NATO keis vadovą: kas taps J. Stoltenbergo įpėdiniu?

Rekordo nepasieks

„Generalinio sekretoriaus J. Stoltenbergo įgaliojimai buvo pratęsti tris kartus ir iš viso jis dirbo beveik devynerius metus“, – šie aljanso vadovo atstovės spaudai Oanos Lungescu žodžiai išsklaidė abejones, kad 63 metų norvegas tarptautinei karjerai dar kartą paaukos savo asmeninius planus.

Pastarąjį kartą J. Stoltenbergo kadencija buvo pratęsta praėjusių metų kovą, netrukus po Rusijos invazijos į Ukrainą. Tąkart jis sutiko, užuot grįžus į gimtinę ir vadovavus Norvegijos centriniam bankui, likti aukščiausiame NATO poste iki 2023 m. rugsėjo 30 d.

Kandidatas iš Rytų Europos įpareigotų NATO laikytis vienos pagrindinės temos: kolektyvinės gynybos ir agresyvios Rusijos atgrasymo.

Daugiau nei aštuonerius metus aljansui vadovavęs J. Stoltenbergas yra antras ilgiausiai pareigas einantis NATO generalinis sekretorius. Ilgiausiai išbuvo olandas Josephas Lunsas, šias pareigas ėjęs 1971–1984 m.

Nacionalinėje politikoje

Iki tapo tryliktuoju NATO generaliniu sekretoriumi, ekonomisto diplomą turintis J. Stolterbergas buvo aktyvus Norvegijos politikoje.

Jo karjeroje – ir parlamentaro mandatas, Aplinkos ministerijos valstybės sekretoriaus pareigos, jis yra vadovavęs Pramonės ir energetikos, Finansų ministerijoms, dukart buvo premjeru. Be to, dešiniajam socialdemokratijos sparnui priklausantis politikas yra vadovavęs Norvegijos Darbo partijai.

Net ir dirbdamas Norvegijos vyriausybėje, J. Stoltenbergas buvo žinomas kaip savo šalies aktyvesnio dalyvavimo globalioje politikoje, tvirtų transatlantinių ryšių šalininkas. Jis pasisakė už Norvegijos narystę ES. Jam vadovaujant vyriausybei, Norvegijos išlaidos gynybai nuolat augo – šiandien šalis yra tarp tų NATO narių, kurios išlaidos gynybai, skaičiuojant vienam gyventojui, yra didžiausios. J. Stoltenbergas taip pat prisidėjo prie Norvegijos ginkluotųjų pajėgų modernizavimo.

Nors Norvegija yra viena Vakarų gynybos aljanso steigėjų, J. Stoltenbergas – pirmasis norvegas, užėmęs generalinio sekretoriaus pareigas.

Sukrėtimų laikotarpis

Simboliška, kad vadovauti Vakarų aljansui J. Stoltenbergas pradėjo tais metais, kai kilo Rusijos karas prieš Ukrainą – 2014 m. spalio 1 d., o pareigas paliks tuomet, kai konfliktas, kaip tikimasi, artės prie atomazgos.

Dar 2015 m. birželį J. Stoltenbergas sakė nemanąs, kad kuriai nors NATO šaliai Rusija keltų tiesioginę grėsmę ir kad aljansas neatsisako bendradarbiavimo su Rusija, tačiau vėlesni įvykiai privertė tiek patį aljansą, tiek jo vadovą pakeisti požiūrį.

Jau 2017 m. rugsėjį jis perspėjo, kad Rusija naudojo dideles karines pratybas, įskaitant pratybas „Zapad 2017“ Rusijos Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje, „kaip maskuotę ar prielaidą agresyviems kariniams veiksmams prieš savo kaimynes“.

J. Stoltenbergui teko vadovauti Vakarų aljansui per kelias tarptautines krizes. Jo kadencijos metais paskutiniai NATO kariai ir Jungtinių Valstijų pajėgos paliko Afganistaną.

Maždaug 1 000 darbuotojų aljanso būstinėje Briuselyje vadovaujantis norvegas yra, kaip kalbama kuluaruose, „labiau sekretorius nei generolas“. Kita vertus, ir dėl savo charakterio, diplomatinių sugebėjimų J. Stoltenbergas yra pelnęs pripažinimą kaip sumanus tarpininkas tarp kartais labai skirtingų dabartinių 30 NATO šalių interesų.

Jis ypač vertinamas už tai, kad sušvelnino ginčą dėl Europos sąjungininkių išlaidų gynybai, kuris paaštrėjo JAV prezidento Donaldo Trumpo kadencijos metu. Jis stoiškai ištvėrė Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono išsišokimą, kai 2019 m. jis pareiškė, kad NATO esąs aljansas su mirusiomis smegenimis.

