Visi keliai veda į JAV
Žiniasklaidos eteris šiemet priklausė JAV prezidentui Donaldui Trumpui. Visų akys šiemet krypo į JAV: kone kasdien aštrėjančios naujienos, vis skambesnės antraštės ir D. Trumpo citatos. Nors šiemet būta daug įvykių, bet visuose svarbiausiuose, regis, buvo matyti JAV prezidento ranka: pasaulinis muitų ir prekybos karas, trapių paliaubų Gazos Ruože pasirašymas, derybos dėl karo Ukrainoje baigties.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir Paryžiaus Sciences PO politologė ir tyrėja E. Pundziūtė-Gallois žvelgia iš tarptautinių santykių perspektyvos ir analizuoja, kaip keičiasi pasaulio tvarka. Šiemet ji keitėsi smarkiai ir tai buvo galima stebėti nuo pat 2025-ųjų pradžios, kai į Baltuosius rūmus vėl įžengė D. Trumpas.
„Jeigu kalbame apie tarptautinę pasaulio tvarką, tai, kas vyksta JAV, yra labai svarbu, nes tai yra stipriausia pasaulio valstybė. JAV politikos krypties pakeitimas D. Trumpo prezidentavimo laikotarpiu keičia beveik visą pasaulio tvarką ir tai, kaip mes gyvename Europoje, o taip pat ir Lietuvoje“, – sako ekspertė.
Pirmasis didžiulis netikėtas posūkis šiemet buvo švelnesnė politika Rusijos atžvilgiu. Tikriausiai akivaizdžiai tai išryškinęs – o kartu ir šokiravęs – momentas buvo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizitas Baltuosiuose rūmuose vasarį, pasibaigęs viešu konfliktu ir jo išvarymu. Tačiau, kaip teigia E. Pundziūtė-Gallois, tai susiję ne tik su karu Ukrainoje, yra ir platesnis kontekstas.
D. Trumpas Amerikos vietą pasaulyje įsivaizduoja kitaip nei Vakarų sąjungininkėms buvo įprasta – JAV, regis, nebenori užimti hegemono pozicijos. Politologės aiškinimu, tai reiškia, kad stipriausia Vakarų pasaulio liberalios demokratijos valstybė nebenori dalyvauti pagrindinių taisyklių, pagal kurias veikia pasaulis, nustatyme. „Jeigu šitas hegemonas atsitraukia, keičiasi visos pasaulio taisyklės, kyla klausimas, ar išliks demokratiniai principai ir ar bus jais vadovaujamasi, ar, pavyzdžiui, bus taikoma jėgos politika, kuri būdingesnė tokioms valstybėms kaip Rusija ar Kinija“, – sako ji.
Pirmas žingsnis link tokio JAV posūkio buvo matyti derybų dėl karo pabaigos Ukrainoje kontekste, kai vietoj to, kad spaustų Rusiją ir bandytų ją nugalėti, D. Trumpas pasirinko spausti Ukrainą ir daryti nuolaidų Maskvai. Tai tarp valstybių partnerių netgi sukėlė savotišką išdavystės jausmą, nes Ukraina ir visas ją palaikantis Vakarų pasaulis kovojo su Rusija dėl vertybių ir dabartinės pasaulio tvarkos išsaugojimo. „Jeigu pagrindinė šalis neberemia Ukrainos, vadinai,politika, kuria rėmėmės pastaruosius 80 metų, nebegalioja“, – sako politologė.
Planas nebuvo reikalingas
Nutekinti Europos lyderių pokalbiai neseniai parodė, kad jie nepasitiki JAV, nors patys, žinoma, oficialiai nepatvirtino tokių pokalbių turinio. Tačiau Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas iš tiesų pareiškė, esą Vakarų aljanso nebeliko. Aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose greičiausiai diskutuojama apie galimą Vašingtono nusigręžimą, bet ar Europa turi planą be JAV savo užnugaryje?
