Kodėl kaimyninė Rusija tokia homofobiška?

Komunistinės eros pateisinimai netolerantiškumui nebeteko prasmės. Kas stovi už už valdžios priešiškumo gėjams?

Rusijos Dūma antradienį vienbalsiai priėmė įstatymą, draudžiantį homoseksualumo „propagandą“ nepilnamečiams. Dalyvavimas gėjų renginiuose, kalbėjimas, ginant gėjų teises ar heteroseksualių ir homoseksualių santykių sulyginimą, gresia bauda iki 31 tūkstančio JAV dolerių (apie milijonas rublių, virš 80 tūkst. litų).

Prieš balsavimą, gėjų teisių aktyvistus, bandžiusius surengti „bučinių akciją“ šalia Dūmos, kiaušiniais apmėtė pravoslavų ir Kremliaus šalininkų aktyvistai. Susirinko antigėjiškai nusiteikę protestuotojai, kurių vienas laikė plakatą: „įstatymdaviai, apsaugokite liaudį nuo iškrypėlių!“

Argumentas, kad jauni žmonės gali būti „įpropagandizuoti“ tapti gėjais, skamba senamadiškai (nekalbant jau apie propagandos galios pervertinimą), bet iš tiesų tokios kalbos neiškrenta iš bendro dabartinės Rusijos konteksto.

„Pedofilų sužaloti vaikai šokinėja per langus, nutraukia savo gyvenimus. Pedofilija yra kėsinimasis į vaiko gyvybę!“ šaukė vienas Sankt Peterburgo tarybos narys, kai pernai panašus draudimas buvo priimtas šiame mieste, panašu, painiodamas homoseksualumą ir vaikų išnaudojimą. Neseniai į teismą buvo paduota Madona už kalbas, ginančias gėjų teises per koncertą Sankt Peterburge. Kai 23 metų vyriškis praeitą mėnesį Volgograde pasisakė esąs gėjus kažkokiai girtai kompanijai, šie jį sumušė, kišo alaus butelius į išeinamąją angą ir sudaužė galvą akmeniu.

Sovietų Sąjungoje homoseksualumas buvo kriminalinis nusikaltimas, baudžiamas kalėjimu ir sunkiaisiais darbais, o stalinistinė antigėjinės tarnybos veikė dar ir septintame ir aštuntame dešimtmetyje. Gėjai buvo laikomi „pašaliniais“ ir homoseksualumas buvo laikomas pedofilų ir fašistų sritimi.

Tokios priemonės, kaip propagandos draudimas rodo, kad daug rusų dar neatsisakė tokio požiūrio, nepaisant dešimtmečių, praėjusių nuo homofobiją puoselėjusio režimo žlugimo.

„Kai Stalino antihomoseksualinis įstatymas buvo atšauktas 1993 m., kalėjime už sodomiją kalintiesiems amnestijos nebuvo,“ Facebook profilyje rašė istorijos profesorius Danas Healey'is, homoseksualumo Rusijoje ekspertas.

Tik 16 procentų rusų dabar sako, kad visuomenė turėtų toleruoti homoseksualumą, palyginus su 42 procentais kaimyninėje (ir taip pat buvusioje komunistine) Lenkijoje.

Įdomu tai, kad Rusija iškrenta iš moderniosios homofobijos bendrų tendencijų: religingesnėse šalyse paprastai į homoseksualumą žiūrima nepakančiau. Bet Rusija ir Kinija, panašu, atmeta ir dievą ir gėjus. Rusija yra viena mažiausiai religingų šalių pasaulyje ir 2009 metų apklausoje tik 33 procentai rusų sakė, kad religija jų kasdieniame gyvenime labai svarbi. Tačiau, nors rusai nėra pamaldūs tradicine prasme, daugelis jų neįtikėtinai palaiko pravoslavų bažnyčią, turinčią ir politinę galią, kaip Putino valdžios sąjungininkė, ir kaip didžiosios gyventojų dalies nacionalinio pasididžiavimo simbolis.

