Laikas ir pinigai

Pinigai... tam, kad kuo daugiau jų sukauptum, tu kas rytą pašoki ir bėgi į sunkų, katorgišką darbą.

Pinigai ne visada buvo ženklai ant magnetinių plokštelių, metaliniai rutuliukai ar patrinti popierėliai.

Ryžių maišai

Japonija, iš Kinijos pasiskolinusi viską – nuo karališkojo ceremonialo iki hieroglifų – kažkodėl neatkreipė dėmesio į kinų monetas su skylutėmis, nešiotas ryšulėliais. Todėl iki pat vėlyvųjų samurajų laikų japonai vienas su kitu atsiskaitydavo ryžiais. Jais buvo išmokamas ir atlyginimas. Galbūt stebėtinas Jamato šalies gyventojų subtilumas ir miniatiūriškumas paaiškinamas tokiu faktu – ne kasdien pakiltų ranka vakarienei išsivirti saujelę pinigų.

Jūrų kiaulytės

Pietų Afrikoje jas valgė ir iki šiol tebevalgo, tačiau niekas jų nedovanoja vaikams gimimo dienos proga, tad pats spręsk, kuri civilizacija žiauresnė šiems graužikams. Anksčiau kiaulytės buvo naudojamos ir kaip piniginis vienetas – už dvi kiaulytes, pavyzdžiui, inkai duodavo nedidelį indą kaktusų samanės. Jeigu ši „menka“ inkų moneta gyvuotų iki šiol, penktadieniniai apsilankymai baruose atrodytų kur kas įspūdingiau, tiesa?

Tabako ryšuliai

Virdžinija XVII amžiuje buvo stambiausia tabako eksportuotoja į Europą. Kadangi savų monetų šiems amerikiečiams kaldintis neleido, o britų svarų sterlingų buvo labai mažai, tai visos sąskaitos buvo apmokamos tabako ryšuliais.

Skalpai

Įsivaizduokite: prieini prie bankomato, o tas išspausdina: „Šiuo metu sąskaitoje: du ilgaplaukiai raudonodžių karių skalpai, trys pakirpti europiečių skalpai, du vaikiški...“ Gal ir gerai, kad čerokiai, krou ir irokėzai pralaimėjo karą su baltaveidžiais. Bent jau dabar jie nebenešioja ant juostos pasikabinę maišelių su šia vertinga valiuta.

Liūtų nagai ir ryklių dantys

Suprantama, kad pinigai turi būti tai, ką sunku gauti. Juodojo kontinento gyventojai gerai žinojo, ko nelengva gauti. Ne, tai ne auksas ir ne brangakmeniai. Kasamas auksas vis dėlto nemėgina nukąsti tau galvos.

Jūrų kriauklės

Australijos, Afrikos, Pietų Amerikos ir Okeanijos aborigenai jūroje rinko retas kriaukles “kauri” ir jas naudojo kaip pinigus. XVI-XVII a. netgi europiečiai, įkūrę ten kolonijas, kartais vienas su kitu atsiskaitydavo kaurių ryšulėliais.

Žmonės, kurie iš tiesų myli pinigus

Hremofilija – nenumaldoma aistra pinigams: monetoms, kupiūroms ir aukso lydiniams. Silpna jos forma būdinga visiems, kurie nepraleidžia progos pabarškinti monetomis kišenėje ar pačiupinėti išsipūtusią piniginę. Esant sunkiems atvejams, šis sutrikimas verčia ligonį spausti pinigus prie savo nuogo kūno, miegoti su jais ir net atlikti lytinį aktą. Bet svarbiausia – hremofilikas fiziškai nesugeba skirtis su pinigais, pakliuvusiais jam į rankas.

Arkliai

Indėnai, kol nepasirodė balti raudonbarzdžiai žmonės iš Rytų, arklio net nebuvo matę. O pamatę labai susižavėjo, gal net per daug. Arkliukai dauginosi neįtikėtinai greitai, dauguma jų buvo nuožmūs ir neprajodinėti, tačiau kiekvienas turėjo savo šeimininką. Save gerbiantis šeimos tėvas turėjo keli šimtus arklių, ir jie buvo pagrindinė to laiko mokėjimo priemonė. Už gerą ginklą duodavo dešimt mustangų, už antklodę, nudažytą gražia mėlyna spalva, mokėdavo du tris arklius, o išpirka už nuotaką svyravo nuo 20 iki 100 arklių.

Medžio žievė

Ant medžio žievės senovės mongolai darydavo žymes, reikšdavusias gyvulių kiekį, kuris turi būti išduotas pateikus medžio gabalėlį. Tokia čekių sistema taip prigijo, kad žievinis pinigėlis kaip mokėjimo priemonė buvo priimamas net ir tada, kai parašo autorius kartu su avimis jau seniai ganydavosi dangaus pievose.

Milžiniški geležiniai vamzdžiai

Kai Spartos gyventojas Likurgas, pamišęs dėl asketizmo, galvojo, kokiu būdu „apvalyti“ savo tėvynainių moralę, jam šovė į galvą geniali idėja.

Visos pagundos kyla dėl pinigų? Na, tai padarykime taip, kad tų pinigų niekas nė už dyką neimtų. Tad Likurgas į apyvartą paleido ypatingus spartietiškus pinigus – sunkius geležinius dviejų metrų ilgio vamzdžius. Jis savo pasiekė – norinčiųjų už šiuos pinigus ką nors parduoti neatsirado, vagystės išnyko, spartiečiai grįžo prie natūrinių mainų.

