Kelias į nemirtingumą

Kiekvienas nori kuo ilgiau gyventi. Ir ne tik gyventi, bet ir išsaugoti jaunystei būdingus bruožus: sveikatą, žvalumą, darbingumą, aiškų protą. Tačiau jaunystė neamžina. Žmogaus organizmas, kaip ir visa, kas mus supa, priverstas paklusti griežtam materijos judėjimo dėsniui: viskas šioje visatoje juda, viskas kinta, nieko nėra amžino ar bent pastovaus. Gimimas, vystymasis, senatvė, mirtis - toks ir gyvų organizmų gyvenimo kelias. Vadinasi, jei nenumirei jaunas, senatvė yra neišvengiama...

Tačiau, kad ir gerai žinodamas tai, žmogus visomis išgalėmis stengiasi atitolinti neišvengiamybę, sulėtinti senėjimo procesus. Žmonijos istorija žino daug pavyzdžių (o ir mes patys esame patyrę), kai sulaukusieji garbingo amžiaus atrodydavo daug jaunesni nei, tarkim, trisdešimtmečiai. Sporto, sveiko gyvenimo būdo dėka daug galima pasiekti.

Tačiau ne visais laikais senatvę žmonės stengėsi atitolinti sportuodami. Kronikos užfiksavo ir kitokių faktų, kai, norėdami kuo ilgiau gyventi, pasaulio galingieji (kartais – ir žemesnių kastų žmonės) darydavo nusikaltimus.

Beje, galbūt tokį galingųjų elgesį skatino ir šiandien po pasaulį sklandančios legendos, jog mažiausiai trys Homo sapiens atstovai yra nemirtingi. Neva jie jau gyvena po kelis tūkstančius metų ir dar gyvens amžinybę. Apie visa tai – ir šis mano pasakojimas.

Nemirtingumo istorijos: legendos ir tikrovė

Viduramžiais, o ir kitais laikais, dauguma žmonių tikėjo, kad nuolat atjaunėjant galima ilgiau gyventi. Pati teorija nestebina. Juk būtent jaunystė yra visavertiškiausias žmogaus gyvenimo periodas. Prisiminkim, ko pirmiausiai Gėtės herojus daktaras Faustas prašė pragaro tarno Me