Labiausiai klajojanti tauta pasaulyje - romai

Neseniai atliktos sociologinės apklausos parodė, jog labiausiai europiečiai nekenčia... čigonų. Kodėl būtent jie susilaukė tokios netolerancijos? Ir kas jie iš tiesų yra?

1000 metų kelyje

Nors pavadinimas čigonai yra susijęs su mitu, jog ši tauta kilusi iš Egipto (Egypt – Gipsy), iš tiesų jų šaknys siekia Šiaurės Indiją ir Pakistaną. (O termino „čigonai“ patys romai niekuomet nevartojo ir laiko jį žeminančiu.)

Sąsajas su indais ir pakistaniečiais patvirtina ne tik kalbų analizė, bet ir genetiniai kraujo tyrimai.

Indijoje gyvenę romai paplito ir Persijoje, 1000 m.e. m. patraukė dabartinio Afganistano, Armėnijos ir Turkijos link (dalis jų iki šiol gyvena Indijoje ir Irane).

Maždaug XIV a. klajokliai pasiekė Balkanus, o XVI a. – Škotiją ir Švediją. Kita dalis klajoklių Europą XV a. pasiekė kitu keliu: iš Sirijos į Afriką, o iš jos per Gibraltarą – į Portugaliją.

Ameriką romai „atrado“ kolonijiniais laikais, tačiau didžioji emigracija iš Didžiosios Britanijos prasidėjo tik 1860 m. XIX – XX a. emigracija tęsėsi į JAV, Kanadą ir Lotynų Ameriką.

Kodėl romų gentys paliko Indiją – iki šiol neaišku. Vieni mokslininkai teigia, kad romai buvo žemos kastos indai, kurie parsisamdydavo į kariuomenę ir buvo siunčiami į Vakarus, kad sulaikytų musulmonų invazijas.

Kita teorija skelbia, kad romai musulmonų buvo paimti į nelaisvę (kai šie užkariavo šiaurinius Indijos rajonus) ir nelaisvėje susiformavo kaip atskira bendruomenė.

Europoje paplitusi nuomonė, jog romai buvo vagys ir už tai išvyti iš Indijos. Vis dėlto jokių tikslių duomenų nėra, tad neaišku, kodėl jie nebegrįžo į Indiją, o patraukė Europos link.

Žmonės

Kiek apskritai pasaulyje yra romų – sunku pasakyti. Vien duomenys teigia, kad apie 10 milijonų, kiti - kad tiek jų yra vien Europoje.

Daugiausia romų yra Balkanų pusiasalyje, Centrinėje Europoje, JAV, Pietų Amerikoje ir Rusijoje.

Romai tarpusavyje skiriasi. Yra trys romų kalbų grupės: domari (Tolimieji Rytai ir Rytų Europa), lomarvren (Centrinė Europa) ir romani (Vakarų Europa).

Pagal papročius ir kultūrines savybes galima išskirti 4 grupes: kalderašai - tai profesionalūs kalviai, atkeliavę į Balkanus ir paplitę Centrinėje Europoje bei Šiaurės Amerikoje, gitanai – pasilinksminimų ir įvairių šou organizatoriai, sutinkami Iberijos pusiasalyje, Šiaurės Afrikoje ir Pietvakarių Prancūzijoje, manušai (sinti) – Prancūzijoje ir Vokietijoje keliaujantys cirkininkai, romnišalai (romniai) – Anglijos ir Šiaurės Amerikos romai.

Romų tikėjimas

Prieš daugybę metų jie šlovino deivę Kali, kurią suvokė, kaip trejybę. Taip pat egzistavo vyriškos lyties dievas su ragais. Šis pagoniškas tikėjimas turi sąsajų su senovės Romos dievybėmis.

Šiais laikais vieningos romų kultūros nebeliko. Tradiciškai jie priima vietinį tikėjimą (dažniausiai – katalikų, ortodoksų ar protestantų), bet neužmiršta ir savų tradicijų.

Štai dalykai, kuriais tiki romai.

Egzistuoja Dievas (Del) ir šėtonas (beng), bloga sėkmė (bibaxt) ir dvasios (mulo).

Amuletai ir talismanai pritraukia sėkmę, prakeiksmai nulemia ateitį, gydomieji ritualai grąžina sveikatą.

Egzistuoja švarumo tabu. Visą moters kūną žemiau juosmens romai laiko nešvariu. Tų vietų negali liesti niekas, išskyrus moters vyrą. Iš čia kilusi ir tradicija segėti plačius spalvingus sijonus, slepiančius „užterštas“ zonas.

