Lvovas: patriotizmas ir karo spalvos

Tenka pripažinti, kad aplankyti didžiausią Vakarų Ukrainos miestą Lvovą labiausiai paskatino Rusijos žiniasklaidos pasakojimai apie diskriminuojamus rusakalbius, ginkluotus žmones gatvėse, karinės chuntos siautėjimus.

Karaliauja ramybė?

"Gal dar tikite, kad mes valgome rusų kūdikius pusryčiams?" – nusijuokė atsitiktinis pašnekovas mieste.

Lvovietis, beje, paklaustas rusiškai, į klausimus atsako ta pačia kalba ir linksmai priima repliką, kai šiek tiek suvaidinęs nuostabą mestelėju: "Tai vis dėlto Vakarų Ukrainoje kalbama ir rusiškai?" Prieš porą savaičių Ukrainos rusakalbis žurnalistas Arkadijus Babčenka viešame laiške, kurį adresavo Rusijos Federacijos prezidentui Vladimirui Putinui, rašė: "Pasakykite jam, kad Lvovo Rinkos aikštėje skamba rusų kalba. Netgi – rusiški "mat" (t.y. keiksmažodžiai)."

Ankstyvą rytą iš autobuso atžingsniavęs į pagrindinę Lvovo miesto aikštę pirmiausia išgirstu rusų kalbą ir, žinoma, "mat": dvi vietinės, matyt, linksmai praleidusios vakarą, garsiai dalijasi įspūdžiais, paaštrindamos istorijas vienu kitu sodriu keiksmažodžiu. Apsidairęs suprantu, kad esu kone vienintelis praeivis, atkreipęs į jas dėmesį. Toje pačioje aikštėje, kitapus miesto rotušės, įrengta čiuožykla. Groja lengva muzika, jauni žmonės linksmai čiuožinėja, griuvinėja, juokauja, filmuojasi.

Šalis kariauja, tačiau čia nėra jokios karo įtampos, – toks mano pirmas įspūdis patekus į Lvovą.

Bevaikščiojant po jo centrą niekur nepamatysi ginkluotų karių ar pareigūnų. Senamiesčio aikštėmis ir gatvėmis slampinėja kažkokie peliukais Mikiais, kazokais ir kitais personažais persirengę žmonės. Vieni apmokestina visus norinčiuosius su jais nusifotografuoti, kiti, matyt, turi savo misiją.

Tiesa, gana greitai pavyksta sutikti ir vieną automatu apsiginklavusį žmogų. Pamatęs į jį atsuktą fotoobjektyvą, vyras pirštu pagrasina – rodos, jo fotografuoti negalima. Matyt, pagalvojęs, kad gali būti ne taip suprastas, "automatininkas" paaiškina, kad jo ginklas viso labo butaforija. Tiesa, ginkluotasis – visai ne banderininkas, pagal užrašą ant galvos apdangalo jį galima pavadinti nebent alkaponininku. Savo sceninį įvaizdį vaikinas naudoja picerijos reklamai.

Gausu nacionalinių simbolių

Kad esi Ukrainoje, Lvove, o ne kurioje nors kitoje Europos vietoje, pirmiausia išduoda gausybė nacionalinių simbolių.

Plevėsuoja mėlynos ir geltonos spalvų Ukrainos, taip pat raudonos ir juodos spalvų Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) vėliavos. Jas galima pamatyti kone kiekvienoje šio miesto vietoje: jomis papuošti automobiliai, balkonai, langai, stulpai, parduotuvių vitrinos. Vėliavos, kartu su kita atributika, kabo bene prie kiekvienos suvenyrų parduotuvėlės įeigos. Sunku net suskaičiuoti, kiek čia, turistų pamėgtame Lvove, tų krautuvėlių yra. Kitas būtinas jų atributas – margais tautiniais raštais siuvinėtos palaidinės ir kiti audiniai, ukrainietiškai vadinami vyšyvankomis. Jų raštais papuošta net ir Rusijos mobiliojo ryšio bendrovės, parėmusios čiuožyklos Rinkos a. išliejimą, reklama.

Lvove gausu ir Europos atributikos: nuo dažnai sutinkamos ES simbolikos iki senos, monumentalios, tokios kaip sparnuotojo Venecijos liūto bareljefas. Šis čia neatsitiktinai – Lvovo senamiestį formavo įvairių tautų architektūros meistrai – italai, graikai, vokiečiai, lenkai ir kiti.

Nacionalinės vėliavos spalvomis nudažyti pakelės stulpai, tvoros, statiniai, įvažiavimo kelių į miestus ar miestelius ženklai. Tautinės vėliavos iškabintos ne tik ant daugelio gyvenamųjų ar viešosios paskirties pastatų. Jas gali pamatyti ir daugelyje automobilių, prie paminklų, parkuose. Netgi prie šventyklų ar kapinėse kabo Ukrainos dvispalvės.
Lietuvoje pernai keletą mėnesių savanoriavusi lvovietė Iryna Dzvinnyk aiškino, kad tautinės simbolikos gerokai padaugėjo per Maidano protestus, o paskui ir prasidėjus karui Rytuose. "Vėliavos ant pastatų ne per šventes, vėliavėlės vos ne kiekviename automobilyje... To anksčiau nebuvo", – tvirtino mergina.

