Kiolno muziejai: nuo šokolado iki alaus

Norint aplankyti visus Vokietijos miesto Kiolno muziejus ir savaitės neužtektų. Todėl neretai turistų akys krypsta į tuos, kurių niekur kitur nerasi. Arba kurių lankymas – atgaiva ne tik sielai, bet ir kūnui.

Gamykla - muziejus

Reino krantinėje stikliniuose rūmuose su žiemos sodu esantis šokolado muziejus – vienintelis toks pasaulyje. 1993-iaisiais jį įkūrė garsiojo Vokietijos šokolado fabriko „Stollwerck” vadovas Hansas Imhofas. Erdviame pastate išsidėstė ne tik muziejaus ekspozicija, vietos užteko ir veikiančiam šokolado fabrikui.

Kai Lietuvos parduotuvėse nuo lentynos imsite šios firmos saldumynų, atminkite, galbūt jie pagaminti Kiolno šokolado muziejuje.

Šokoladas - valiuta

Kakavą prieš maždaug 3500 metų pradėjo naudoti senovės Amerikos olmekų gentis. Po pusės tūkstantmečio jų patirtį perėmė majai. Ši senovės tauta tikėjo, kad kakavmedis yra dievų medis, o jo vaisiai – dievų dovana žmonėms.

Majai išrado kartoką kakavos pupelių gėrimą, kuris buvo skirtas karaliams ir aukštuomenei, taip pat naudotas ritualinių apeigų metu.

Iš kakavos pradėjus gaminti šokoladą, jis naudotas ne tik kaip saldumynas ar maisto produktas, bet ir kaip mokėjimo priemonė.

Atvežė K.Kolumbas

Vienos kelionių metu šokoladą į Europą atvežė Kristupas Kolumbas. Dar 18-ajame amžiuje britai gamino šokoladą tais pačiais metodais, kuriuos naudojo actekai.

Kiek vėliau prasidėjo masinis šokolado gaminimas, fabrikantams pavyko kakavą ir jos produktus paversti ne tik turtuolių, bet ir prastuomenei įperkama preke.

Šokolado fontanas

Šokolado muziejuje kasdien vidutiniškai apsilanko apie 1300 lankytojų. Po pažinties su šokolado ir „Stollwerck” fabriko istorija visų lankytojų laukia saldus malonumas – ką tik pagaminto šokolado ragavimas.

Retas kuris lankytojas atsisako vaflio juostelės, pamirkytos šokoladiniame fontane. Prie stiklinės sienos su vaizdu į Reiną įrengtas auksinis saldumynų fontanas lankytojus traukia it medus bites.

Ekskursantų netrūksta ir muziejaus žiemos sode, kur auga bananmedžiai, vaisius nokina kakavmedžiai.

Viso pasaulio alus

Jei nuo šokolado apsąla širdis, o gomurį džiovina troškulys, vokiečiai žino – reikia traukti alaus. Aludžių ir barų čia gausybė, tačiau neskubėkite nerti į pirmą pasitaikiusį, nes už keliolikos kvartalų nuo šokolado lankytojus vilioja kitas muziejus – alaus.

Tiesą sakant, tikru muziejumi tai sunku pavadinti. Kiolno senamiesčio širdyje įsikūrusi įstaiga yra tikras aludaris, iš kitų išsiskiriantis pilstomo alaus rūšių gausa. Daugiau nei trisdešimt alaus rūšių pilstoma iš statinių, dar apie dvidešimt parduodama buteliuose.

Nebūtų nieko nuostabaus, jei tai būtų tik vokiškas alus. Tačiau alaus muziejaus savininkai pasiruošę lankytojams pateikti alaus iš visų pasaulio kampelių: nuo Kinijos iki Meksikos, nuo Australijos iki JAV.

„Porterio“ nebėra

Prieš dešimtmetį alaus muziejaus lentynose puikavosi ir lietuviškas „Porteris“. Mūsų krašte apie du litus kainavęs butelis Kiolno aludėje savo kaina nesiskyrė nuo kitų alaus rūšių – penkios markės.

Dešimtis alaus rūšių pilstantis Kajus, išgirdęs apie lietuvišką alų, baksteli pirštu į meniu. Deja, ten įrašytas latviškas „Aldaris“.

Dienomis alaus muziejus būna beveik tuščias. Čia nėra virtuvės, todėl išalkę lankytojai prie alaus tegali tikėtis riešutų ar bulvių traškučių. Tačiau vakare užsukę į aludę nenustebkite, jei teks alų gurkšnoti stovint – ši įstaiga mieste labai populiari.

Galimybė „muziejinius“ eksponatus ne tik apžiūrėti, bet ir paragauti – triukas, kasmet pritraukiantis gausybę lankytojų iš viso pasaulio.