Miško dvasias garbinanti gentis kovoja už išlikimą

Paulas Kepkoriras Kibetas turi gražius rudus batus, skirtus kelionėms į miestą. Dar vieną porą – vaikščioti po kalnus. Šie, sako, labai patogūs, bet, jei reikia bėgti, juos nusiauna ir lekia basas. O bėgti Paului tenka dažnai. Jis – ties išnykimo riba atsidūrusios sengverų bendruomenės Kenijoje lyderis.

Šios bendruomenės namai – Cheranganio kalnuose esantis Embobut miškas netoli Eldoreto miesto Kenijos vakaruose. Kad pamatytum sengverų trobeles, nuo artimiausio kaimo tenka pėsčiomis kilti į kalnus keletą kilometrų. Šalies valdžia tvirtina, kad sengverai daro žalą miškui, ir bando juos jėga priversti išsikelti, todėl siunčia ginkluotus pareigūnus griauti namelių ir vaikyti žmonių.

Ilgus amžius miško ir protėvių dvasias garbinantys sengverai šiose  žemėse medžiojo ir rinko miško gėrybes, o pastaruosius dešimtmečius daugelis jų vos verčiasi klajodami paskui galvijus po kalnus ir pardavinėdami pieną. Norint jį parduoti, tenka nusileisti iki artimiausio kaimo mažiausiai septynis kilometrus ir paskui tiek pat užkopti atgal, dažniausiai tempiant vandens, kurio aukštai labai trūksta, pripildytas pieno talpas. Tikslus Embobuto miško gyventojų skaičius nežinomas, tačiau manoma, kad ten gyvena 7000–15000 žmonių.

Kenijos valdžia daugybę kartų siuntė ginkluotą Kenijos miškų tarnybą ir policiją į Cheranganio kalnus, kad iš protėvių žemių priverstų išsikelti Embobuto miške prieš šimtmečius įsikūrusius sengverų bendruomenės žmones. Sengverų nameliai ir kuklus turtas deginami, o tūkstančiai šios bendruomenės žmonių arba išvyksta į miestus, priversti išsižadėti savo kultūrinės tapatybės, arba keliasi dar giliau į miškus.      

„Sengverų bendruomenė šiuose miškuose gyvena nuo neatmenamų laikų. Mišką vadiname savo namais. Būtent šiame miške atliekame daug mums svarbių apeigų, čia ir mums šventos vietos, kur bendruomenės atstovai atlieka tam tikrus dvasinius ritualus.  Pavyzdžiui,  yra ceremonijų, per kurias šaukiamės lietaus. Ir, patikėkite, po tokio ritualo, nepraėjus nė trims dienoms, visada palyja. Jei atsitinka kokia nelaimė, pavyzdžiui, į bendruomenę įsisuka liga, jai išvaryti taip pat turime specialių ritualų. Į tokias sakralias vietas nevalia užeiti ne tik pašaliniams asmenims – į jas gali patekti ir ne visi bendruomenės nariai, o tik turintys teisę dalyvauti apeigose. Šie žmonės turi būti labai „švarūs“. Mes tikime žemės, lietaus ir kitomis gamtos dvasiomis, tikime, kad dievas kartu su mūsų protėvių dvasiomis gyvena miške. Visas mūsų gyvenimas ir net mūsų mąstymo būdas neatsiejami nuo šio miško. O valdžia nori mus išvaryti iš mūsų protėvių žemių ir nesupranta, kad mes negalime niekur perkelti nei protėvių kapų, nei šimtmečius garbinamų šventaviečių“ , – pasakoja Paulas Kepkoriras Kibetas.

Jam pritaria ir 29 metų Janeth. Dviejų mažamečių vaikų mamos ir jos sutuoktinio namelis taip pat buvo sugriautas per vieną reidą. Šeima pardavė augintas karves ir išsikėlė į artimiausią miestą Eldoretą, kur Janeth užsidirba siūdama ir lanko buhalterių kursus, vildamasi kada nors prasigyventi. Tačiau savaitgaliais moteris grįžta į gimtąsias vietoves, kur, jei tik galėtų, gyventų nuolatos.