Nešvaria laikoma ir besilaukianti moteris. Ji negali gimdyti namuose, nes jie taps „nešvarūs“. Viskas, ką paliečia ką tik pagimdžiusi moteris ir kas susiję su gimdymu, turi būti sunaikinta.

Dėl švarumo romai maudosi tik po tekančiu vandeniu, moterų ir vyrų drabužiai skalbiami atskirai.

Kelių savaičių kūdikiai krikštijami vandeniu. Mažyliui suteikiami trys vardai: pirmąjį žino tik motina (kad suklaidintų blogąsias dvasias), antrasis suteikiamas krikšto metu (jis vartojamas gentyje) ir trečiasis „gaunamas“ krikštijant vaiką pagal vietinį gyventojų tikėjimą (ir neturi jokios reikšmės).

Vestuvės romams rengiamos tuomet, kai jie sulaukia 9-14 metų. Seksas iki vestuvių yra tabu, santuokos su kitataučiu – smerktinos. Merginos tėvai gauna kraitį – taip ji išperkama.

Persekiojimai

Kad romai - vagys, šarlatanai ir narkomanai, girdime nuolat. O ar davė jie kokios nors naudos?

Kaip jau minėta anksčiau, ne visi romai buvo sukčiai. Kalderašai gyveno itin pasiturinčiai, nes buvo sumanūs ir talentingi kalviai.

Keliaujantys cirkininkai irgi buvo laukiami: jiems atvykus kaimelių gyventojai galėdavo bent šiek tiek pasilinksminti. Temperamentingiems klajokliams turėtume būti dėkingi ir už kraują kaitinančias flamenko melodijas bei šokius.

Na, o būrėjos tikrai „užkaldavo“ nemenkas sumeles, tačiau tai buvo bene vienintelis būdas prisidėti prie šeimos biudžeto. (Prielaida, kad taro kortas išrado romai, yra klaidinga. Romų moterys burdavo tik paprastomis kortomis, o Europoje paplitusias taro kortas su Egipto paslaptimis susiejo du apsukrūs prancūzai.)

Teigiantys, kad romai darė vien žalą, greičiausiai nė nežino, kiek amžių jie buvo vergai ir kiek patyrė (ypač Europoje) pažeminimų.

Viduramžiais buvo tikima, kad romai kilo iš romų moters ir šėtono sąjungos. Tai, kad romai buvo patyrę kalviai ir nuolat dirbo šalia žaizdro, o moterys užsiimdavo ateities spėjimu, padėjo juos susieti su „blogio tarnais“. Tad raganų deginimo laikais buvo masiškai deginami ir romai.

Reformacijos laikais krikščioniui buvo galima nužudyti romą. O romams, kuriuos sužeidė krikščionys, teismai buvo nepasiekiami.

Yra žinoma, kad 1560 m. Švedijos karalius Gustavas Vaza buvo itin žiaurus tenykščiams romams, o Johanas III vertė juos it vergus dirbti kasyklose.

Karalienė Kristina įsakė pakarti visus romų vyrus, o vaikus ir moteris ištremti iš Švedijos. 1637 m. Švedijoje buvo išleistas įsakymas, pagal kurį romai galėjo būti nuteisiami be teismo. 1914 m. romams dar buvo draudžiama atvykti į Švediją.

Kad švietimo laikotarpiu romai buvo atstumtieji, rodo ir ispanų pastangos su jais susidoroti. Buvo stengiamasi įtraukti juos į visuomenę, uždraudžiant vadinti juos „gitano“, pačius romus buvo bandyta asimiliuoti, uždraudžiant jų kalbą ir papročius. Eksperimentas nepavyko.

1721 m. imperatorius Karlas VI dabartinėje Vokietijos teritorijoje inicijavo totalinį romų genocidą. Prasidėjo arši romų medžioklė.

1920 m. Veimaro respublikoje romai taip pat buvo persekiojami: visi privalėjo lankytis parkuose ir viešose pirtyse, o nacių laikais jiems buvo paskelbtas toks pat nuosprendis kaip ir žydams - išnaikinti. 1939-1945 m. buvo sunaikinta milijonas romų.

Žinant tokius faktus (o jei dar tikėsime tuo, kad romai ištisus šimtmečius vergavo musulmonams) nenuostabu, kad jie klajojo iš vienos vietos į kitą. Taip juos buvo sunkiau susekti, priversti vergauti ir paisyti apribojimų.

Dar neaišku, kur yra priežastis, o kur pasekmė. Ar romus persekiojo dėl to, kad jie buvo veltėdžiai ir vagys, ar tokie jie atrodė, nes buvo priversti valkatauti ir verstis kuo beišmano?