„To plano iki šiol nelabai ir reikėjo, – pirmiausiai akcentuoja E. Pundziūtė-Gallois. – Tradiciškai dirbome išvien su JAV. Tiesa, ir kiti JAV prezidentai ar Vyriausybės vis minėdavo, kad Europa turi prisiimti daugiau atsakomybės už savo pačios saugumą, bet kartu veikė principas „šiek tiek imu, šiek tiek duodu“, nes pačiai Amerikai buvo naudinga, kad Europa yra nuo jos priklausoma, kad mūsų saugumas yra planuojamas kartu. Tai susiję su labai konkrečiais dalykais, kad Amerika čia, Europoje, turi savo karių, bazių. Žinoma, plečiantis komunikacijoms tai nebėra taip svarbu, bet vis dėlto turėti bazes tam tikroje teritorijoje yra ir pačiai Amerikai naudinga, ypatingai jei planuojamos operacijos šiame kontinente.“
JAV sankcijos naftos produktams rusams bus gana skaudžios. Visa tai gali būti silpnoji vieta, kurios V. Putinas nepastebi, nes jis susikoncentravęs tik į karą.
Beje, JAV naudinga vystyti savo karinę pramonę, kai Europoje yra valstybių, kurios perka jos produkciją. Kaip pabrėžia E. Pundziūtė-Gallois, visada buvo manoma, kad tai yra ilgalaikis abipusis bendradarbiavimas, kuris reikalingas abiem pusėms: „Todėl Europa ir neturėjo konkretaus plano, kaip reikėtų stiprinti savo strateginę nepriklausomybę, nors tokia šalis kaip Prancūzija ir sakė, kad mums reikėtų apie tai galvoti. Be to, kai D. Trumpas prezidentu buvo išrinktas pirmą kartą, buvo toks momentas, kai net ir buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel grįžo iš JAV ir pareiškė, kad viskas, pasaulis nebebus toks, koks buvo anksčiau, Europai reikia susiimti ir imtis didesnės atsakomybės dėl savo saugumo.“
Tas pats klausimas buvo iškilęs ir per pandemiją, kai Europa pamatė, kad ji nesugeba savo resursais kovoti su krize, t. y., kad kitose šalyse reikia ieškoti net ir tokių paprastų krizės valdymo priemonių kaip kaukės.
„Kalbos apie didesnę autonomiją Europoje prasidėjo jau 2012–2013 m., tačiau iš kai kurių šalių, tarp jų ir Lietuvos, dėl šios idėjos sklido tam tikras skeptiškumas. Iki šiol Lietuva stengiasi išlaikyti transatlantinį ryšį, nes JAV vis dar yra stipriausia pasaulio valstybė ir ją turėti užnugaryje mums naudingiausia. Dėl to ją paleisti labai sunku, netgi per visus šiuos metus, vykstant transformacijoms, Lietuva bando laviruoti. Tačiau, aišku, tai ne pirmas kartas, kai Lietuva laviruoja tarp JAV ir Europos“, – teigia politologė.
Europos strateginė autonomija daugiau prasmės įgavo būtent nuo 2025 m., todėl valstybės mobilizuojasi. „Vis dar bandoma išlaikyti ryšį su JAV, nes Europa artimuoju laikotarpiu nepajėgi išvystyti autonomiją. Karine prasme Europa vis dar priklausoma nuo JAV: jai trūksta pajėgumų kai kuriose strateginėse srityse, pavyzdžiui, logistikos, žvalgybos, kur JAV indėlis vis dar labai svarbus. Taip pat iki šiol Europa vykdė bendras karines operacijas kartu su JAV NATO kontekste: kartu planavo karines intervencijas, turi bendras, integruotas vadovavimo tokioms operacijoms schemas. Dėl to Europai kol kas vienai veikti būtų sudėtinga“, – realistiškai į situaciją žvelgia E. Pundziūtė-Gallois.
„Matėme, kas šiemet vyko: kai tik D. Trumpas nusisuka nuo Ukrainos ir nuo Europos, jos lyderiai skuba į Vašingtoną derėtis su JAV prezidentu ir bandyti jį kaip nors paveikti, kad jis atsižvelgtų į Europos interesus. Tuo pat metu vyksta kitas procesas: atsirado suvokimas, kad reikia galvoti apie savo karinius pajėgumus, karinę pramonę, investicijas į gynybą, taip pat ekonomikos efektyvumą ES, kuris padėtų užtikrinti autonomiją. Tai, sakyčiau, yra istorinės reikšmės pokyčiai“, – tvirtina ji.
