Mįslingojo Tibeto išminties lobynai - stulbinantys

Sniegynų šalimi ir pasaulio stogu vadinamas Tibetas visuomet kėlė didelį susidomėjimą.

Įvairaus plauko keliautojai dažniausiai pasakodavo apie stebuklingą Himalajų kalnyno grožį, iš visų Tolimųjų Rytų tautų išsiskiriantį tibetiečių gyvenimo būdą.

Saugodamas ypač turtingą budistinį paveldą Tibetas ilgus metus neįsileisdavo užsieniečių. Dar prieš pusę amžiaus jis buvo laikomas beveik mistine šalimi. Legaliai įvažiuoti, o ne vogčia įsmukti į ją tapo įmanoma tik po tragiškos Tibetui komunistinės Kinijos invazijos.

Kitoks požiūris

Teigiama, kad vakariečiai Tibeto žmonėms neatrodo labai išmintingi. Jiems neva sunku suprasti, kodėl žmonės skiria visą savo energiją materialių gėrybių kūrimui ir įgijimui, nors turtai, šlovė ar pripažinimas yra absoliučiai laikini.

Budos mokymai neneigia materialių daiktų ar prabangos teikiamo džiaugsmo, tačiau atskleidžia kitokį požiūrį į laikinas ir amžinas vertybes.

Daugiau nei prieš 2 500 metų gimusio Budos Šakjamunio laikais nebuvo terminų „budizmas“ ar „budistas“. Dvasine praktika užsiimantis asmuo buvo vadinamas „gyvenančiuoju vidinį gyvenimą“.

Budos mokymai sanskrito kalba vadinami „dharma“, tibetietiškai „čio“ ir abu šie žodžiai reiškia „kaip viskas yra iš tiesų“.

Mokė kritiškai mąstyti

Pirmąjį Budos Šakjamunio gyvenimo etapą galima padalinti į dvi dalis: nerūpestingą princo jaunystę rūmuose ir viršlaikės tiesos paieškas, į kurias princas Sidharta leidosi patį pirmą kartą supratęs, kad ligų, senatvės ir mirties kančių nepavyksta išvengti nė vienam žmogui.

Galima įvairiai paaiškinti tai, ką po ilgų ieškojimų atrado princas Sidharta, tačiau jis tiesiog atskleidė savo paties žmogiškąjį potencialą, pažino proto prigimtį ir suprato, kad patiriantysis tai, kas patiriama, ir pats patyrimo veiksmas - neatskiriami.

Kitaip tariant, Sidharta pasiekė nušvitimą ir tapo prabudusiuoju, arba Buda.

Taigi, Buda nebuvo dievas ar pranašas. Jis visuomet drąsino savo mokinius kritiškai vertinti, nepriimti skelbiamų dogmų ir pasitikėti tiktai tuo, ką patys įsitikino esant tiesa.

Iki pat mirties jis mokė kitus pasiekti suvokimą, kuris pranoksta laikinumą.

Grėsė išnykimas

Pastaruosius tūkstantį metų Tibete saugota tradicija vadinta „gyvąja“, nes didieji budizmo meistrai perteikdavo ne tik gilią filosofinę mokymų prasmę, bet ir patį proto prigimties patyrimą.

Tačiau nuo 1950 metų Kinijos kariuomenei ėmus sistemingai naikinti turtingą Tibeto kultūrą, budizmo tradicija šioje šalyje apmirė.

Okupantai sugriovė didžiąją dalį budistinių vienuolynų, o dabar atstatytos šventyklos skirtos turistams vilioti.

Dėl viską savo kelyje naikinusio komunizmo įsiveržimo, kurį Kinijos vyriausybė iki šiol vadina “taikiu Tibeto išlaisvinimu“, lamoms teko bėgti į kitas šalis - Nepalą, Indiją, Butaną, ten steigti vienuolynus ir budizmo centrus bei rūpintis budizmo išlikimu.

Pasklido po pasaulį

Baimindamiesi, kad mokymai apie išmintį gali būti prarasti visiems laikams, Tibeto budizmo meistrai ryžosi perteikti juos pasauliui.

Danų kilmės lama Olė Nydalas po ilgų praktikos Nepale metų tapo vienu pirmųjų budizmo mokytojų Vakaruose. Dalintis išminties turtais svetimšalio paprašė Tibeto budizmo Karma Kagju tradicijos vadovas Jo Šventenybė XVI Gjalva Karmapa.

„Mes gyvename istoriniu Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimo laikotarpiu, kai vieni iš kitų galime išmokti geriausių dalykų“, - teigia lama O.Nydalas.

Per tris dešimtmečius jis parašė nemažai knygų, įkūrė per 500 budizmo centrų visame pasaulyje. Penki veikia ir Lietuvoje.

Kaimyninėje Lenkijoje švenčiamas Deimantinio Kelio budizmo istorijos šioje šalyje 30 metų jubiliejus. Lietuvoje kitąmet bus minima 10 metų sukaktis.

Artėjant šiam įvykiui organizuojamas renginių ciklas „Budizmas Vakaruose“. Pirmadienį paskaitą Klaipėdoje skaitys Vojtekas Tracevskis - lamos O.Nydalo mokinys ir budistinių tekstų vertėjas į lenkų kalbą.