Klientas visuomet teisus, bet arbatpinigiai kalba už save

Savanoriška prievolė

Nuolatiniai restoranų ir kavinių klientai kol kas gali džiaugtis, kad padavėjai Lietuvoje arbatą geria rečiau (ir po mažiau) nei jų kolegos, pavyzdžiui Amerikoje.

Kaip, beje, ir taksistai, rūbininkai, viešbučių durininkai, kambarių prižiūrėtojai, kitas personalas, kirpėjai ir įvairių paslaugų tiekėjai.

Lietuvoje arbatpinigių nepalikęs klientas gali būti pavadintas „tokiu kaip daugelis“, o JAV toks elgesys būtų ne tik šykštumo požymis, bet ir didžiausia nepagarba aptarnavimo personalui.

JAV bei daugelyje Vakarų Europos šalių įprasta, kad už aptarnavimą prie sąskaitos reikia pridėti 5-15 proc. sumos. Arbatpinigiai – tai padėka už gerą aptarnavimą. Iš čia ir kilęs angliškas jų pavadinimas „tips“ („to insure proper service“ – užtikrinti gerą aptarnavimą).

Tačiau tikrovėje arbatpinigiai yra mokestis už aptarnavimą. Savo įvaizdį saugantys klientai palieka pinigų arbatai, net jei jie buvo labai blogai aptarnauti. Tokia tvarka ypač naudinga kavinės savininkams. Padavėjui mokamas minimalus atlyginimas, nuo arbatpinigių nereikia mokėti nei pajamų, nei „Sodros“ mokesčių.

Taigi už aptarnavimą (t.y. už padavėjo darbą ir pastangas) reikia mokėti procentus nuo sąskaitos sumos. Galima tik pasvarstyti, kuris padavėjas turės daugiau dirbti: ar ištroškusiam klientui atnešęs 12 puodelių arbatos, ar už tokią pat sumą stiklinę viskio. Arbatpinigiai abiem turėtų būti vienodi.

Padavėjų rojus už Atlanto

Taupiems lietuviams, mėgstantiems skaičiuoti ir savo, ir svetimus pinigus, siaubingiausia vieta turėtų būti Niujorko restoranai.

Tarkime, užsukęs į vieną iš šio JAV didmiesčio restoranų ir užsisakęs pusės litro degtinės butelį klientas 100 gramų turėtų įpilti padavėjui. Tiesa, personalas labiau apsidžiaugtų tuos 100 gramų gavęs „žaliais“. Be abejo, baro kainomis.

Laikai, kai arbatpinigiai Niujorke sudarydavo dešimtadalį sąskaitos sumos, liko praeityje kartu su peleninėmis ant Niujorko kavinių stalų. Pasirodo, net 15 proc. arbatpinigių, kuriuos rekomenduoja turistams apie Niujorką skirti leidiniai, jau yra per mažai (palyginimas: į Lietuvą atvykstantys turistai įvairiuose leidiniuose gali rasti informacijos, kad arbatpinigiai kavinėse bei restoranuose yra 5-10 proc. sąskaitos sumos).

Niujorko municipalitetui atlikus tyrimus dėl arbatpinigių dydžio, paaiškėjo, kad miesto padavėjai tikisi gauti iki ketvirtadalio sąskaitos sumos arbatpinigių.

Niujorko gyventojams bei turistams skirtuose lankstinukuose užsimenama, kad arbatpinigiai yra pagrindinis aptarnavimo personalo pajamų šaltinis. Tą pabrėžia ir personalas. Beje, jei suvalkiečiai leistų lankstinukus, skirtus į Niujorką vykstantiems tautiečiams, juose būtinai užsimintų, kad arbatpinigiai yra viena iš pagrindinių išlaidų rūšių, kurių neišvengia kavinių lankytojai.

Tiesa, Niujorko padavėjų svajonės dar nepradėjo pildytis. Čia įprasta palikti vidutiniškai 18,3 proc. sąskaitos dydžio arbatpinigių. Vadinasi, jei meniu parašyta, kad alaus bokalas kainuoja 4 dolerius (10,8 lito), tai už jį reikės sumokėti 4,73 dolerio (12,77 lito).