Pasak E. Pundziūtės-Gallois, Europos investicijos į karinę pramonę jau auga. Nuo karo Ukrainoje pradžios tvyrojo baimė, kad viskas vyksta per lėtai.
„Iš tiesų daugelyje Europos šalių karinės pramonės įmonės yra privačios, tad nelengva jas priversti gaminti ginkluotę, jeigu nėra perspektyvos mažiausiai dešimt metų į priekį. Neaišku, kada baigsis karas Ukrainoje ir kiek laiko jai dar reikės tos ginkluotės, kuri yra siunčiama dabar. Yra įtampa tarp to, ko reikia dabar, ir to, ko reikės ateityje, – dėsto ji. – Karinė pramonė planuoja, tai yra didelės įmonės, todėl ilgalaikė perspektyva labai svarbi. Dėl to karinės pramonės užkūrimas ir vyko lėtai, bet šiemet jau matyti, kad spartėja ir investicijos. Be to, NATO šalys susitarė, kad skirs daugiau, iki 5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) savo gynybai. Atrodo, šalys deda pastangas tai pasiekti jau dabar ir tai nėra tuščios kalbos.“
Diskusijų dėl taikos ir saugumo garantijų Ukrainai kontekste Europoje taip pat daromi konkretūs žingsniai. Pasak E. Pundziūtės-Gallois, vadinamoji norinčiųjų koalicija (angl. coalition of the willing), kuriai vadovauja Jungtinė Karalystė (JK) ir Prancūzija, jau yra subūrusi apie 30 valstybių. „Yra netgi štabas, įkurtas Paryžiuje, kur karininkai planuoja konkrečius veiksmus, jei Ukrainai reikėtų konkrečios karinės pagalbos paliaubų arba taikos atveju“, – sako ji.
V. Putino įsitikinimai
„Sky News“ korespondentas Maskvoje Ivoras Bennettas neseniai nurodė dvi, jo vertinimu, pagrindines priežastis, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nebus linkęs priimti JAV pasiūlymų karui užbaigti. Pirmiausia, Kremliaus šeimininkas įsitikinęs, kad jis laimi mūšio lauke. Antra, Rusijos prezidentas mano, kad jo šalies ir JAV interesai puikiai dera tarpusavyje.
E. Pundziūtė-Gallois iš esmės sutinka su tokia nuomone. Jau vasarą Rusija iš tiesų įsivaizdavo, kad ji laimi mūšio lauke. „Be to, 2025 m. labai padaugėjo dronų ir raketų atakų Ukrainoje, tai rodo, kad Rusija atstatė savo gamybos pajėgumus ir geba jau dabar sparčiai pasigaminti raketų, – sako ji. – Kitas Rusijos pranašumas – kad jau kurį laiką, nors ir lėtai, jos kariuomenė Ukrainoje stumiasi į priekį. Matyti, kad Ukrainos kariuomenė ir visuomenė pavargsta, nors sakoma, kad moralė vis dar aukšta, t. y. jie pasiryžę gintis iki galo, bet teritoriją apginti darosi sunkiau. V. Putinas įsitikinęs, kad vadinamosios kortos yra jo rankose, kad tai jis yra stipriojoje derybinėje pozicijoje ir jam nereikia nusileisti.“
Tačiau Rusijos viduje jos silpnybe gali būti visuomenė, kuri irgi pavargsta nuo karo. „Daugėja spaudimo opozicijai, suiminėjami net gatvės dainininkai, kurie dainuoja „Monetočkos“ dainas su užslėpta žinute. Represijos rodo, kad valdžia jaučia didesnę grėsmę iš visuomenės, vadinasi, ji irgi po truputį pavargsta nuo karo. Negana to, pastaraisiais mėnesiais matėme pertvarkymų V. Putino vidinėje valdžios grupėje, tarp sąjungininkų – tam tikri žmonės išėjo, tam tikri žmonės buvo pašalinti“, – dėsto politologė.