Lvovo senamiestyje esančiame sendaikčių turgelyje tarp prekių daugiau ne senų rakandų, o suvenyrų su trimis dominuojančiais akcentais: nacionaline simbolika, tautiniais raštais ir politiniu humoru.

Pasišaipo iš V.Putino

Politinis humoras smulkiuosiuose suvenyruose dažniausiai nutaikytas į Rusijos prezidentą V.Putiną, o neretai – ir į nuverstąjį Ukrainos vadovą Viktorą Janukovyčių. Kliūva ir kitiems politikams. Populiariausias suvenyras su minėtųjų odiozinių personažų atvaizdais – tualetinio popieriaus ritinėliai. Nepagailėjęs 4 eurų, galėsi prie durų pasitiesti kilimėlį su Rusijos prezidento atvaizdu.

Visiems Ukrainos gyventojams tapę žinomi tokie trumpiniai kaip "PTN PNCh!" ir "PTN – ChLO". "PTN" juose reiškia V.Putiną, o kitos raidės paslepia visiškai nešvankius paaiškinimus, "kur jam eiti", arba "kas jis toks". Propagandos karo produktas – "Pravyj sektor" lyderio Dmytro Jarošo vizitinė kortelė, kurią galima įsigyti vos ne kiekvienoje Lvovo suvenyrų pardavimo vietoje. "Jarošo vizitkę" nenoromis išreklamavo Rusijos televizijos reporteriai, neapdairiai žinių siužete parodę, kad sudegusiame banderininkų visureigyje rado tokių kortelių. Juokingiausia, kad jos buvo visiškai neapdegusios.

Lvovas yra maždaug už 1200 km nuo vadinamosios konflikto zonos. Vadinasi, gerokai arčiau Lietuvos, nei karo dūmais springstančio Donbaso.

"Kai vasarą grįžau iš Lietuvos atostogų namo, čia iš žmonių nuotaikų vis dėlto jautėsi, kad mūsų šalyje vyksta karas. Tai sunkiai paaiškinama, tačiau nesudėtingai pastebima. Kita vertus, kai grįžau tėvynėn rudenį, atrodė, jog Lvove žmonės susigyveno su karu", – pasakojo I.Dzvinnyk.

Apie tai, kad šalyje realiai vyksta karas, galima suprasti iš gausybės paramos kariuomenei rinkimo taškų arba perskaityti ant Lvovo pastatų sienų. O ant miesto rotušės sienos įrengtas laikinas Maidano didvyrių memorialas. Čia nuo 2014 m. žiemos kabo "Dangiškosios šimtinės" portretai, išėjusiesiems skirtos žvakutės ir gėlės. Karių paramos centro būstinės lange skelbiamas Ukrainos kariškių, žuvusių per karinį konfliktą Donbase, sąrašas. Vienu momentu jis net nustotas pildyti – mirčių buvo pernelyg daug.

Lvovietei Irynai kraupu, kad sąrašas lange sustojo ne dėl taikos, o todėl, kad nespėjama įrašyti visų aukų, daug jų nėra žinoma.

Baisu ir tai, kad televizijai kasdien perduodant žinias, kiek vėl karių žuvo šalies Rytuose, daugeliui žmonių tokia informacija pamažu ėmė virsti nors ir labai nemalonia, bet statistika.

Ir Lietuvos pėdsakas

Besidomintieji architektūra Lvove visuomet turi į ką paganyti akis. Aukso amžius Galicijos provincijos centre buvo tada, kai regionas priklausė Austrijos ir Vengrijos imperijai. Likęs čia ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo pėdsakas. Užvertę galvą aukštyn, XVII a. statytos Bernardinų šv.Andriejaus bažnyčios frontone pamatysite ir LDK Vytį.

Lengviau Abiejų Tautų Respublikos herbas pastebimas ant XX a. pradžioje atidengto paminklo poetui Adomui Mickevičiui postamento.

Tiesa, ukrainiečiams kur kas aktualesnis gyvasis ryšys su mūsų šalimi. Prasitaręs, iš kur esąs, atvykėlis iš Lietuvos dažniausiai sulauks padėkos žodžių už paramą. Teigiama, kad Lvovą įkūrė karalius Danyla savo sūnaus Levo (Liūto) garbei, tad miesto istoriniuose pavadinimuose figūruoja žodis "liūtas", o pačiame Lvove visur gausu akmeninių ar metalinių žvėrių karaliaus atvaizdų.

Remia valdžią Kijeve

Tiesa, miestas turi ir pravardę. Lvovas paprastai vadinamas Ukrainos nacionalistų, o Rytų Ukrainoje – fašistų sostine. Čia ilgą laiką veikė žinomiausias Ukrainos nacionalistas Stepanas Bandera ir jo bendraminčiai.