M. Chodorkovskis: V. Putino aplinka veikia kriminalinės gaujos principu

Apie tai, kaip Vakarai turėtų vertinti V. Putino režimą, ar įmanoma, kad situacija Rusijoje akimirksniu pasikeistų – pokalbis su M. Chodorkovskiu.

– Pone Chodorkovski, jūs siūlote Vakarams Putino režimą traktuoti ne kaip teisėtą valdžią, o kaip kriminalinę gaują. Kodėl?

– Kai sakome „režimas“, dažnai apibendriname ir kriminalinę viršūnę, pagrindinius režimo veikėjus ir vyriausybę. Tuo pat metu, jei pasižiūrėsime atidžiau, pamatysime, kad dalies šios kriminalinės aplinkos vyriausybėje nėra. Tačiau tie patys kovalčiukai, rotenbergai yra patys tikriausi V. Putino kriminalinės aplinkos šulai, nors jie ir neturi formalių pozicijų valdžioje. Tas pats Igoris Sečinas, antras pagal įtaką žmogus Rusijoje po V. Putino. Kas jis normalioje legitimioje valdžioje? Niekas, valstybinės įmonės vadovas, bet, nepaisant to, jis turėjo savo padalinį FSB, gal ir dabar tebeturi.

Todėl plačiu Vakarų požiūriu, turime žiūrėti į Rusijos valdžią atsietai. Ypač po ministro A. Uliukajevo bylos, kai po susikirtimo su I. Sečinu ministras, sufabrikavus bylą, 8 m. pasodintas į kalėjimą. (Aleksejus Uliukajevas – buvęs Rusijos ekonomikos plėtros ministras, apkaltintas korupcija už tai, kad paėmė 2 mln. dolerių kyšį iš Rusijos naftos kompanijos „Rosneft“ vadovo I. Sečino – red.) Žinoma, Vyriausybė priversta dirbti taip, kaip nori kriminalinė gauja, bet vis dėlto jos negalima tapatinti su šia gauja. Todėl, sakydami „režimas“, sąvokas turime skirstyti į dvi dalis.

– Ar žmonės Vakaruose pasiruošę taip vertinti V. Putino režimą? Greičiausiai prie to prisidėjo ir nuodijimai Didžiojoje Britanijoje. Tai atveria Vakarams akis, kad šie nusikaltimai padaryti ne iš sofistinių paskatų, o paprasčiausiai remiantis banditišku supratimu?

– Pirmiausia, sakykime, kad, ačiū Dievui, ne žmogžudystė, ačiū Dievui, tik pasikėsinimas. Mačiau tą merginą, kai ji pasirodė per televiziją. Laimė, britai ją išgelbėjo net specialistams nesuprantamais būdais. (Julija Skripal su tėvu, buvusiu Rusijos šnipu Sergejumi Skripaliu Didžiojoje Britanijoje buvo apnuodyta nervus paralyžiuojančia medžiaga – red.)

– Britų medicinai tai buvo didelis iššūkis, reikėjo įrodyti, kad sugebės?

– Taip, absoliučiai. Ačiū Dievui. Vis dėlto šis įvykis stipriai tvojo per smegenis. Ir jau iš pirmų Th. May, B. Johnsono pasisakymų buvo matyti, kad pagaliau jie suprato, jog reikia atskirti. Štai atskirai Rusija, atskirai Rusijos vyriausybė ir atskirai Kremlius – taip dabar jie vadina. Bet pažvelkime giliau – kas gi yra tas Kremlius? Tai ne Kremliaus muziejus, ne ten dirbanti valytoja. Tai gerai žinoma grupė žmonių, kurie Kremliuje dažniausiai net nesėdi, kaip minėtasis I. Sečinas. Bet jie priima sprendimus, kad štai tokiais būdais galima veikti ir Rusijoje, ir už jos ribų.

– Kuo galima paaiškinti geopolitines Rusijos ir Vakarų varžybas nuo Ukrainos iki Sirijos, jei tai viso labo nusikaltėlių gauja?

– Kiekviena kriminalinė gauja turi du svarbiausius tikslus: gauti materialinės naudos – pinigų, nuosavybės, kitų gyvenimiškų džiaugsmų, kartu išvengti atsakomybės už tai, kad tos gėrybės gautos nusikalstamu būdu. Atsakomybės jie išvengia užgrobę valdžią šalies viduje. Bet šiuolaikiniame pasaulyje turėti valdžią šalies viduje ir nieko neveikti tarptautinėje arenoje yra neįmanoma, nes integracija gana gili. O kaip bendradarbiauti su Vakarais, jei taip skiriasi vertybės? Vienur vyksta normali plėtra, o kitur – kriminaliniai uždaviniai ir sprendimai.

Tai, ką dabar daro V. Putinas tarptautinėje arenoje, yra įprastas, kriminalinis problemų kūrimas tam, kad jau rytoj būtų galima pasiūlyti problemos sprendimo būdą ir pasakyti: „Jūs be manęs nieko negalite“.