Ji kelia klausimą ir dėl realios Rusijos ekonomikos būklės – intensyviai investuojama į karinę pramonę, bet neinvestuojama į kitus sektorius. Be to, E. Pundziūtė-Gallois įsitikinusi, kad naujausios JAV sankcijos naftos produktams rusams bus gana skaudžios. „Visa tai gali būti silpnoji vieta, kurios V. Putinas nepastebi, nes jis susikoncentravęs tik į karą. Tam tikrų ekspertų manymu, ta informacija, kuri pasiekia V. Putiną, irgi yra ganėtinai ribota“, – tęsia ji.
Ar tikrai interesai bendri?
E. Pundziūtė-Gallois atkreipia dėmesį, kad, paskelbus pirminę D. Trumpo 28 punktų taikos Ukrainoje plano versiją, buvo aišku, kad ją derino ne diplomatai, o verslininkai, kurie nežino bendresnio konteksto ir tarptautinės politikos įtakos svertų, kurie yra svarbūs tarp valstybių. „Kaip minėjau, tai svarbu ne tik dėl konkretaus Ukrainos atvejo, bet ir dėl platesnės pasaulio tvarkos, kas tą tvarką nustato. Šiems derybininkams visa tai nesvarbu, jie galvoja tik apie konkretų Rusijos ir Ukrainos karo atvejį“, – sako ji.
„Iš pirminio plano punktų tikrai galima susidaryti įspūdį, kad JAV ir Rusijos interesai sutampa, ir tai netgi dar labiau paaiškėjo po paskutinių JAV nacionalinio saugumo strategijos paskelbtų dokumentų, kuriuose kalbama apie tai, kad Europa turėtų gintis pati, ji apskritai kaip sąjungininkė yra kritikuojama. Netgi europiečiai įtaria, kad norima kištis į Europos demokratinius rinkimus, kad į valdžią ateitų neva sveikos ir normalios jėgos, remiantis JAV tekstu. Labai noriu tikėti, kad visi amerikiečiai taip negalvoja, bet tame tekste taip parašyta“, – pabrėžia E. Pundziūtė-Gallois.
Suskaldytoje viešojoje erdvėje komunikacija vis dažniau vyksta trumpomis žinutėmis, į kurias nesudėsi viso turinio ir visų simbolinių, kultūrinių reikšmių.
Visa tai galima interpretuoti kaip norą silpninti Europą, o ją silpninti nori ir V. Putinas. JAV susitelkimas į save ir atsitraukimas nuo Europos dar kartą patvirtina, kad Amerika atsisako hegemono vaidmens.
„Tai yra ilgalaikė V. Putino strategija – suskaldyti Vakarus ir netgi suskaldyti Europą, ką jis ir darė pastaraisiais metais visokiomis įtakos operacijomis, kišimusi į rinkimus, kad ji susilpnėtų iš vidaus, – sako politologė. – Rusija su Kinija jau seniai paskelbusios, kad nori pakeisti pasaulio tvarką. Rusija dabar mato pasaulį kaip valdomą JAV, o ji norėtų jį matyti daugiapolį, vadinasi, kad didžiosios pasaulio valstybės sudarytų tam tikrus polius, aplink kuriuos suktųsi tam tikros satelitinės valstybės, ir tie poliai sudarytų galios balansą. Sakykime, vienas polis būtų Rusija, Kinija galėtų būti antras polis, Brazilija – polis Lotynų Amerikoje, ir, žinoma, JAV, o visos kitos šalys būtų padalytos į įtakos zonas. Panašiai kaip Šaltojo karo metais buvo du poliai – Sovietų Sąjunga ir JAV. Tokia šiandien yra Rusijos vizija ir ji nepalanki Vakarams, nes Rusijos siūlomos taisyklės pasaulio tvarkai yra kitokios.“
Kas vyksta Ukrainoje?
V. Zelenskiui iš tarptautinės aplinkos didinamas spaudimas surengti prezidento rinkimus. Jis pareiškė, kad jei saugumas bus garantuotas, jie gali būti suorganizuoti vos per kelis mėnesius. V. Zelenskio padėtis šiuo metu iš tiesų nelengva, sako E. Pundziūtė-Gallois.
