Liudijimas iš Venesuelos: laimė išgyventi dar vieną dieną

Venesueliečio Augusto Hernandezo močiutė iš gimtosios Kelmės pasitraukė baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Jos seneliui anuomet atrodė, kad Venesuela – saugiausias kampelis pasaulyje. Tačiau gyvenimo ruletė apsisuko: praėjus septyniems dešimtmečiams jos anūkas prieglobstį rado Lietuvoje. "Jei būčiau likęs gimtinėje, manęs nebebūtų", – sako A.Hernandezas.

Išgelbėjo kilmė

24-erių studento pasakojimas apie džiunglių įstatymais ir nesuvokiamos korupcijos voratinkliais apraizgytą Venesuelą – sukrečiantis.

"Karakase įsikūrusiame Venesuelos centriniame universitete, kuris iki jo uždarymo buvo geriausias šalyje, studijavau chemiją. Buvau trečio kurso studentas, man buvo likę dveji metai, kad pabaigčiau bakalauro studijas. Ir staiga per vieną savaitę nutiko per daug blogų dalykų", – akstiną palikti gimtinę prisimena šiandien Kaune gyvenantis Augusto.

Per septynias dienas A.Hernandezo tris kartus vos neapiplėšė, du kartus vos nepagrobė, du kartus į jį buvo nukreiptas ginklas. "Vieną iš tų kartų į mane ginklą nukreipė policija. Tada supratau, kad tai nėra gyvenimas. Aš visada dairiausi, stebėdavau, kas vyksta man už nugaros, ką žmonės laiko savo rankose, visada laukiau blogiausio. Ta savaitė buvo lemtinga", – prisimena pašnekovas.

Išsigelbėjimo šiaudu buvo jo kilmė. Sužinojęs apie programą, skirtą lietuviškų šaknų turintiems užsieniečiams, A.Hernandezas užpildė reikiamus dokumentus, gavo stipendiją ir netrukus jau peržengė Kauno technologijos universiteto slenkstį. Medžiagų ir nanotechnologijų sritį studijuojantis A.Hernandezas ir šiandien stebisi, kad formalumus pavyko atlikti be didesnių keblumų ir delsimo.

Vagys bent laikosi kodekso

A.Hernandezui pavyko padėti mamai ir septyniolikmetei seseriai ištrūkti į Europą. "Jos gyvena Ispanijoje – nekalba nei lietuviškai, nei angliškai, kitose žemyno šalyse joms būtų labai sudėtinga socializuotis. O tėčio, kuris liko Venesueloje, nemačiau beveik trejus metus, nes negaliu grįžti į savo šalį", – tvirtina pašnekovas.

Dėl to kalta ne tik politinė situacija, bet ir gniuždantis nesaugumo jausmas. "Pirmą kartą manęs vos neapiplėšė mano universteto teritorijoje. Tąkart supratau, kad į mane jau nusitaikė keli vyrukai, todėl nėjau prie savo mašinos, kad jie nepavogtų ne tik jos, bet ir manęs paties. Vyrai vis tiek priėjo prie manęs, įrėmė ginklą į krūtinę ir liepė atiduoti mobilųjį telefoną. Kai taip ir padariau, pasakė "ačiū", – išgyvenimais dalijasi studentas.

Tokios istorijos Venesueloje – įprastos. "Turiu draugų, kurie buvo pagrobti, turėjau draugų, kuriuos nužudė. Tačiau čia policija negelbėja. Kartais mes labiau pasitikime vagimi nei policininku, nes vagis laikosi savo kodekso – jis bent jau neišprievartaus. Vagis gali tave nužudyti, bet jei elgsiesi teisingai, jis tavęs nekankins ir neprievartaus", – šokiruojančią tiesą dėsto A.Hernandezas.

"Kartais policija ir yra tie žmonės, kurie tave pagrobia. Yra daug atvejų, kai policininkas pats pasiruošęs tave apvogti", – priduria jis.

