieno minėtų procesų pagrindinį liudininką buvusį mafijos pėstininką, buvo sulaukęs grasinimų, bet demonstratyviai jų atsisakė – sakė nenorįs, kad jo gyvenimą reguliuotų nusikaltėliai. Vėlyvą šių metų liepos 6-osios pavakarę Amsterdamo centre jis buvo užpultas, o vėliau nuo patirtų sužeidimų mirė.

Dėl gyvybei kilusio pavojaus premjerui Markui Ruttei teko atsisakyti kasdienių kelionių dviračiu ir persikraustyti į gerokai saugesnį tarnybinį automobilį. Nors oficialūs pareigūnai vengia apie tai kalbėti, tačiau šalies žiniasklaida išniukštinėjo, kad Nyderlanduose viešpataujanti marokiečių mafija nori pademonstruoti politikams, kas tikrieji šeimininkai.

Pavojinga tolerancijos sėkla

Kur prasidėjo kelias, kuriuo Nyderlandai atėjo iki tokios grėsmingos situacijos? Kas ir kada priėmė klaidingus sprendimus?

Leideno universiteto profesorius Pieteris Topsas, vienas geidžiamiausių šia tema rašančių užsienio žurnalistų pašnekovų, mano žinąs atsakymus. "Viskas prasidėjo nuo tolerancijos narkotikams", – sako ekspertas. Neseniai knygą "Nederland. Drugsland" – "Nyderlandai. Narkotikų šalis" – išleidęs profesorius klaidų paieškas siūlo pradėti nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos.

Tuomečiai hipiai atrado naujų svaigalų, Amsterdamo parduotuvėse ėmė rastis hašišo ir marihuanos. Visuomenėje netruko įsigalėti tolerancijos politika. Teismuose atsirado takoskyra tarp vadinamųjų lengvųjų ir kietųjų narkotikų, tokių kaip kokainas, heroinas ir LSD. Tie, kurie buvo sugaunami su nedideliu kiekiu lengvųjų narkotikų, išvengdavo griežtos bausmės. Įkandin tokios teismų praktikos ėmė sekti ir politikai, 1976 m. priėmę vadinamojo opiumo įstatymo pataisymus. Anot P.Topso, tada stigo susitarimo dėl lengvų narkotikų legalizavimo: nenorėta rizikuoti ir nusižengti Jungtinių Tautų (JT) konvencijai, įpareigojančiai valstybes imtis veiksmų prieš narkotines medžiagas.

30 g vienam asmeniui – tokia riba, mano profesorius, buvo gerokai per didelė. Tuo didžiavomės ir netgi siūlėme kitoms šalims sekti mūsų pavyzdžiu.

"Taigi, sugalvojome kažką tipiško olandiško", – sako P.Topsas: buvo uždrausti visi narkotikai, tačiau atsisakyta baudžiamojo persekiojimo už kanapių turėjimą. 30 g vienam asmeniui – tokia riba, mano profesorius, buvo gerokai per didelė. "Tuo didžiavomės ir netgi siūlėme kitoms šalims sekti mūsų pavyzdžiu", – sako jis. Tačiau yra vienas dalykas, kurio niekas nematė ir nenorėjo matyti: kavinių operatorius dar ir šiandien prekėmis pasirūpinti gali tik nelegaliu būdu – prekyba didesniais kiekiais vis dar yra kriminalinis nusikaltimas.

Iš pradžių tai neatrodė didelė problema. Anot P.Topso, vyravo požiūris, esą iš prekybos tokiais svaigalais niekas daug neuždirbs, tad viskas kažkaip savaime susireguliuos. Valdžiai atrodė nesuvokiama, kaip gali sutrikti prekyba kanapinėje vien dėl to, kad policija bus konfiskavusi neteisėtą siuntą.

Jokių kliūčių

Naujas verslas netruko suklestėti. Atsidarė vis daugiau kanapinių, pirmiausia – didžiuosiuose miestuose, vėliau ir mažuose. Piko metais jų skaičius pasiekė 850.