Ir išties, daugelis rusų dabar regi susisiejimą su bažnyčia kaip būdą patvirtinti savo „rusiškumą“, rašė man Masha Lipman, Maskvos Carnegie centro visuomenės ir regionų programos vadovė. Maždaug 80 – 90 procentų rusų laiko save pravoslavais, tačiau beveik niekas į neina į pamaldas netgi kartą per mėnesį. Šiuo klausimu 2007 m. Rusijoje atliktoje apklausoje dauguma respondentų sakė, kad religija jiems yra „tautinė tradicija“ ir „moralinių bei etinių standartų laikymasis,“ ir tik 16 procentų sakė, kad tai asmeninis išganymas.

Pravoslavų bažnyčios galva, Patriarchas Kirillas, pasisakė prieš „socialines negalias“, tokias, kaip alternatyvios seksualinės orientacijos.

„Bažnyčios antigėjiška retorika labai stipri ir darosi vis stipresnė,“ vienas S. Peterburgo gėjų aktyvistas sakė PRI. „Prieš penkis metus jie būtų ignoravę šį reikalą, o dabar sako, kad homoseksualumas nuodėmė.“

Ne sutapimas, kad panko grupė Pussy Riot buvo pasodinta už grotų būtent dėl koncerto cerkvėje. Kirillas ir kiti bažnyčios vyresnieji taip pat nepraleisdavo progos pabūti Putino kompanionais ir skelbti keistas deklaracijas, suplakančias į viena krikščionybę ir Vieningosios Rusijos ilgaamžiškumą. Kirillas yra sakęs, kad „liberalizmas nuves prie teisinio kolapso ir tada prie Apokalipsės“ ir Putino prezidentavimą įvardijo „stebuklu“. Archiriejus Dmitry'jus Smirnovas kartą įspėjo, kad „reikia atminti, kad pirmasis revoliucionierius buvo Šėtonas.“

Putino vyriausybė, panašu, nepaleidžia amžių senumo rusiškos/sovietinės idėjos, kad valdovas turėtų nustatyti šalies moralinį kursą. O Rusijos įstatymdaviai džiaugiasi, galėdami pasinaudoti bažnyčios parama ir įsitvirtinusia vieša netolerancija šalies konservatorių palaikymui. Elizabethai Wood, MIT istorijos profesorei, propagavimo draudimas rodo, kad „Putinas ir jo seni parankiniai suka vežimą, kurdami susipriešinimo klimatą – mes prieš juos.“

Toliau savo laiške Wood rašo:

Rusijoje pilna homofobijos, nes, manau, sovietų valdžia tęsė carinę pravoslavišką kryptį būti moraline ir globėjiška šalimi – valstybinės įtakos darymas per moralinius pasirinkimus niekada neišnyko. Tad postsovietinei valstybei santykinai lengva grįžti prie sovietinio reguliavimo stiliaus. O kadangi Sovietų valdžia ir dabar dar daugiau, Rusijos valstybė, statoma ant „mūsų“ ir „jų“ opozicijos pamatų, valdžiai lengva pasakyti, kad „mes“ esame x, o ne y. Homoseksualumas, deja, tampa lengvu „y“.

Kai kuriose šalyse toks įstatymas atrodytų kaip nekontroliuojamo religinės įtakos augimo ženklas. Bet Rusijoje tai platesnio antiopozicinio veikimo ir pilietinių laisvių prievartinio reguliavimo dalis.

„Homofobija dažniausiai kyla ne iš tikėjimo, bet iš buvimo iš esmės antiliberalu,“ sakė Lipman. „Rusija neliberali šalis ir Putino valdžia naudojasi neliberalumo nuotaikomis, ypač praėjusiais metais – kai Kremlius susidūrė su liberalios mažumos masiniais protestais.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

NA

NA portretas
RUSIJA EINA TEISYNGU KELIU,JEI SMEGENU VAKARAI NEISPLAUS IR DU PEDERASTAI VAIKO NEAUGINS

valio

valio portretas
rusų tautai dar vidurių nepaleido ..............nukanalizuos tuos iškrypėlius į atgal į valymo įrengimus

