Kiaušinis - gyvenimo ir mirties simbolis

Lietuviai Velykų kiaušinius slėpdavo lauke, o vaikai jų ieškodavo.

Velykų neįsivaizduojame be dažytų kiaušinių. Šis simbolis buvo ir yra svarbus visais laikais ir visose tautose.

Viduramžiais Europoje buvo manoma, kad kiaušinis simbolizavo 4 pasaulio elementus: lukštas įkūnijo žemę, membrana - orą, baltymas - vandenį, trynys - ugnį.

Vienas paveikslas, nutapytas XVIII a. pradžioje, vaizduoja alchemiką, kuris, norėdamas iš kiaušinio gauti “filosofinį akmenį”, degina jį ugnimi ir kapoja kalaviju. Net indus savo bandymams alchemikai kartais darydavo kiaušinio formos.

Gyvenimas ir mirtis visada šalia. Todėl kiaušinis tapo ne tik gyvenimo, bet ir mirties simboliu. Liaudies buities muziejuje Šveicarijoje saugomas Mirties drabužis, apkabinėtas kiaušinio lukšto girliandomis.

Velykų kiaušinis turi senas tradicijas, įdomią istoriją ir daugiaprasmę simboliką. Kaip žinoma, Marija Magdalena, atėjusi į Romą su Gerąja naujiena iš Viešpaties kapo, pasinaudojo judėjų papročiu ir savo draugams bei geradariams pirmąją Naujųjų metų dieną ir jų gimimo dieną atnešė paprastą kiaušinį. Prisistačiusi Tiberijos imperatoriui ji ištiesė jam raudonai nudažytą kiaušinį ir, ištarusi žodžius “Kristus prisikėlė!”, pradėjo savo pamokslą. Tada, pasak legendos, atsirado krikščioniškas paprotys, kuris tapo svarbiausia Velykų dalimi. Kiaušinis tapo Velykų, prisikėlimo simboliu.

Lietuvių pasaulėjautoje kiaušinis asocijavosi su žemės derlingumu, gamtos prabudimu pavasarį. Pašventinti bažnyčioje kaušiniai įgaudavo magiškų savybių: jie saugojo namą nuo gaisro, gyvulius nuo ligų, derlių nuo krušos ir sausros. Senovėje lietuviai du kartus per metus dažydavo kiaušinius - per Jurgines (jurgučiai) ir Velykas (velykaičiai). Kiaušinius dažydavo Didžiojo šeštadienio vakare. Velykų rytą margučius paslėpdavo lauke, o vaikams sakydavo, kad juos padėjo pro šalį važiuodama Velykė.

Kodėl per Velykas dažo kiaušinius? Viena iš legendų šį paprotį sieja su Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus (121-180 m. pr. m. e.) vardu. Tą dieną, kai gimė Markas Aurelijus, višta išperėjo raudonais taškeliais išmargintą kiaušinį. “Laimingas pranašiškas ženklas” buvo išaiškintas kaip būsimo imperatoriaus gimimas. Tarp romėnų atsirado paprotys dovanoti vienas kitam dažytą kiaušinį.

Krikščionys perėmė šį paprotį ir suteikė jam savo prasmę: raudona spalva turi ypatingą jėgą, nes jis nudažytas Kristaus krauju.

Kita legenda pasakoja, kad po Kristaus mirties septyni judėjai susirinko į puotą. Ant vaišių stalo buvo kepta višta ir kietai virti kiaušiniai. Puotos metu vienas iš susirinkusiųjų pasakė, kad Jėzus Kristus prisikels trečią dieną. Namų šeimininkas tarė: “Jeigu jis prisikels, višta ant stalo atgis, o kiaušiniai taps raudoni”. Tą akimirką kiaušiniai pasidarė raudoni, o višta atgijo.

Lenkų legenda priskiria paprotį dažyti kiaušinius Mergelei Marijai. Ji, norėdama pralinksminti kūdikį Jėzų, nudažė virtus kiaušinius skirtingomis spalvomis: raudona, geltona ir žalia. Todėl Lenkijoje margučiai dažomi ne tik raudona spalva.

Austrijoje Velykų margučius dažnai dažo žalia spalva - pavasario ir vilties spalva. Krikščionys Turkijoje pirmenybę teikia geltonai spalvai, kuri asocijuojasi su auksu.

Kita sena legenda pasakoja, kad, išvadavus iš nelaisvės kryžiaus karų įkvėpėją šventąjį Liudviką (1226-1270), surengta puota, kurioje buvo vaišinamasi kiaušiniais, nudažytais įvairiomis spalvomis ir papuoštais jo herbu.

Tačiau visais laikais kiaušinius dažydavo ir svogūnų lukštais. Tai - labiausiai paplitusi Velykų kiaušinio spalva.

Parengė S.B.