Vadovaujantis banditų logika labai paprasta – sukuriama problema, o paskui sakoma: „Atleiskite, bet be manęs jūs problemos neišspręsite, aš už jus išspręsiu, o jūs leisite plėšti mano tautą ir nekreipsite dėmesio į tai, ką aš darau“. Tai, ką dabar daro V. Putinas tarptautinėje arenoje, yra įprastas, kriminalinis problemų kūrimas tam, kad jau rytoj būtų galima pasiūlyti problemos sprendimo būdą ir pasakyti: „Jūs be manęs nieko negalite“.

– Nemažai žmonių Rusijoje svarsto situaciją šalyje pasibaigus V. Putino erai. Kaip turėtų klostytis įvykiai po V. Putino, jei kalbame apie kriminalinę jo aplinką? Greičiausiai reikėtų galvoti apie gana ilgą periodą? Jei tai gauja, ji išrinks naują lyderį, ir iš esmės niekas nepasikeis net ir tada, kai V. Putinas nebus prezidentu?

– Vis dėlto nebūsiu pesimistas, nes tokio pobūdžio asmeninio režimo be ideologijos pavyzdžių jau būta pasaulio istorijoje. Nedaug jų pergyvendavo savo įkūrėją.

Reuters/Scanpix nuotr.

– Jis įkūrėjas?

– Taip, be abejo.

– Ir lyderis?

– Ne visai. Jis truputį kitaip veikia. Kriminalinėje bendruomenėje retai sutiksi lyderį. Paprastai tas žmogus imasi arbitro vaidmens. Arba, kaip kriminaliniame pasaulyje įprasta, išskyrėjo vaidmens tarp skirtingų grupuotės dalių. Jis visada savo aplinkoje sukelia konfliktus ir yra arbitras, juos užgesinantis. Tai išgyvenimo būdas. Beje, ir tarptautinėje arenoje jis daro tą patį, ir Piteryje jis taip darė. Todėl bet koks jo nuėjimas nuo valdžios reikš pusiausvyros praradimą grupuotės viduje. Tikimybė, kad žmogus, pakeitęs V. Putiną, išlaikys pusiausvyrą toje pat vietoje, labai maža.

– Ar matote galimybę, kad situacija Rusijoje galėtų akimirksniu pasikeisti?

– Žinoma. 2014 m. baigėsi Rusijai būdingas 15 m. ciklas. Tai nėra prietarai, tai susiję su kartų kaita valstybės valdymo sistemoje. Po šio periodo valdžios sistema tapo nestabili. Putinas peržengė tą ribą užgrobdamas Krymą. Visuomenės šokas padėjo kuriam laikui gauti naujos energijos, naują legitimumą. Bet pagrindinė problema niekur nedingo. Viršūnėlė sensta, o vidutinis valstybės aparato amžius lieka toks pats. Ir šis skirtumas niekur nedingsta.

Tai – ne tik amžiaus, bet ir garanto problema. 50 m. V. Putinas 40-mečiam aparato darbuotojui yra garantas, o 66 m. V. Putinas 40-mečiam aparatui jau menkesnis garantas. Atsitinka taip, kad atitrūkusi viršūnėlė efektyviai nebereaguoja į iššūkius, ir tie iššūkiai įsisiūbuoja. Neseniai matėme Kemerovo „Žiemos vyšnios“ tragediją. Jie ilgai nesugebėjo tinkamai reaguoti (Šiemet kovą prekybos centre „Žiemos vyšnia“ kilusio kraupaus gaisro metu žuvo 64 žmonės, iš jų 41 vaikas – red.).

– O jei tokia tragedija nutiktų Maskvoje ar Sankt Peterburge?

– Manau, kad režimas susidurtų su kur kas didesne problema. O jei, neduok Dieve, tokios tragedijos būtų kelios vienu metu? Štai žiūriu į pagrindinę jėgą, kuria V. Putinas pasikliauja, norėdamas jėga išlaikyti valdžią. Tai – nacionalinė gvardija. Ar ji kištųsi į kilusius mitingus, demonstracijas Maskvoje? Ne. Ji pasitrauktų. V. Putinas tai supranta, visi suprantame. „Juodoji gulbė“, t. y. netikėtas įvykis, gali atsitikti šiandien, rytoj arba niekada. Bet mes turime būti jam pasiruošę. Nes be natūralaus, neišvengiamo režimo žlugimo dabar bet kuriuo momentu yra įmanomas ir su netikėtais įvykiais susijęs režimo žlugimas.

Iki 2014 m. tai vargu ar buvo įmanoma. Dabar – įmanoma bet kuriuo metu. Mums, Rusijos opozicijai, labai svarbu, kad taip atsitikus atsinaujintų ne ta pati kriminalinė valdžia, o šalis grįžtų į normalų europietišką plėtros kelią.