Pikasas

Pikasas portretas
COPY.CITUOJU: "Kad juvenalinė justicija – šeimos griovimo priemonė įsitikinusi Irina Medvedeva, žinoma Rusijos psichologė, publicistė, visuomeninio Rusijos demografinio saugumo instituto direktorė. "Kai bus priimtas įstatymas dėl juridinės ir teisminės nepilnamečių teisių apsaugos sistemos. – mano Irina Medvedeva. – Štai tada ir galės vaikai kreiptis su skundais ant savo tėvų, pedagogų ir kitų suaugusių. tai vykdoma remiantis Tarptautine vaikų teisių konvencija, kurią tuomet dar nesuirusi Sovietų Sąjunga pasirašė 1989 metais. vakaruose Juvenalinė justicija jau egzistuoja ir kelia košmariškas pasekmes. tėvai ir pedagogai gyvena nuolatinėje grėsmėje, po juvenalinės justicijos (JJ) Damoklo kardu. ne tik auklėjimas, bet ir mokymas toku būdu sunaikinamas labai sparčiai, nes kalba eina būtent apie kultūrinį auklėjimą – ne apie tuos marginalus ir piktadarius, kurie gali kankinti savo vaikus arba juos tvirkinti. Pastariesiems viskas numatyta Baudžiamąjame kodekse. Kalba eina apie kultūringas šeimas, kuriose vyksta normalus auklėjimas. štai šis dalykas ir pasidaro neįmanomas, nes vaiko teisės – tai nauja vaikų diktatūros suaugusių atžvilgiu forma. Pasak JJ sistemos, bausdami vaikus už vienokį ar kitokį nusikaltimą, tėvai, kurie iš tiesų nori, kad jų vaikas išaugtų padorus ir kultūringas, tampa nusikaltėliais. Pagal vaiko pareiškimą teismo organai gali bausti motiną arba tėvą. Atimti vaiką. Ir šitą blogį nori įdiegti pas mus, kaip visuomet, tvirtindami, kad vaikus reikia ginti nuo smurto. Kokio smurto? Draudimo valgyti rankomis, žiūrėti kovinius filmus, rūkyti ir gerti? Tai nenormalu. Kažin kokie "protingi” žmonės, kurie sudaro šitos JJ aparatą, pagal vaiko pareiškimą nusprendžia: atimti jį ar neatimti iš motinos, verta ji auklėti vaikus, ar neverta. Tai paprasčiausia beprotybė. Nes žiūrint tradiciniu požiūriu į šeimą, net nesvarbu, koks tai požiūris į šeimą – judėjiškas, krikščioniškas ar musulmoniškas, visais laikais buvo laikoma, kad tėvus pakeisti nepaprastai sunku. ir iš paskutiniųjų buvo stengiamasi išsaugoti šeimą ir nesikišti į ją”. Kokią pasipiktinimo audrą tarp vaikų teisių gynėjų sukėlė drovūs mėginimai įvesti kažką panašaus į dorovinę cenzūrą! Bent jau nepilnamečiams. Juk tai tikrai sumažintų smurto, tame tarpe ir prieš vaikus, procentą, kadangi nusikaltėliai neretai atkuria realybėje tai, ką buvo matę ekrane. Neretai netgi iki mažiausių smulkmenų kopijuoja vagysčių, prievartavimų, nužudymų ir kitokio smurto epizodus. Betgi ne! "Neleisim vėl mūsų suginti į informacinį Gulagą! Vaikai turi turėti teisę į informaciją!” – piktinosi demokratiška visuomenė, kratydama rankoje Tarptautinę vaikų teisių konvenciją. Pasiūlymai uždrausti abortus priveda "vaikų mylėtojus” tiesiog iki isterijos priepuolių, nors, atrodytų, tai toks siaubingas smurtas prieš vaikus – jų žudymas motinos įsčiose, kai jie net negali šauktis pagalbos. Kaip žinia, svarbi globalizacijos (vieningos pasaulinės valstybės su okultine-satanistine ideologija kūrimas) sudėtinė dalis yra šeimų sunaikinimas. Turbūt jau nieko nebereikia įtikinėti, kad masinis vaikų tvirkinimas per žiniasklaidą ir netgi per mokyklines "inovacijas”, tikslingas tėvų autoriteto griovimas, tiesioginė ir užslėpta narkotikų propaganda, žaidimų verslas, sužalojęs nesuskaičiuojamą jaunų sielų kiekį, vaikų sąmonės demonizacija