Brangiausias aptarnavimas yra Naujajame Orleane ir Filadelfijoje. Čia prie sąskaitos įprasta pridėti 18,7 ir 18,6 proc. „suvalgytos ir išgertos“ sumos.

Šiek tiek mažesnius nei JAV arbatpinigius rekomenduojama palikti kaimyninėje Kanadoje. Restoranų darbuotojai tikisi gauti 10-15 proc. sumą nuo sąskaitos. Tiek pat reikėtų pridėti ir taksi vairuotojui bei kirpėjui. Dar po 1-2 dolerius reikėtų padalyti viešbučio durininkui ir kambarių tvarkytojai.

Ir kirpėja geria arbatą

Europoje aptarnavimo personalas nori gyventi taip pat gerai, kaip jų kolegos už Atlanto. Atsidėkoti už aptarnavimą Jungtinėje Karalystėje įprasta iki 15 proc. dydžio arbatpinigiais. Tiesa, jei klientas šios šalies kavinėje paliko per mažai arbatpinigių, padavėjas neskuba spjauti jam ant nugaros – pirmiausiai pamąsto, gal buvo prastai aptarnautas. Kai kurios kavinės bei restoranai mokestį už aptarnavimą apskaičiuoja pateikdami sąskaitą.

Dėl brangių kirpyklų paslaugų verkšlenančioms lietuvaitėms Jungtinėje Karalystėje tektų dar plačiau atverti piniginę. Čia kirpėjui įprasta palikti iki 5 svarų (25 litai) arbatpinigių.

Kirpėjams dosnūs ir italai:10-15 proc. arbatai – jiems vieni niekai. O Italijos kavinėse arbatpinigių dydis priklauso nuo aptarnavimo. Įprasta palikti 10 proc., bet mažesnė suma nebus įžeidimas. Palikus arbatpinigių padavėjui, Italijoje galima drąsiai lipti į taksi ir mokėti „pagal skaitiklį“ – vairuotojas labai neburnos, jei tą vakarą liks be arbatos.

Prancūzijos restoranuose apskritai nereikia sukti galvos, kiek palikti arbatpinigių: aptarnavimo paslaugos būna suskaičiuotos pateikiant sąskaitą – plius 15 proc. Tiesa, niekas nedraudžia palikti daugiau. Už 5 proc. priedą kitą kartą klientas bus aptarnaujamas kur kas dėmesingiau.

Kuklesni arbatpinigiai paliekami Norvegijos baruose: 5-10 proc. sąskaitos sumos. Visa kita Norvegijoje taip brangu, kad arbatpinigių palikti nebūtina. 5 proc. įprasta palikti ir Ispanijoje.

Estijoje, kaip ir Lietuvoje bei Latvijoje, arbatpinigių tradicijos dar nėra. Estijos padavėjai tikisi 5-10 proc. sumos. Tačiau ji dažniausiai paliekama tik už malonų aptarnavimą. Kiek daugiau palieka užsieniečiai (išskyrus suomius, kurie į Estiją važiuoja norėdami sutaupyti).

Suvalkiečiai – į Japoniją

Visiškai kitokia situacija, kalbant apie arbatpinigius, yra Japonijoje. Arbatpinigiai čia yra nepageidaujami – kelios paliktos jenos gali būti suprastos kaip įžeidimas.

Jei nesusipratęs klientas paliks ant stalo arbatpinigių, padavėjas jį pasivys ir maloniai paprašys pasiimti savo pinigus.

Japonijoje lankęsi verslininkai bei diplomatai pasakoja, kad vienintelė materiali pagarbos forma – oficialiame susitikime padovanoti tos šalies, iš kurios esi atvykęs, suvenyrą. Tačiau pasiūlyti dovaną aptarnavimo personalui būtų didelė nepagarba.

Arbatpinigių niekas nesitiki ir kitoje Azijos šalyje – Kinijoje.

Dar viena šalis, kuri turėtų patikti arbatpinigių nenorintiems palikti klientams – Rusija. Čia tik retas restorano padavėjas tikisi gauti arbatpinigių.