Devintajame dešimtmetyje nusikalstamos organizacijos suprato, kad taip gali uždirbti daug pinigų. Į kovos su narkotikais pareigūnų įspėjimus niekas nereagavo – tiesa pernelyg badė akis.

Iš pradžių kanapės buvo importuojamos iš Afganistano, Pakistano ir Libano. Po Rusijos invazijos į Afganistaną, tiekimo grandinė iš šios šalies nutrūko. Išeitį padėjo rasti septintąjį dešimtmetį į Nyderlandus atkeliavę vadinamieji kviestiniai darbo migrantai iš Maroko: jų gimtojoje šalyje, Rifo kalnų šlaituose, kanapės šimtmečius buvo auginamos kaip vaistinis augalas. Dabar iš Maroko kanapės mažais kontrabandininkų laiveliais atkeliaudavo iki Ispanijos, tuomet sunkvežimiu pasiekdavo Nyderlandus.

Kai 1995 m. Šengeno erdvėje nustojo egzistavusi pasienio kontrolė, toks importas tapo vaikų žaidimu. Maroko gaujos ėmė dominuoti visoje tiekimo grandinėje – nuo auginimo iki realizavimo, o Nyderlandai tapo narkotikų prekybos centru Europoje.

Žvelgdamas į praeitį, P.Topsas kaltina ne tik tolerancijos politiką, bet ir olandų mentalitetą bei per didelę toleranciją narkotikams. Šalyje, kurioje dominuoja gamyba, pirmiausia galvojama apie tai, kaip apsaugoti savo rinką. Olandai – prekiautojų tauta, įpratusi ne kurti, bet griauti kliūtis.

Antra, anot eksperto, bausmės už narkotikų laikymą yra švelnios ir daug mažesnės nei kaimyninėse šalyse. Net ir gaujos, anot P.Topso, kaip pagrindinę priežastį, kodėl telkiasi Nyderlanduose, nurodo didelę kriminalinę toleranciją. Šansai būti areštuotiems čia esą labai nedideli.

Visa tai sudarė idealias sąlygas prekybos grandinėje atsirasti kokainui, o verslo geografija išplito iki Pietų Amerikos. XX a. antrojoje pusėje Europą jis tradiciškai pasiekdavo per Ispanijos uostus – tiekimu rūpinosi italų mafija. Ilgainiui su jais ėmė konkuruoti marokiečiai. Jau anksčiau sukūrę kanapių kontrabandos maršrutų iš Ispanijos į Nyderlandus jie susiviliojo prekyba kokainu, kurios marža buvo gerokai didesnė.

Dar paprasčiau pasidarė importuoti kokainą tiesiai, per Roterdamą ir kaimyninį Antverpeną, du didžiausius jūros uostus Europoje, kuriuose patikrinama tik nedidelė dalis konteinerių.

Pernai Antverpene buvo konfiskuota 66 t kokaino – 2013-aisiais vos 5 t. Tyrėjų teigimu, panašia proporcija išaugo ir nekonfiskuotų narkotikų apimtys.

Šis skaičius byloja apie Maroko mafijos, vadinamos "Mocro" mafija, galią. Grupuotės lyderis – buvęs kanapių didmenininkas Ridouanas Taghi prieš dvejus metus buvo areštuotas ir šiandien yra teisiamas Amsterdame dėl kaltinimų žmogžudystėmis.

Atsirūgo laisvė

Olandai neliko nepastebėję, kad liberali narkotikų politika tapo nebevaldoma, tačiau su kontrapriemonėmis jie pavėlavo. Pirmiausia – apribota prekyba: nuo 1991 m. parduotuvėse neleidžiama reklamuoti, parduoti sunkiųjų narkotikų, trikdyti viešosios tvarkos, neaptarnaujami nepilnamečiai. Dar po penkerių metų parduodamas kiekis sumažintas iki 5 g vienam klientui per dieną, o vienu metu parduotuvėje gali būti ne daugiau kaip 500 g. Kai 2011 m. įsigaliojo reikalavimas kanapių kavinėms veikti ne arčiau kaip 250 m atstumu nuo mokyklos, didžiuosiuose miestuose viena po kitos jos ėmė užsidaryti.