per knygas, filmus ir tą pačią žiniasklaidą – visa tai ne atsitiktiniai atskiri epizodai, bet nuosekli globalistų-reformatorių politika. Tačiau, kaip jie patys prisipažįsta, jiems labai trukdo įstatyminės bazės netobulumas. Dėl to jie iš visų jėgų stengiasi ją "patobulinti”. "Išsikelkime sau klausimą: argi mūsų BK nenumatytas vaikų gynimas nuo smurto? Argi šiandieninėje Rusijoje tėvai, visai kaip Viduramžių Europoje, gali nebaudžiamai kankinti vaikus ir niekas jiems nė žodžio nepasakys, nes jie tėvai ir savo šeimose jie yra visiški šeimininkai? Juk ne! Globos įstaigos reguliariai atima tėvystės teises iš tėvų už blogą elgesį su vaikais, o kai kas ir į teismą pakliūna. Globos organams padeda policija, prokuratūra, mokyklos, psichologinės ir pedagoginės tarnybos. Žinoma, pasitaiko korupcijos, įgaliojimų viršijimo, aplaidumo. Tačiau, visų pirma, kas pasakė, kad atsiradus JJ pas mus vaikus gins tik doruoliai ir aukšto lygio profesionalai? Zykovas pasakė? Tai jis kalbėjo ir apie metadono programas (kai narkomanams nemokamai vietoj heroino dalijamas kitas narkotikas – metadonas), kad jos išspręs narkomanijos problemą. Ir kad narkotikų legalizavimas padės pasiekti tą patį tikslą. O antra – kodėl nepapildyti jau egzistuojančių įstatymų patikslinimais, jei jie išties reikalingi? Kodėl nesustiprinti atsakomybės už įstatymų nesilaikymą? Kam suteikti vaikams teisę savarankiškai paduoti į teismą suaugusius?" Labai mielai, kartais net su malonumu skundžia savo tėvus vaikai-manipuliatoriai, egocentrikai, išlepinti, palaidi, demonstratyvūs. Tarp jų pasitaiko ir vaikų su rimtais psichiniais susirgimais. Pavyzdžiui, šizofrenikai, turintys neadekvatų realybės suvokimą. Tame tarpe ir santykiuose su suaugusiais. Tokie vaikai, ypač jei juos spėjo apšviesti apie "vaikų teises”, liguistai reaguoja į bet kokias pastabas, laikydami jas smurtu prieš savo asmenybę. Jie labai noriai šantažuoja savo tėvus grasinimais išeiti iš namų, pakeisti šeimą ir t.t. "Aš susirasiu kitą mamą!” – jau sulaukusi trejų metų kalbėdavo mergaitė, neseniai pakliuvusi pas mus į priėmimą. Ir iš tiesų eidavo, kelio nesirinkdama, o persigandusi motina lakstė paskui ją ir buvo pasiruošusi išpildyti bet kokį jos reikalavimą." "Užtat vaikams-tironams JJ atveria visas galimybes ir šitaip dar labiau sustiprina jų psichinę deformaciją. O ir normaliems vaikams, nelinkusiems aikštytis, suteiktos teisės teistis su suaugusiais daro itin negatyvų poveikį. Dėl liberaliosios žiniasklaidos poveikio vyresniųjų autoritetas jau ir taip traška per siūles. Kai kuriuose paauglių žurnaluose netgi įvestos specialios rubrikos, kur vaikai instruktuojami, kaip sužlugdyti pamokas mokyklose, kaip išvesti iš kantrybės tėvus, pensininkus, dėstytojus. Ar turi teisę šiandieninis paauglys būti homoseksualistu? Taip, turi, kadangi dėka "vaikų mylėtojų” pastangų, Sodomos nuodėmė jau laikoma ne tik moraline, bet ir medicinine norma. Ir šiame naujame kontekste priemonių bus imamasi prieš tėvus, kurie nepatenkinti sūnaus ar dukters "orientacija”. Specialiai apmokyti psichologai pasistengs jiems paaiškinti, kad ne vaiką, bet juos reikia gydyti. O juristai gali pagrasinti bausme už psichinę prievartą. Beje, JJ visiškai nekliudo sodomistams įsisūnyti vaikus ir, atitinkamai, juos auklėti. Vakarų šalys viena po kitos keičia įstatymus, leisdamos tokį įsivaikinimą. Ir netgi tai reklamuoja. Pvz., TV laidose pasakojama, koks laimingas gyvenimas pas vaiką, turinčio vietoje vieno – dvi mamas (lesbietes) ar vietoje vieno – du tėčius. Žodžiu, Sodomos idilija. Ir būti narkomanu paauglys turi teisę. Pas mus juk sodina ne už narkotikų vartojimą, bet už platinimą. Jei vienas iš svarbiausių juvenalų O. Zykovas, taip mylintis vakarietišką patirtį, pasieks, kad būtų įteisinta laisva prekyba "lengvais” kvaišalais, tai ir už platinimą nebesodins. Ir skaityti nepadorius paauglių žurnalus vaikai turi teisę. Juk jie leidžiami specialiai šitai tikslinei auditorijai, ir teisėjai ne vieną kartą priėmė sprendimą dėl tėvų protestų prieš žurnalą "Cool” ir kitų į jį panašių, nepagrįstumą. O kompetetingi ekspertai darė labai moksliškas išvadas, iš kurių kaip dukart du buvo aišku, kad jokia ten ne pornografija, o labai būtini šiuolaikiniam paaugliui mokymo duomenys. Na o tikrasis mokymosi procesas – mokyklose, psichologo-mediko-pedagoginiuose centruose ir pan. – apskritai tėvams taps neliečiamas. Jau dabar, tvirtindami seksualinio švietimo būtinumą, šito reikalo entuziastai apeliuoja į teigiamus besimokančiųjų atsiliepimus. Atseit, jums, suaugusiems, nepatinka, o štai vaikams patinka! Teisė į mokslą – švenčiausia vaiko teisė! Iki šio "lytininkai” mūsų šalyje buvo priversti trauktis, susidūrę su bent vieno iš tėvų pasipriešinimu, kadangi jų skverbimasis į mokyklas yra prieš įstatymus. Bet jeigu Europos socialinė chartija bus Rusijos ratifikuota ir dar sustiprinta JJ sistema, tėvai jau įstatymiškai nebegalės priešintis savo vaikų tvirkinimui. Moldavija, neseniai ratifikavusi šitą chartiją, jau priversta teisintis prieš Europos bendriją, kad nepakankamai sparčiai diegia lytinį švietimą. Miestų mokyklose jis jau įvestas, o kaimuose – dar ne. Netvarka! Šiuolaikinio gyvenimo kontekste vaikas, suprantama, turi pilną teisę žaisti kompiuterinius žaidimus ir lankytis žaidimo automatų salonuose. Paskutiniais dešimtmečiais "vaikų draugai” labai pasistengė padaryti tai svarbiausia jaunimo laisvalaikio forma. Ir jeigu šiandien Rusijos tėvai, kuriems rūpi savo vaikų dorovė ir sveikata, saugo juos nuo šitokių pramogų, tai JJ ir čia įves tvarką. Jums nesitiki? Tada dar viena istorija, šįkart iš tolimosios Australijos. Teismas stojo jaunojo ieškovo pusėn ir atėmė iš tėvų tėvystės teises, perdavęs berniuką į kitą šeimą, kuri pažadėjo jam leisti žaisti, kiek tik jam norėsis. Na ir, žinoma, apie normalų išsilavinimą JJ sąlygomis neverta kalbėti. Ne Paslaptis, kad labai daug šiuolaikinių vaikų neturi motyvacijos mokytis ir tėvams tenka dėti didelių pastangų, kad priverstų juos bent kuo nors užsiimti. JJ ir čia bus vaiko pusėje. Nenori mokytis – tai jo laisvas apsirinkimas. Ir kad jokios prievartos! Vakarų mokyklose ne veltui moklus pakeitė žaidimais. Kaip medžiotojai apsupa vilkus vėliavėlėmis, taip mokytojus ten apsupo vaikų teisėmis. Ir mokytojai jau nebeturi galimybės realiai daryti poveikį mokymosi procesui. Dėl to tenka nutaisyti gerą miną, esant prastam lošimui ir faktiškai paversti klases žaidimų kambariais iš vaikų darželio. Paskui, tiesa, dekoracijos staigiai keičiasi – vyksta egzaminai, nulemiantys tolesnį mokinio likimą. Ir tie, kurie mokyklos metais dėl suaugusiųjų atsainumo pemokų metu smaginosi, užuot mokęsi, lieka prie sudužusios geldos."
VISI KOMENTARAI 33

Galerijos

Daugiau straipsnių