J. Stoltenbergo kadencijos pabaiga bus pažymėta didžiausiu iššūkiu, su kuriuo NATO susidūrė pastaraisiais dešimtmečiais – Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą ir Maskvos sukeltu karu, žiauriausiu Europos teritorijoje nuo XX a. penktojo dešimtmečio.

Pakeis moteris ar vyras?

Kelių NATO sąjungininkių diplomatai spėliojo, kad J. Stoltenbergo įgaliojimai gali būti dar kartą pratęsti iki kitais metais vyksiančio aukščiausiojo lygio susitikimo, skirto Aljanso 75 metų sukakčiai paminėti. Manyta, kad jo kadencija gali būti pratęsta antrą kartą dėl tebesitęsiančio Rusijos karo prieš Ukrainą.

Kita vertus, dar kartą pratęsdamas J. Stoltenbergo kadenciją, aljansas sudarytų įspūdį, kad stokoja generalinio sekretoriaus postui tinkamų asmenybių, nesijaučia galįs atlaikyti pastarųjų mėnesių iššūkius, todėl nenori rizikuoti ar tiesiog nebegali pasiekti konsensuso personalijų klausimu.

Atsakymas į klausimą, kas galėtų tapti kitu NATO generaliniu sekretoriumi, kol kas nežinomas. Aljanso kuluaruose kaip galimi kandidatai buvo minimi buvęs Italijos vyriausybės vadovas Mario Dragh, Rumunijos prezidentas Klausas Iohannisas, ilgametis Nyderlandų premjeras Markas Rutte.

Vis dėlto dažniausiai asmenys, apie kuriuos kalbama kaip apie potencialius NATO vadovus, galiausiai netampa generaliniais sekretoriais.

Rudenį laikraštis „New York Times“ rašė, kad tarp kandidatūrų į J. Stoltenbergo įpėdinius yra Estijos vyriausybės vadovė Kaja Kallas ir Slovakijos prezidentė Zuzana Čaputová, kurios kadencija baigiasi 2024 m. balandį. NATO vadovas iš Rytų Europos būtų naujovė, o moteris apskritai dar niekada nestovėjo prie aljanso vairo.

Sprendimo simbolika

JAV, kaip didžiausią paramą teikiančios šalies, atstovas ir toliau bus vyriausiasis aljanso kariuomenės vadas, tad aukščiausias politinis postas galėtų tekti europiečiams. Tačiau dėl to, ar tai būtų žemyno rytinės dalies atstovas, ekspertai nesutaria.

Rytų Europos atstovo paskyrimas būtų šio regiono transformacijos pripažinimo ženklas. Iš SSRS okupuotos ar prievarta sovietų įtakos zonoje laikytos šalies kilęs politikas neabejotinai geriau suprastų didžiausią grėsmę Vakarų aljansui keliančios Rusijos elito mentalitetą ir išvengtų klaidų, kurių, bendraudami su Maskva, yra padarę Vakarų šalių pareigūnai.

Kandidatas iš Rytų Europos įpareigotų NATO laikytis vienos pagrindinės temos: kolektyvinės gynybos ir agresyvios Rusijos atgrasymo.

Patvirtindamas į šį postą Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ar kurios nors Baltijos šalių atstovą, aljansas suteiktų papildomos reikšmės šiam regionui, tuo akcentuodamas savo vertybinį vektorių.

Kita vertus, Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste Rytų Europos šalys jau pademonstravo savą lyderystės potencialą. Vakarų Europos sostinėse toks svorio centro poslinkis nekelia didelio entuziazmo, tad abejotina, ar Madridas, Paryžius, Berlynas sutiks perleisti aljanso vairą į čeko ar esto rankas.

Kompromisine figūra vadinama buvusi Kanados užsienio reikalų ministrė, dabartinė finansų ministrė Chrystia Freeland. 54-erių moteris, kurios seneliai kilę iš Ukrainos, būtų puikus Rytų ir Vakarų pusiausvyros derinys.

Bet kokiu atveju, naujasis sekretorius turės būti politinis sunkiasvoris, kuris turėtų ne tik autoritetą Europoje, bet ir gerus ryšius su Vašingtonu, gebėtų dirbti su bet kuriuo Jungtinių Valstijų prezidentu.

30 Aljanso šalių vienbalsį sprendimą turi priimti ne vėliau kaip iki liepą Vilniuje vyksiančio NATO aukščiausiojo lygio susitikimo. Prieš priimant sprendimą paprastai vyksta konfidencialūs pokalbiai tarp atskirų valstybių ir vyriausybių vadovų ir aukščiausio rango diplomatų.