Problemos prasidėjo dar 6-ajame XX amžiaus dešimtmetyje, valdant britų kolonistams, kai sengverų protėvių žemės buvo įtrauktos į saugomas teritorijas, o, britams išvykus, didelę jų dalį naujieji lyderiai susigrobė sau. Tiesa, Embobuto miškas buvo paliktas sengverams, tačiau 1990 m. Kenijos valdžia sukūrė griežtą vietovių išsaugojimo programą, pagal kurią iš šių teritorijų turėjo būti iškeldinti visi gyventojai. Sengverus kuriam laikui buvo legalizavęs prezidentas Danielis Arapas Moi, tačiau, valdžiai pasikeitus ir prezidento postą 2003 m. užėmus Mwai Kibaki, jie ir vėl atsidūrė turimų iškeldinti asmenų sąraše. Priverstiniai iškeldinimai jėga sparčiai įsibėgėjo, kai valdžia pasišovė gauti milijonus dolerių iš Pasaulio banko Afrikos miškų anglies biomasės saugojimo projekto REDD.

Sengverai tikisi, kad jų bendruomenė gaus oficialius žemių nuosavybę patvirtinančius dokumentus ir kompensacijas už jiems padarytą žalą. Pasak Paulo, 2013 m. lapkričio 15  d. Kenijos prezidentas pažadėjo išmokėti po 400 tūkst. Kenijos šilingų kiekvienai iš miškų išsikelsiančiai šeimai, tačiau oficialių derybų ar diskusijų su sengverų bendruomene nebuvo ir dauguma jų vyriausybės vietos atstovo vėliau atneštų dokumentų nepasirašė. Be to, didžioji dalis pasirašiusiųjų buvo įtikinti, kad ir toliau galės gyventi ten, kur iki šiol. Tiesa, bendruomenės lyderis pasakoja, kad žadėtų pinigų šie žmonės niekada negavo. Sengverai kreipėsi net į Pasaulio banką prašydami neskirti Kenijos valdžiai pinigų, kurių ši tikisi gauti, jei Cheranganio kalnai bus negyvenami. Bendruomenė įsitikinusi, kad būtent dėl šių pinigų vietos valdžia ir bando juos jėga išstumti iš protėvių žemių ir degina bei griauna jų namelius nuo 2007-ųjų.

„2010 m. Kenijos konstitucijoje ir Bendruomenės žemių įstatyme įtvirtinta žmonių teisė į jų protėvių žemes, tačiau šalies valdžią vilioja Pasaulio banko pinigai, kurių ji viliasi gauti, jei žemės šiuose miškuose bus negyvenamos. Sengverai yra taiki bendruomenė, tačiau mūsų gyvenimas labai pasikeitė nuo tada, kai valdžia sumanė mus iš čia iškeldinti. Bendruomenėje tvyro įtampa, nes policija kas kelias dienas ateina ir vaiko mus, griauna ir degina mūsų namus, žmonės ėmė bijoti ir skursti, nes nuolat naikinamas mūsų turtas. Kai kurie sengverai dėl to pamynė savo tradicijas ir išsikėlė į miestą“, – pasakoja sengverų bendruomenės lyderis Paulas Kepkoriras Kibetas.

Tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos tvirtina, kad Kenijos valdžia ignoruoja teismų sprendimus, konstituciją ir tarptautinius perspėjimus. Pasaulio bankas inicijavo tyrimą dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų Kenijoje. Jo duomenimis, Cheranganio kalnuose buvo pažeistos vietovės išsaugojimo projekto taisyklės, o miško rezervato sienos buvo pakeistos ir ištisoms sengverų bendruomenės šeimoms  iškilo priverstinio iškeldinimo grėsmė. Net Jungtinių Tautų specialusis pasiuntinys vietos gyventojų teisėms ginti 2014 m. sausį paragino Kenijos valdžią sustabdyti sengverų iškeldinimą.

„Mūsų organizacija reikalauja, kad Kenijos valdžia nutrauktų neteisėtą sengverų bendruomenės iškeldinimą iš Embobuto miško Cheranganio kalnuose, kad atitiktų Pasaulio banko vykdomo vietovės išsaugojimo projekto reikalavimus. Valdžia privalo apsaugoti šią bendruomenę ir gerbti 2014 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimą sustabdyti jų iškeldinimą, kol nebus rastas tinkamas sprendimas saugiai šios 33 tūkst. miško gyventojų bendruomenės ateičiai“, – sako „Minority Rights Group International“ Afrikos regiono vadovė Agnes Kabajuni.

Internete jau kelerius metus skelbiamos peticijos prieš neteisėtus veiksmus prieš šią bendruomenę. „Forest Peoples Programme“ ir dar 60 tarptautinių organizacijų dar 2013 m. gruodžio 23 d. paskelbė raginimą sustabdyti neteisėtą prievartinį sengverų iškeldinimą ir pareiškė susirūpinusios, kad unikaliai jų kultūrai gresia išnykimas.

Susipažinti su etninių mažumų padėtimi Kenijoje grupę Europos žurnalistų pakvietė nevyriausybinė organizacija „Minority Rights Group International“.