Išplovė smegenis

A.Hernandezas įsitikinęs, kad geriausias būdas paaiškinti, kaip šalyje susiklostė tokia situacija, – grįžti į 1992-uosius. "Tais metais iškilo Hugo Chavezo politinė figūra. Būdamas kariuomenės dalimi, jis organizavo neoliberalaus prezidento Carloso Andreso Perezo nuvertimą. Už tai sėdo į kalėjimą. Bet jis nuolat kartojo, kad žmonės gyvena skurde, o tai buvo tiesa, ir taip neturėtų būti. Tai buvo H.Chavezo populistinės kampanijos pradžia", – pasakoja jis.

Karakase gyvenanti 38-erių Yaneidi Guzman – viena iš nuolatinį nepriteklių kenčiančių, nuolatinėje baimėje gyvenančių Venesuelos gyventojų. Kaip ir daugybė jos tėvynainių, dėl moteris priversta badauti – per pastaruosius trejus metus neteko trečdalio svorio.

1999 m. H.Chavezas didele balsų persvara buvo išrinktas prezidentu. "H.Chavezas žmonėms sakė, kad nubaus korupcijos kaltininkus ir kad jis Venesuelą vėl padarys didžią. Tai skambėjo jo kalbose, kuriose tuo pat metu jis sakydavo, kad yra ne socialistas, o kapitalistas, kad šalyje reikia daugiau privačių kompanijų, o ne nacionalinių įstaigų", – primena A.Hernandezas.

Tačiau tais pačiais metais, kai buvo išrinktas, H.Chavezas pakeitė sistemą ir veiksmais įrodė, kai jo žodžiai tebuvo tautos mulkinimas.

"Prisimenu, kai man buvo septyneri aštuoneri metai jis kiekvieną dieną per televiziją kalbėdavo 6 ar 8 valandas – be pertraukos. Jis pertraukdavo visas programas, visas naujienas, kurios buvo transliuojamos per nacionalinį radiją ir televiziją", – prisimena pats A.Hernandezas.

"Savo kalbose jis bandė išplauti žmonėms smegenis. Pamenu, kaip jis kalbėdavo vargšams, darbininkams, sakydamas, kad jie neturi nieko, o jų viršininkai turi po tris automobilius. H.Chavezas sakydavo: "Žinote ką? Atimkite jas iš jų." Ir tai sakydavo pakartotinai kumščiu suduodamas per savo delną", – tęsia jis.

A.Hernandezas ir daugybė kitų Venesuelos šeimų liko sukrėstos, nes tai buvo tarsi atviras kvietimas pradėti kruviną revoliuciją.

"Per visus dvidešimt chavizmo metų buvo nužudyta 3 000 žmonių, jei tikėtume šia versija. Tikrai žinau, kad 2014–2016 m. per kiekvieną savaitgalį Karakase nužudytų žmonių skaičius viršydavo 100. Mano draugės pusbrolį nužudė policininkai. Jis važiavo automobiliu, suprato, kad jį tuoj sustabdys policija, tačiau jam kilo įtarimas, nes ten policijos neturėjo būti. Paskambinęs seseriai advokatei, telefoną paslėpė po automobilio sėdyne. Tai padėjo rasti jo kūną: kartu su bent 80 panašaus likimo žmonių jis buvo užkastas masiniame kape. O girti policininkai tiesiog ardė save eilinės aukos mašiną, kad galėtų parduoti jos dalis ir gauti pinigų", – šokiruoja A.Hernandezas.

"Milžiniškuose Karakaso getuose – jie vieni didžiausių pasaulyje – kasdien nuo 19 val. iki 7 val. aidi šūviai, nes tuo metu gaujos aiškinasi savo santykius. Tuo metu geriau nelįsti iš savo namų, nes policija nuo to neapsaugos. Tie žmonės nužudo visus, kuriuos pamato. Dalis šaudo prieš valdžią pasisakančius, dalis jų dalyvauja manifestacijose ir daro tą patį", – tęsia vaikinas.

Esu aukštesnis už vidutinius venesueliečius, blondinas – esu taikinys. Jie visada pradeda nuo žmonių, kurie išsiskiria iš minios.