Nauja apribojimų banga buvo susijusi su kanapiniais turistais iš kaimyninių šalių. Šalies pietuose esančios Limburgo, Šiaurės Brabanto ir Zelandijos provincijose kavinės buvo paverstos klubais, kuriuose galėjo apsipirkti tik vietiniai gyventojai. Vis dėlto vadinamasis "Wietpass" (žolės pasas) neįsitvirtino visoje šalyje. Tam ypač priešintasi Amsterdame, nes pajamos iš kanapių turizmo sudaro svarbią biudžeto dalį.

Tiesa, neseniai miesto merė Femke Halsema suteikė vilties, kad kanapių šėlionės ir čia bus pristabdytos. Metų pradžioje ji paskelbė planus sustabdyti kanapių pardavimą užsieniečiams – taip esą galima būtų palengvinti gyvenimą mieste, dūstančiame nuo turistų pertekliaus.

Augs valstybiniai kanapynai?

Vis dėlto tokie apribojimai nepaliečia pilkojoje zonoje atsidūrusios didmeninės prekybos. Todėl randasi balsų, esą prekybą kanapėmis reikėtų prilyginti prekybai alkoholiu ir visiškai legalizuoti. Vis dėlto profesorius P.Topsas purto galvą: tai – tik iliuzija.

"Nusikaltėliai jau kontroliuoja rinką, o jie netoleruoja konkurencijos", – sako ekspertas, siūlantis geriau rinktis mažesnę blogybę – licencijuotą, valstybės kontroliuojamą kanapių gamybą.

Šiuo keliu bando eiti ir valdančioji dešiniųjų bei kairiųjų liberalų, krikščionių demokratų bei nuosaikių kalvinistų koalicija. Prieš dvejus metus buvo sukurtos teisinės prielaidos, prie naujosios sistemos prisijungė dešimt mažų ir vidutinių miestų, tačiau kol kas įgyvendinimas vėluoja: reikia atrinkti nuo penkių iki dešimties augintojų. Įgyvendinus šią tvarką, pirmą kartą valstybė galėtų kontroliuoti ne tik kiek, bet ir kas parduodama rinkoje: anot ekspertų, tai, ką perka XXI a. hipiai, yra gerokai stipresnės medžiagos, nei tos, kuriomis svaiginosi gėlių vaikai.

Ar naujoji kanapių produktų platinimo politika pakeistų Nyderlandų kaip pasaulinio narkotikų prekybos centro statusą? Šešėliui į teisines priemones seniai nusispjauti, mano profesorius. Nyderlanduose klesti nelegali prekyba ne tik sunkiaisiais narkotikais, bet ir kanapių produkcija. Manoma, kad šalyje yra daugiau nei 10 tūkst. nelegalių kanapių augintojų, tiekiančių žaliavą eksportui. "Kol baudos prekybininkams bus tokios mažos ir valdžia nesiims griežtų veiksmų, niekas nesikeis", – sako ekspertas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

H

H portretas
Iki gyvos galvos tiek platintojams to nuodo ir juos gynėjams- propaguotojams Seime . Tai žmogžudžiai - nuodytojai .

tai

tai portretas
va iskur atsirado armoska su visa lgbt chebra kuria finansavo bermudu mafija po povil jonio priedanga tai zolytes bus kiekvinos mergos darzelyje vitoje ruteliu ======

Club Connecticut

Club Connecticut portretas
Gal norite, tamstos koncervliberastai, patraukti mano kanapėto cigaro?
VISI KOMENTARAI 19
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių