Keletas potėpių pusiau lietuvio, pusiau amerikiečio portretui

Daugumos Amerikoje gyvenančių lietuvių likimai gana vienodi. Po karo emigravo, sunkiai dirbo, dabar nuseno ir gauna sunkiu prakaitu uždirbtą pensiją. Dauguma jų dideli Lietuvos patriotai, kai kurie – net per daug. Denas, kitaip Dainius Valatka, irgi yra savo tėvynės patriotas. Patriotas tos žemės, kurios niekad nėra regėjęs.

- Visą gyvenimą, kiek tik atsimenu, jaučiau, kad esu kitoks nei kiti bendraamžiai. Skyriausi nuo jų išore ir vidumi. Nuolat girdėjau vidinį balsą, kuris man sakė, kad esu kitoks nei visi, - teigia Los Andžele (Kalifornija) gyvenantis lietuvis.

Dainius išties nėra “kaip visi”. Šiuo metu Denas Valatka dirba NATO kosminėje bazėje. Jo profesija – karo inžinierius. Kaip jį ten priėmė, tiesiog nuostabu. Lietuvoje greičiausiai to neatsitiktų. Klausiate, kodėl? Vien dėl to, jog kadaise Dainiaus tėvas buvo...KGB darbuotojas, kurį sovietai pasiuntė į Ameriką vykdyti užduoties. Kokia tai buvo užduotis – neklausiau, užtat žinau, kad ji buvo atlikta be priekaištų. Tačiau po sėkmingos operacijos Jonas Valatka nusprendė – liksiu JAV! Kaip pasakė, taip padarė. Tai įvyko 1970-aisiais. Štai ką reiškia tikra demokratija – sūnaus karjerai tėvo senos “nuodėmės” niekaip neatsiliepė. Šiandieninė Deno darbovietė – Jutos valstijos kalnuose įsikūrusi viena slapčiausių JAV bazių, kurioje gaminamos branduolinės galvutės! Iš viso tokių Šiaurės Amerikoje tėra keturiolika...

Prieš duodamas interviu “Klaipėdai”, Dainius pasiteiravo, kur bus spausdinamos jo mintys – JAV ar Lietuvos spaudoje? Sutiko kalbėti tik tada, kai sužinojo, jog interviu skirtas laikraščiui “Klaipėda”. Tačiau iškėlė sąlygą: nieko neklausinėti apie darbą. Viskas, kas su juo susiję, yra slapta informacija, ir už jos paskelbimą grėstų daug metų kalėjimo. Ir be savo darbo Dainius turėjo daug ką įdomaus papasakoti.

“Pusiau lietuvis, pusiau amerikietis”

- Surizikuosiu užduoti klausimą, į kurį, prisipažinsiu, iš anksto žinau atsakymą: kuo save laikai – amerikiečiu ar vis dėlto lietuviu?

- Manau, kad esu pusiau lietuvis, pusiau amerikietis. Toks dvipusiškumas turi savų pranašumų. Viena vertus, galiu elgtis kaip lietuvis, galiu lietuviškai kalbėti bei rašyti. Man priimtinas lietuvio charakteris. Antra vertus, užaugau čia, Amerikoje, esu JAV pilietis. Tas dvylipumas ypač užgaudavo tėvą. Jis visada norėjo, kad elgčiausi ir mąstyčiau kaip tikras lietuvis, bet ne visada, kaip čia pasakius, tai padaryti išeidavo.

- Kiek man žinoma, nors tavo tėvas Jonas Valatka bendradarbiavo su KGB, tačiau jo specialybė buvo visai kitokia; gyvendamas Klaipėdoje, jis buvo operos specialistas. Be to, mano žiniomis, J. Valatka kilęs iš senas tradicijas turinčios rusų aristokratų šeimos. Ar, turėdamas tokias šaknis, lengvai prisitaikė prie vartotojiškos amerikiečių kultūros?

- Čia niekam nė motais, iš kokios šeimos, kilmingos ar ne, esi kilęs. Kas buvo, tas pražuvo. Sakyk, kam šiandien svarbu: aristokratas tu ar prasčiokas?

- 1970 m. tavo tėvas pabėgo iš KGB, taigi spjovė šiai kadaise vienai stipriausių slaptųjų tarnybų tiesiai į veidą. Ar jūsų šeimai nebuvo grasinama?

- Ranką prie širdies pridėjęs sakau, kad nieko tokio nebuvo, niekas mums negrasino.

- Ar pasakodavo tėvas apie tai, kaip gyveno Lietuvoje? Jeigu taip, ką būtent?

- Tėvas išties dažnai prisimindavo savo praeitį. Bet dažniausiai kalba sukdavosi apie darbą KGB, apie tai, kokios vyravo tradicijos ir kokių uždavinių ten prigalvodavo savo darbuotojams. Ypač tėvo atmintyje buvo įsmigęs KGB bosų sprendimas pasiųsti jį į Ameriką. Čia atvykusiam tėvui buvo keliama užduotis susipažinti su kuo daugiau žmonių. Reikėjo sužinoti, kas jie tokie ir kokias pareigas užima, ar gali ateityje juos užverbuoti. O galbūti jie tinkami subjektai šnipinėti? Prieš siųsdamas į Ameriką, saugumas tėvą kruopščiai tikrino ir pertikrino. Tačiau kruopštumas nepadėjo, KGB bosai skaudžiai apsigavo. Jau prieš vykstant į JAV, tėvui galvoje kirbėjo mintis čia pasilikti. Pagal KGB sukurtą scenarijų tėvas Amerikoje turėjo susipažinti su mergina, kuri turėjo tapti jo žmona. Tariama. Pagal planą ir aš turėjau gimti Amerikoje. Šios šalies įstatymai numato, kad JAV gimęs vaikas automatiškai tampa Jungtinių Valstijų piliečiu, jo tėvai – taip pat. Saugumiečiai prašovė skaičiuodami, kad visa tai gali būti ne tariama, bet tikra.

- Kaip po tokios “sėkmingos” KGB operacijos susiklostė Dainiaus Valatkos likimas?

- Likimu negaliu skųstis. Prieš trisdešimt ketverius metus gimiau Los Andželo mieste. Keletą metų teko pagyventi ir Arizonos valstijoje. Nuo vaikystės žavėjausi technika, itin mėgdavau remontuoti senus fordus. Todėl kai stojau į universitetą, nesvyruodamas pasirinkau inžinieriaus profesiją. Trejus metus mokiausi Arizonos universitete, vėliau persikėlėme į Jutos valstiją, tad pakeičiau ir mokslo įstaigą. Dar trejus metus “atpyliau” Solt Leik Sičio universitete, po to galėjau be baimės pradėti inžinieriauti. Gavęs diplomą, keletą mėnesių plušau Los Andželo stiklo pramonėje. Vėliau pasiūlė padirbėti kompanijoje, kurioje gaminamos raketos. Ten užsirekomendavau kaip geras specialistas. Tad 1998 m. mane pasiuntė į Jutos valstijoje prisiglaudusią slaptą karinę bazę, joje dirbu ir šiandien. NATO priklausančioje karinėje (kitaip – kosminėje) bazėje gaminamos balistinės raketos, čia einu specialiosios technikos inžinieriaus pareigas.

Šautuvų ir senų automobilių mėgėjas

- Pastebėjau, kad tau labai patinka krapštytis prie mašinų. Taisyti naudotus automobilius - tavo pomėgis?

- Žinai, kai visą dieną prasėdi darbe užsivertęs popieriais, grįžus į namus norisi atsipalaiduoti. Man toks atsipalaidavimas – padirbėti prie mašinų, taisyti variklius, gražinti kėbulus. Turiu daug senų ir brangių automobilių. Kaimynai kartais iš manęs pasišaipo, kodėl tiek vargstu su senais “trantais”, kurių dauguma nevažiuoja. Bet ką darysi, kiekvienas savaip kvailioja...

Iš įdomesnių mašinų galėčiau paminėti 1966 m. laidos fordą, 1971 m. laidos “truką” (sunkvežimį) ant keturių aukštai iškeltų ratų. Juo važiuoju kelmų rauti. Padeda šis “trukas” ir tada, kai išsiruošiu medžioti Jutos kalnuose. Plačiame jo kėbule patogu laikyti šautuvus, sumedžiojęs, tarkim, kokį kalnų ožį, neturiu vargo, kaip jį parsigabenti. Į darbą lekiu 1970 m. laidos “Ford Mercury Cuger”. Matyt, greitai šį automobilį parduosiu, nes nusižiūrėjau 1955 m. laidos “Jaguar”. Čia ne aš vienas toks. Amerikoje daugeliui žmonių labiau patinka turėti seną automobilį nei naują. Seni “trantai” ir kainuoja daugiau. Mada.

- Dar viena tavo silpnybė – ginklai?

- Priešingai nei automobiliai, ginklai nėra mano hobis. Jie man reiškia kur kas daugiau, greičiau tai - tarytum mano gyvenimo dalis. Ginklų turiu daug. Neskirstau jų pagal rūšis, neteikiu pirmenybės vienokiai ar kitokiai rūšiai, perku iš eilės ir tiek. Mano arsenale yra revolverių, pistoletų, karinių, sportinių, medžioklinių šautuvų. Jei pradėčiau vardyti visų jų pavadinimus – nemaža laiko užtruktų. Labiausiai mėgstu 1961 m. laidos rusišką “Makarov” 9 mm. kalibro pistoletą, jis man kainavo 200 dol., amerikiečių gamybos “Kunan–357 Magnum”, jo vertė – 650 dol., 44 – ojo kalibro 400 dol. vertės “Tores–44” revolverį. Jei per mano pievelę šalia namo prabėga koks katinas, jų einu šaudyti pasiėmęs 22-ojo kalibro vinčesterį. Turiu keturias dėžes įvairių kalibrų kovinių šovinių. Iš viso – gal kokius tris tūkstančius vienetų. Esu prisipirkęs tiek daug šautuvų ir šovinių, kad dabar vargiai pasakyčiau, kiek jų guli padėta namuose, kiek mašinose.

- Ar Jutos valstijos žmonės visi tokie ginkluoti kaip tu? O gal paprasčiausiai Dainius Valatka ko nors bijo, kad važinėja iki dantų apsiginklavęs?

- Bijot nieko nebijau. Paprasčiausiai ginklai man labai patinka, beprotiškai mėgstu šaudyti, susitinki su draugais – ir gerai praleidi laiką. Mano bosas taip pat dažnai važiuoja į tą pačią šaudyklą, kurioje aš būnu kartu su draugais, rankos pamiklinti. Mes su bosu netgi aistringai lenktyniaujame, kas taiklesnis šaulys. Turiu pripažinti, kad bosas turi daug daugiau ginklų nei aš. Apskritai žmonės kaupia ginklus ne tik Jutos valstijoje, bet ir visoje Amerikoje. Gyventojai gana kultūringi, tad ir su ginklais elgiasi atitinkamai, stengiasi jų nepanaudoti piktam (išskyrus pavienius atvejus, bet apie šiuos žino visas pasaulis). Pas mus visi ginklai legalūs, naudojam juos daugiausia medžiodami arba šaudykloje linksmindamiesi.

Iš visų savo ginklų tik “Makarov” pistoletą laikau savigynai, jį visur ir visada nešiojuosi kartu. Jutoje gana ramu, bet, tarkim, Los Andžele – visai kas kita. Kai skrendu į šį miestą, pasiimu ne tik makarovą, bet ir medžioklinį peilį. Patarčiau visiems, kurie vyksta į didesnius Amerikos miestus, apsiginkluoti. Ypač pavojinga lankytis vadinamuosiuose “spalvotųjų” rajonuose...

- Ar jauti priešiškumą lotynų amerikiečiams bei juodaodžiams, tarp kurių labai daug nusikaltėlių?

- Negaliu tvirtai sakyti kad jaučiu priešiškumą. Visokių žmonių yra, visokių reikia. Yra gerų puertorikiečių, “juodžių” (taip Amerikoje vadinami negrai – A. E.), kinų, yra ir blogų. Žinoma, tarp “spalvotųjų” atsiranda daug daugiau gaujų, kurios žudo, plėšia. Nedarbas, vargas daro savo...

Labai dažnai tokios gaujos prievartauja vaikus ir baltaodes moteris. Štai didelė bėda ištiko vieną mano draugą dar iš universiteto laikų - airių kilmės amerikietį. Rėjus verslo reikalais išskrido į San Franciską, namie liko jo sužadėtinė Sindi. To vaizdo, kurį Rėjus pamatė grįžęs iš komandiruotės, neužmirš visą gyvenimą. Einančią gatve merginą buvo pagrobusi viena gauja, keletą dienų prievartavo, vėliau leisgyvę paliko likimo valiai kraislerio salone. Tokių gaujų siautėja čia išties nemažai, jas vadina “gengais”. Susirenka “juodžiai” ir eina plėšti, prievartauti, žudyti, vogti mašinų. Laimė, akis į akį esu su jais susidūręs tik vienąkart Solt Leik Sičio mieste. Pamačiau, kad trys ar keturi meksikiečiai, išdaužę mano mašinos langą, bando radiją išlupti. Po ranka turėjau beisbolo lazdą, tad prilėkiau ir vienam plėšikui kiek jėgos leido šveičiau per petį. Piktadariai kaipmat kas kur išsibėgiojo...

Šiaip mano nuostatos šiuo klausimu tokios: tuos meksikiečius, kinus, ”juodžius”, kurie nenori dirbti ir kurių vienintelis užsiėmimas – daryti nusikaltimus, reikėtų iššaudyti, ir baigta. Kitokios išeities tikrai nematau.