„Neseniai jį palaikė stipriausia pasaulio valstybė, dabar ji nusisuko. Sunku laviruoti šioje padėtyje, nes strėlės nukreiptos tiesiogiai į V. Zelenskį – jo situacija tikrai sudėtingesnė nei Europos lyderių. Be to, yra teigiančių, kad D. Trumpas turi asmeninių nusiskundimų V. Zelenskiui dėl senų istorijų, kai jis buvo kaltinamas nepadėjęs D. Trumpui dėl su eksprezidento Joe Bideno sūnumi siejamos vadinamosios Burisma bylos“, – sako ekspertė.
Vienas iš Rusijos tikslų yra pakeisti V. Zelenskį. Amerikiečiai siekia užbaigti karą, kokiomis sąlygomis – nelabai svarbu, todėl jie linkę priimti šias sąlygas ir šiek tiek spausti Ukrainą. „Tarsi V. Zelenskis yra ta spraga, kuri mums trukdo, imkime ir ją pakeiskime – taip iškeliamas rinkimų klausimas, – situaciją vertina politologė. – V. Putinas netgi yra pasakęs, kad su V. Zelenskiu taikos nepasirašys, nes jis neva yra nelegitimus, jo kadencija jau pasibaigusi, nors bet kokioje demokratinėje valstybėje karo metu rinkimai neorganizuojami ir tai yra normalu ir konstituciška.“
Diskusijas apie rinkimus paskatino ir naujas valdžios korupcijos skandalas. „Ukrainos visuomenėje iškilo nepasitenkinimas šia Vyriausybe, nors kritikos jai negailėta ir anksčiau dėl karo valdymo ir dėl to, kad valdžia buvo labai sukoncentruota į prezidento administracijos rankas. Jo patarėjas Andrijus Jermakas buvo labai kritikuojamas. Kritikos iš opozicijos ir anksčiau buvo nemažai, bet nebuvo labai realaus poreikio ką nors konkrečiai keisti“, – sako E. Pundziūtė-Gallois.
Pašnekovė akcentuoja, kad spartus rinkimų organizavimas paprastai rodo, jog prezidentas ar kita juos siūlanti institucija nori visuomenės patvirtinimo, kad toji institucija vis dar turi jos palaikymą. Dažnai tokiais atvejais rimtų, tvirtų rinkiminių kampanijų, per kurias būtų galimybė supriešinti visuomenę ar pasiūlyti rimtą susivienijusios opozicijos kandidatą, neįvyksta.
„Laimėjęs tokius rinkimus V. Zelenskis vėl išeitų su naujomis jėgomis ir toliau kariautų, tęstų savo politiką. Jeigu per rinkimus būtų išrinktas kas nors kitas, padėtis šiek tiek keistųsi“, – priduria politologė.
Susipriešinęs pasaulis
Nors su E. Pundziūte-Gallois daugiausia kalbėjomės apie tai, kas šiemet ir ypač pastaruoju metu iš tarptautinės politikos perspektyvos svarbu Europai ir Lietuvai, politologė atkreipė dėmesį ir į visuomenės susipriešinimo problemas.
Viešojoje erdvėje daugėja pasvarstymų, kad woke’izmas – progresyviųjų kairiųjų požiūriu vykstantis socialinis nubudimas – jau tarsi pasitinka savo saulėlydį. Atrodo, grįžtama prie konservatyvesnės pasaulio sampratos tiek JAV, tiek nemažai Europos šalių: kone visuose pastarųjų kelerių metų rinkimuose įvairiose šalyse savo pozicijas stiprino vis konservatyvesnės ar radikalesnės dešiniosios jėgos, daugėja susipriešinimo įvairiais socialiniais, kultūriniais klausimais, griežtėja požiūris į migracijos politiką.
