Vienas po kito jie vardija mėgstamiausius valgius. Po visų aštuonių atsakymų įsivaizduojama puota užpildo asketišką baltą patalpą, kurioje tyliai dūzgia neoniniai šviestuvai.

"Reikėtų ir receptais apsikeisti, – teigė Gary Sanchezas, jam 43-eji. – Tegu ir neturime darbo, bet bent jau maitinsimės gerai." Grupė prapliumpa juoku.

Tai ne pretenduojančių būti vadovais treniruotė, o Darbo klubo susirinkimas, į kurį kartą per savaitę ateina vieno San Fransisko rajono bedarbiai, rašo JAV dienraštis "The USA Today". Čia ir nervai nuraminami, ir sustiprinama viltis tiems, kuriems gyvenimą sunkina kito kuklaus bedarbio čekio laukimas.

Valandėlė džiaugsmo

Tokių neformalių susibūrimų būdavo ir anksčiau, juos remdavo vietos bažnyčios ir karjeros centrai. Tačiau ekonomikos sunkmetis parodė, kokia svarbi tokia "namudinė" parama: dalyviai džiaugiasi valandėlėmis, kurias gali praleisti be pykčio, nerimo ir vienatvės.

"Jaučiuosi įbauginta ir nesaugi, – sakė Olympia Vouitsis Montgomery, keturiasdešimtmetė grafikė dizainerė, sumokėjusi 5 dolerius už dalyvavimą šiame dviejų valandų susitikime. – Ši grupė padeda išlikti susikaupusiai ir organizuotai ieškant darbo."

Ji tikrai padeda – tai tarsi šeimos aplinka, juk ateinantys čia nebe pirmą kartą žino vienas kito istorijas ir tikslus. Dalyviai noriai dalijasi patarimais ir kontaktais, šitaip irgi įtvirtindami nuolat kartojamą mantrą, kad nuo kito darbo tave skiria tik vienas kontaktas.

Visi lygūs

Į tokius klubus kaip šis San Fransiske renkasi ir 25-erių, ir jau įpusėję šeštą dešimtį žmonės, ką tik baigę kolegijas ir jau turintys diplomus, buvę paprasti vadybininkai ir vadovai.

Kadangi perspektyva įsidarbinti nešviesi, tokie klubai – visų pirma emocinė parama. Čia žmogus gali ateiti toks, koks yra: džinsuotas ar pasirišęs spalvingą skarelę, čia gurkšnojami gazuoti gėrimai ar kava su pienu.

"Daug kepsiu, – sakė 57-erių Deborah Mannhalter, kuri viliasi gauti nuolatinį darbą reklamos agentūros gamybos skyriuje. – Kepimas mane išblaškys. Nors žinau, kad vis tiek aplankys mintis: Dieve mano, bet ką darysiu, jei nerasiu darbo."

56-erių homeopatė Sue Smith per Kalėdas ketino savanoriauti: "Tikrai pavargau nuo viso to materializmo."

Šios grupės koordinatorė Hillary Romanoff programą pradėjo prieš metus, tada pasirodydavo vos trys žmonės. Dabar visada susirenka apie dešimt. Jie ateina jausdamiesi vieniši, manydami, kad tik vieni šitaip jaučiasi. Bet netrukus pamato, kad taip nėra. Yra ir kitų, ir jie nori padėti.

Darbo mugėse viskas kitaip

Tokia darbo klubų atmosfera labai konstrastuoja su įprastesniais bedarbių susitikimais – darbo mugėms.

Šiuose renginiuose smarkaujama, vis ryškesnė žūtbūtinė konkurencija, – juk neturinčių darbo vis daugiau, o firmos ir toliau mažina darbuotojų skaičių. Vieno didžiausių darbo mugių organizatorių "National Career Fairs" duomenimis, per 2007-uosius dalyvių skaičius išaugo 41 proc.

Praėjusį mėnesį Niujorke į mugę atėjo 2 tūkst. žmonių – aplink kvartalą nusidriekė eilutė. 2009-ieji žada, kad karjeros mugių skaičius šoktels 20 proc. Ketinama sumažinti dalyvių skaičių, kad žmonės būtų garantuoti, jog su galimu darbdaviu kalbėsis asmeniškai.

Juk bauginantis ir anonimiškas daugumos darbo paieškų pobūdis – pokalbiai telefonu su beveidžiais personalo skyriaus darbuotojais ar elektroniniai laiškai tokiems pat anoniminiams komandų formuotojams – sukelia neadekvatumo ir atitolimo jausmą. Nesenas sociologų Sarah Burgard ir Jennie Brand tyrimas atskleidė, kad praradusieji darbą kur kas dažniau praranda ir asmeninius bei socialinius ryšius, o tai sumažina galimybę rasti darbą.

O susitikimai San Frasiske prasideda kaip dauguma tokių renginių: mandagiai prisistatoma, vėliau tai perauga į trumpus pašnekesius.

Šeima nepadeda

Keturiasdešimtmetė Ivy Moya dirbo programų kūrimo firmoje, bet ji praėjusią vasarą buvo uždaryta. Moteris pasakoja, kad kai kas iš šeimos narių stebėjosi, kodėl gi ji nesugeba rasti naujo darbo. Tad I.Moya nusprendė kurį laiką vengti su jais bendrauti: "Mano gyvenime dabar reikia pozityvių žmonių." Visa grupė pritariamai linkčiojo.

Ne jai vienai per šventes buvo sunku būti su šeima. Kartais šeimos nariai net neklausinėja, kaip sekasi ieškotis darbo – atrodo, kad paklaususiam gresia prarasti savąjį.

G.Sanchezui, kuris dar neseniai buvo vieno didelio kavą platinančio tinklo rinkodaros direktorius, atrodo, kad kelias į naują gerą darbą einu per kitus darbus. O norint turėti reikia ir duoti.