- Norėčiau pakalbėti apie kates. Prieš kurį laiką į tavo namus buvo atėjusi kaimynė ir klausė tavęs, ar nežinai, kur dingo jos katė. Ar tiesa, kad nemėgsti kačių ir jau kelias jų pasiuntei į geresnį pasaulį.

(Dainius valgydamas didžiulį arbūzą ilgokai juokėsi – A. E.)

- Nepasakyčiau, kad nemėgstu gyvūnėlių. Paukščių nešaudau, namie netgi laikau dvi spalvotąsias papūgėles. Bet katinai – patys tikriausi mano priešai. Jie, atrodo, tik tam ir sukurti, kad ką nors nugvelbtų. Mane siaubas apima, kai pagalvoju, kas atsitiktų, jei jie papultų į mano namų svetainę, kurioje gyvena papūgėlės... Todėl katinus ir šaudau. Tai nėra nusikaltimas, ir Amerikoje už tai niekas į kalėjimą nekiša.

Mormonų bažnyčios narys

- Jutos valstijoje gali išvysti gyvą galybę mormonų bažnyčių. Kiek man žinoma, jie čia sudaro apie 80 proc. gyventojų. Dainiau, ar pats priklausai mormonams?

- Taip, jau treji metai esu šios bendruomenės narys. Praeityje sekiau tėvo pėdomis ir buvau katalikas. Mormonai visai negeria kavos, alkoholio, nerūko. Jutoje Dievo namai neturi kryžių, bažnyčiose nerasi altorių. Mormonai garbina Kristų kaip asmenybę, o ne tai, kad jis kentėjo prikaltas prie kryžiaus. Įstojęs į mormonų bendruomenę, atrodo, tapau geresnis. Anksčiau išgerdavau daug “Budweizer” alaus, dabar tuo nepiktnaudžiauju.

- Manai, vien dėl šio alaus gėrimo vertėjo tapti mormonu?

- Ne vien tai. Tai tik vienas tų teigiamų dalykų, kuriuos patiriu perėjęs pas mormonus. Negeriu ne tik alaus, pakito ir mano gyvenimo būdas. Anksčiau po medžioklių mėgdavau užsukti į kinų, vietnamiečių restoranus, kuriuos čia vadina “bafe”. Iki soties prisikimšdavau skrandį jūros moliuskų, baltųjų krevečių, raudonųjų krabų mėsos. Visa tai “užpildavau” šešiais septyniais buteliais “Budweizer” alaus. Tapęs mormonų bažnyčios nariu, nei persivalgau, nei persigeriu. Išmokau gaminti savo virtuvėje.

- O kaip dėl merginų? Ar mormonai čia jaučia kokių apribojimų? Apskritai – šioje dirvoje esi profesionalas ar viso labo gurmanas?

- Ne, mormonai nedaro įtakos savo bažnyčios nario sprendimui. O merginą turiu. Susipažinau su ja grįždamas į namus Los Andželo “Delta” avialinijų lėktuvu. Tai prancūzų kilmės amerikietė Kasi, kuri dirba stiuardese. Su ja matausi gana retai, norėčiau, kad tai būtų kiek įmanoma dažniau. Kasi gyvena San Diege (Kalifornijos valstija), skraidyti pas ją toloka ir gana brangu. Šiaip gražių merginų dėmesio niekad nestokojau. Žinoma, tam reikia turėti daug laiko ir pinigų...

...Apie lietuves merginas nenorėčiau daug kalbėti, juolab kad nieko gero apie jas ir negaliu pasakyti. Kažkodėl visuomet jos paskęsta parduotuvių vitrinų spindesy, o kur dar tas beprotiškas noras likti Amerikoje, kai jos čia atvyksta! Tokias tedomina vien žaliosios kortelės – daugiau niekas.

Svajonė - vertėjauti olimpiadoje

- Noriu paklausti, kokių svajonių turi gerai apsirūpinęs pusiau lietuvis, pusiau amerikietis?

- Žinau, kad lietuviai tiesiog pamišę dėl krepšinio. Kaip suprantu, jų svajonė, kad Lietuva laimėtų olimpinėse žaidynėse... Deja, matyt, nuliūdinsiu “Klaipėdos” skaitytojus pasakydamas, kad nesidomiu nei krepšiniu, nei kitokiomis sporto šakomis. Man didžiausias sportas – su draugais nuvykti į Montanos valstiją (maždaug 700 km nuo Jutos valstijos) medžioti kalnų ožkų ir juodųjų meškų.

Vis dėlto svajonę, nors ir nedidelę, turėjau. Įdomiausia, kad ji susijusi su sportu.

Galėjau atvykusiems Lietuvos sportininkams vertėjauti, nes moku graikų kalbą, kitaip padėti siekti pergalių šiame kalnų krašte.