„Susipriešinimo visais laikais būta, tik tai, kas vyksta šiandien, kelia daugiau nerimo. Ginčai ir nesutarimai yra normalu, to būta Lietuvoje ir seniau, – sako E. Pundziūtė-Gallois. – Vis dėlto tikriausiai galime sakyti, kad viskas intensyvėja, nes pasaulis apskritai greitėja dėl besivystančių technologijų, dėl to, kad informacijos sklaida labai sparti, labai didelis informacijos triukšmas. Jau kalbame apie tą vadinamąjį pasaulį po tiesos, dėl to, kad dabar yra tiek daug informacijos, kad žmogus tiesiog gali rinktis, kuo jis nori tikėti, o kuo ne. Tokiame dideliame informacijos sraute labai sunku įtikinti visuomenę dėl dalykų, kurie iki šiol buvo laikomi standartu arba tiesa, ir kad ta tiesa vis dar egzistuoja.“
Kai vis daugiau ekonominių, socialinių problemų išsprendžiama, žmonės pereina prie kitų dalykų: psichologinės gerovės stiprinimo, postmodernių vertybių. Jaunimui politikoje rūpi ekologija, teisingumas – postmaterialinės vertybės. „Perėjus prie jų ir atsiranda tokie reiškiniai, kaip vadinamasis "woke’izmas". Bėda ta, kad apie jį sukurta daugybė mitų. Kai kalbama apie "woke’izmą", nėra aiškaus supratimo, ką šis terminas reiškia. Dažniausiai kalbama apie tą "woke’izmo" mitą, kurį sukūrė socialinis susipriešinimas medijų erdvėje“, – aiškina E. Pundziūtė-Gallois.
„Iš tiesų tai yra žmogaus sąmoningumas visuomenės lygybės, teisingumo klausimais, kuris nėra blogas. Dėl jautriausių visuomenei klausimų, pavyzdžiui, dėl tapatybės ir kitų socialiai jautrių grupių klausimų, visuomenės turėtų gebėti susitarti, bet kadangi dabar komunikacija vyksta labai sparčiai ir jos yra labai daug, tai padaryti tampa vis sunkiau ir įvairių baimių kyla būtent iš tos visuomenės dalies, kuri yra konservatyvi. Tačiau visuomenėje visada yra dalis žmonių, kurie mąsto progresyviau ir kurie mąsto konservatyviau. Abi pusės turi teisę taip mąstyti, tik joms reikia vystyti dialogą, susitarti dėl bendro sugyvenimo taisykių“, – sako ji.
Tačiau taikiam ir civilizuotam dialogui kyla iššūkių. „Suskaldytoje viešojoje erdvėje – ir socialiniuose tinkluose, ir žiniasklaidoje – komunikacija vis dažniau vyksta trumpomis žinutėmis, į kurias nesudėsi viso turinio ir visų simbolinių, kultūrinių reikšmių. Taip ir įvyksta nesusišnekėjimas, nesusipratimai ir susiskaldymas“, – aiškina politologė.
Prancūzų mokslininkai, politologai atliko tyrimą apie prancūzų visuomenės dešinėjimą, nes šalyje aktyvėja dešiniosios politinės jėgos. Tyrėjai kėlė klausimą, ar prancūzų visuomenė iš tiesų krypsta dešinėn. „Vincent’o Tiberj tyrimas parodė, kad visuomenė nekrypsta dešinėn, ji tampa vis atviresnė didesniam socialiniam teisingumui, kitataučiams, kitoms tapatybėms. Tačiau rinkimuose pasireiškia būtent toji visuomenės dalis, kuri yra konservatyvesnė. Rinkimų dinamika ne visiškai teisingai atspindi pačią visuomenę“, – teigia E. Pundziūtė-Gallois.
Prancūzijoje 2027 m. vyks prezidento rinkimai. Šiandien apklausos rodo, kad būtent dešiniosios jėgos – Marine Le Pen ir Jordano Bardellos Nacionalinio susivienijimo judėjimas – yra lyderiaujančiose pozicijose. „Kitais metais turės persiformuoti ir Emmanuelio Macrono pasekėjų jėgos, nes jis pats jau nebegalės dalyvauti prezidento rinkimuose. Bet tikriausiai centristinių jėgų atstovų rinkimuose tikrai bus. Matysime, kiek sustiprės kairioji pusė“, – svarsto politologė.
„Kitais metais taip pat laukia JAV vidurio kadencijos rinkimai. Bus įdomu stebėti, kur suks Amerikos visuomenė, ar ji toliau rems MAGA judėjimą, kuris ne tik keičia JAV ir tarptautinę politiką, bet ir diktuoja visuomenės madas – kas laikoma tiesa ir kokiais klausimais susitariama, kai dominuoja konservatyvioji pusė. Tačiau gali būti ir taip, kad visuomenė persivers ir politinė švytuoklė grįš link demokratų“, – numato E. Pundziūtė-Gallois.
Naujausi komentarai