Gimtinėje – taikinys

Anot A.Hernandezo, tragiška padėtis Venesueloje susiklostė ne tik dėl H.Chavezo revoliucijos. "2010 m. mes susidūrėme su masiniu maisto ir vaistų trūkumu. Kai H.Chavezas, kuris naudojo pajamas iš naftos, bet nieko neinvestavo į valstybę, mirė ir pasirodė Nicolas Maduro (kuris, kaip manoma, į valdžią pateko suklastojęs rinkimų rezultatus) padėtis dar suprastėjo. O kai 2014 m. naftos kainos nukrito, viskas tapo beprotiška. Jei iki tol mums trūko 20-30 proc. maisto ir vaistų, nuo tos akimirkos mums pradėjo trūkti 80 proc. maisto ir daugiau nei 95 proc. vaistų. Tai reiškia, kad jei mano tėčiui skaudės galvą, vaistų vaistinėje jis tikrai negaus", – sako vaikinas.

Tuomet opozicijos lyderis Leopoldo Lopezas inicijavo manifestaciją. "Tai buvo iš vienos pusės studentų ir opozicijos, iš kitos – vyriausybės kovos pradžia. Manifestacijos prasidėjo dėl to, kad vienas iš saugumo atstovų buvo nufilmuotas prievartaujantis studentę universitete. Jis iki šiol nėra nubaustas. Mes prašėme teisingumo – buvo ir daugybė kitų priežasčių jo reikalauti", – prisimena lietuviškų šaknų turintis jaunuolis.

Nuolatinės manifestacijos, nesuvokiamai stipraus poveikio ašarinės dujos ir šūviai į minioje esančius žmones, aiškiai taikantis į jų kūnus, tapo kasdienybe. "Imdavome bėgti, mus suimdavo ir kankindavo. Turiu draugą, kurį smarkiai kankino, o dabar jis pabėgo ir gyvena Italijoje", – pasakoja A.Hernandezas.

"Kai L.Lopezą išsiuntė į kalėjimą, opozicija mus išdavė, pradėjo dėrėtis su valdžia. Taip buvo sušaukti nauji rinkimai, o manifestacijos baigėsi. Tačiau metai bėgo, padėtis blogėjo, dėl lėšų stygiaus buvo uždaromi universitetai. Be to, juk studentai buvo vieni iš tų, kurie pradėjo šią kovą. Vėliau N.Maduro įkūrė sau pavaldų paralelinį parlamentą ir kitus valdžios organus", – apie gimtosios šalies spartų ritimąsi į chaosą pasakoja venesuelietis.

2017 m., kai A.Hernandezas jau gyveno Lietuvoje, keli jo draugai žuvo manifestacijose. "Mano tėtis džiaugiasi, kad nesu ten, nes buvau įsitraukęs į studentų judėjimą. Jei būčiau pasilikęs Venesueloje, galbūt manęs šiandien nebebūtų. Esu aukštesnis už vidutinius venesueliečius, esu blondinas – esu taikinys. Jie visada pradeda nuo žmonių, kurie išskiria iš minios. Be to, 2014 m. stovėjau pirmoje eilėje priešais pajėgas", – dalijasi jaunuolis.

"Draugai man skambino atsisveikinti, nes jie gali mirti bet kurią akimirką. Jie prašė, kad gyvenčiau už juos. Tai labai šokiruoja", – emocijų neslepia A.Hernandezas. – Opozicija mus išdavė daugybę kartų. Jei ne jie, galbūt mano draugai būtų gyvi. Dabar situacija tokia, kad kas 20 minučių nužudomas venesuelietis."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Roki

Roki portretas
Na ką galiu pasakyti lietuviškas mentalitetas būti visų labiausiai nuskiriastiems. Kiti negali nieko pasakyti, lietuviai visame pasaylyje daugiausiai kentėjo ir kenčia. Iš kartos į kartą esame kankiniai, taip jaučiamės taip ir elgiamės :). Kitiems užuojautos ne daug :)

jo

jo portretas
nebuvo jis tremty sibire prie ruso,kitaip ciulbetu.

...

... portretas
Ir pas mus prie 'konservų' buvo iššūkis kažkaip dieną pragyvent.
VISI KOMENTARAI 7

Galerijos

Daugiau straipsnių