Faktas

“Consodata Marketing Intelligence” duomenimis, metinės vidutinio žemiečio 2003 m. pajamos buvo 32 doleriai per mėnesį. Ar vis dar esate įsitikinęs, kad norite gyventi šioje planetoje?

Kodėl taip vadinama?

Moneta

Pirmasis monetų dvaras atsirado Romoje, Junonos Monetos šventykloje (moneo – perspėti). Buvo manoma, kad Junona romiečius turi perspėti apie nutinkančias nelaimes – gaisrus, žemės drebėjimus ir Spartako „gastroles“.

Jena

Šis pavadinimas kilęs iš kiniško žodžio „juanis“ japoniško varianto. Jis reiškia „apvalus“.

Svaras sterlingų

Svaras – 454 gramai. Paslaptingi sterlingai – tai nedideli žvėreliai, panašūs į kiaunes, kuriuos Britanijoje veisė kaip naminius.

Pesas

Ispaniškas žodis, reiškiantis kąsnį. „Peseta“ – mažas kąsnelis.

Doleris

Tai - ilga istorija. Iš pradžių Bohemijoje surado sidabro klodus ir puolė šį vertingą metalą energingai kasti. Metalą į monetas štampavo vietelėje, kuri vadinosi Joachimtalas – Joachimo slėnis, tad monetos gavo „joachimtalerių“ vardą.

Paskui pavadinimas sutrumpėjo iki talerio, kuris tais laikais buvo be galo stabili ir svari moneta. Šiaurės valstijos, atsiskyrusios nuo Anglijos, talerį padarė savo nacionaline valiuta. Na, o dabar tariamas jo pavadinimas tegul gula ant Amerikos logopedų sąžinės.

Pinigai – purvas?

O kaipgi! Ant lietuviško lituko gali „sėdėti“ 200 000 mikroorganizmų ir laukti susitikimo su Tavimi. Tačiau kiek iš jų bus choleros vibrionai?... Čia jau kaip kam pasiseks.

Kiek reikia pinigų, kad pakliūtum į dangų?

Kristaus žodžiai, kad lengviau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, nei turtuolis pateks į dangaus karalystę, buvo gerokai persūdyti.

Juk turto išdalijimas vargšams - neilgas procesas. Bet kai laimikį nusitvėrę vargetos laimingi išsiskirsto, Tu lieki prie sudužusios geldos...

Teologai jau prieš 400 metų „apsiputodami“ ginčijosi dėl žodžio „turtas“ reikšmės. Buvo nuspręsta, kad kiekvienas, turintis mažiau kaip tūkstantį dinarų, negali būti laikomas turtuoliu.

Harvardo universiteto mokslininkai, perskaičiavę šią sumą į šiuolaikinį ekvivalentą, teigia: „Jei turi 138700 dolerių ir nė cento daugiau, vadinasi, dangiškoji karalystė Tave kažkaip pakęs“.

Didžiausia infliacija

Gaila, kad negyvename 1922-1923 metų Vokietijoje. Tuo nuostabiu laiku atlyginimus mokėdavo dukart per parą – tik taip buvo galima išleisti pinigus, kol jie nenuvertėjo.

Panaši infliacija buvo ir Vengrijoje 1944-1946 metais – ant išleidžiamų banknotų būdavo iki 27 skaičių, o vieno auksinio pinigo kaina buvo apie 130 milijonų popierinių. Sakoma, būtent nuo tų laikų vengrai tapo tokie puikūs matematikai...

Tikri nemalonumai dėl netikrų pinigų

Padirbinėti pinigus labai negražu. Padirbinėtojus visada teisdavo griežčiausiomis bausmėmis, kurias galima palyginti nebent su tokiomis, kurios buvo skiriamos karalių žudikams.

Britai padirbinėtojus virdavo lydytame aliejuje, į jį įleisdami palaipsniui, kad niekšas patirtų visą nusikaltimo ir bausmės svarbą.

Kinijoje padirbinėtojams skirdavo bausmę, vadinamą „virtimas kiaule“. Jiems nukirsdavo rankas iki alkūnių, kojas iki kelių, išdurdavo akis, nupjaudavo liežuvį, ausis ir lytinius organus. Tai, kas likdavo, gydydavo geriausi gydytojai, o vėliau nelaimėlį nunešdavo į atokią vietą ir palikdavo maitintis tuo, ką Dievas duos.

Osmanų imperijoje bausmės buvo kiek humaniškesnės. Žmogų, sučiuptą darant netikrus pinigus, priversdavo tuos pinigus suvalgyti. Jeigu pinigų būdavo mažai, racioną papildydavo švino gabalėliais. Keliasdešimt kilogramų metalo niekam nepavykdavo suvirškinti.

Rusai sučiuptam padirbinėtojui tiesiog į gerklę pripildavo lydyto švino.

Pinigus padirbinėjo ir filosofas Diogenas – jaunystėje jis buvo sučiuptas, kai gamino netikras monetas.

Nusikaltėlį pasmerkė ir išvijo. Paskui jis, žinoma, persiauklėjo ir filosofavo apie tai, kad pinigai – tai purvas ir niekingumas. Tačiau vienas garsiausių jo teiginių skamba taip: „Geriau padirbinėti pinigus nei tiesą“.