Koncepcija: atominis automobilis

Kiek anksčiau nei prieš keturiasdešimt metų buvo pareikšta, kad mūsų laikų, t.y. XXI a., automobiliai bus su automatiniais reaktoriais.

Automobilių kūrėjai manė, kad dyzelinių ir benzininių variklių era baigiasi, todėl reikia ieškoti naujų alternatyvių sprendimų, o jų minčių laisvė buvo labai vertinama.

Futuristinis modelis

Istorija, kurią norime papasakoti, prasidėjo nuo 1958 m., kai kompanija „Ford“ sukūrė ir pristatė automobilio modelį „Nucleon“.

Tai nebuvo tikras automobilio modelis, o tik 2,67 karto sumažintas automobilio maketas.

Futuristinis „Ford Nucleon“ nuo kitų automobilių skyrėsi ne tik keista išvaizda, bet ir tuo, kad jame buvo rengiamasi sumontuoti ne įprastą variklį, bet automatinį reaktorių, kuris būtų automobilio gale.

Tiesa, tais laikais toks kompaktiškas reaktorius nebuvo sukurtas, tai buvo tik idėja, tačiau jau 1958 m. amerikiečiai tikėjo, kad ateityje bus sukurti kompaktiški automatiniai reaktoriai, kuriuos bus galima montuoti į automobilius.

Jie buvo teisūs. Tiek JAV, tiek Sovietų Sąjunga ne tik sukūrė kompaktinius atominius reaktorius, bet ir sugebėjo juos sumontuoti dirbtiniuose Žemės palydovuose.

Tokie reaktoriai buvo kuriami ne tik raketoms, bet ir tarpžemyniniams bombonešiams.

Automobilių kūrėjai tikėjo atominės energijos perspektyva, nes, jei pavyktų pagaminti automobilį „Ford Nucleon“, su viena reaktoriaus įkrova jis turėtų nuvažiuoti apie 8000 kilometrų.

Ateities automobilis

1962 m. kompanija „Ford“ pagamino ne maketą, o natūralaus dydžio automobilį „Seattle-ite XXI“, kuris išvaizda buvo kur kas elegantiškesnis ir įspūdingesnis už gana klaikiai mūsų akimis atrodantį „Nucleon“.

„Seattle-ite XXI“ iš tiesų buvo galima vadinti ateities automobiliu – jis buvo su keturiais priekiniais varomaisiais ratais.

Šiam automobiliui buvo numatytas kompiuterinis valdymas ir stiklinis kintamų tonų gaubtas.

Pagal tų laikų konstruktorių idėją „Seattle-ite XXI“ turėjo būti be vairo, valdomas tik pirštų prisilietimais prie specialaus panelio. Šiam automobiliui buvo numatyti ir tradiciniai, ir automatiniai reaktoriai.

Tų metų reklama teigė, kad automobiliai, skirti transkontinentinėms kelionėms, turėtų 400 AJ pagrindinį variklį ir 60 AJ papildomą variklį, skirtą ramiai važiuoti mieste.

Projekto autoriai šiam automobiliui suplanavo navigacijos sistemą, taip pat informacinę sistemą, rodančią ne tik įvairių variklio mazgų darbo režimus, bet ir oro prognozę.

Savaime aišku, tai buvo tik idėjos, nes, norint tais tranzistorių ir diodų laikais įrengti kompiuterinį valdymą, kompiuteris turėjo būti bent 10 kartų didesnis už patį automobilį.

Kai 1963 m. buvo pristatytas ,,Seattle-ite XXI“ konceptinis modelis, mikrolustų pasaulis dar nežinojo – jie atsirado po 10 metų, o po 15 metų buvo paleisti navigaciniai palydovai.

Nors daugelis ,,Seattle-ite XXI“ idėjų tais laikais nebuvo realizuota, mūsų amžiuje jos jau yra serijiniuose automobiliuose: kompiuteriu valdomi automobilio agregatai nieko nestebina, navigacijos sistemos yra daugelio brangesnių šiuolaikinių automobilių atributas, limuzinuose montuojami kintamo tono stiklai ir pan.

Tiesa, keturi priekiniai varomieji ratai neprigijo, o automatinių reaktorių net šių laikų automobiliuose nėra.

Tačiau nežinia, kaip automobilių pramonė vystysis ateityje ir koks mūsų automobilis bus po 20 metų.

Nors „Seattle-ite XXI“ nebuvo visiškai realizuotas, tačiau jo idėjų novatoriškumas ir drąsumas negalėjo nežavėti. Galima drąsiai teigti, kad „Seattle-ite XXI“ kūrėjai atspėjo ateities automobilio formulę.

Svajonių trūkumas

Automobilių gamybos istorijos tyrinėtojai teigia, kad šiais laikais pasigendama tokio konstrukcinės minties polėkio, koks buvo būdingas praėjusio amžiaus šeštojo ir septintojo dešimtmečių svajotojams.

Tais laikais didžiausių automobilių gamybos firmų dizaineriai ir konstruktoriai, kurdami konceptinius modelius, neapsiribodavo tik tais techniniais pasiekimais, kurie būdavo žinomi.

Jie į automobilį „prifarširuodavo“ tokių technologijų, kokių žmonija dar nežinojo, nes dar nebuvo išmušusi jų valanda.

Ir nors toks dizainerių ir konstruktorių požiūris į konceptinį automobilį vertas pagarbos, tačiau šiais laikais tokių svajotojų jau nebėra.

Gal tai idėjų trūkumas, o gal viskas persismelkė praktiškumu, kad svajonės tapo pernelyg banalios.