Fanatikai, teroristai, ekstremistai – taip Egipte dabar vadinami neseniai valdžioje buvę Musulmonų brolijos nariai. Tarsi prieš kurį laiką Egipto žmonės nebūtų šių "fanatikų" rinkę į valdžią.

Verslas yra verslas

Egipto elito sluoksniuose, kuriuose, žinoma, dominuoja kariuomenės atstovai, skaičiuojami dideli pinigai. Kariuomenė Egipte tiesiogiai užsiima verslu ir niekam tai nėra paslaptis. Maža to, tarptautinė parama - šios sumos taip pat solidžios.

Antai, Jungtinės Valstijos, už ramybę regione, kasmet moka Egipto elitui pasakiškas sumas, neva skirtas paremti sąjungininkus, o iš tiesų priversti Egiptą draugišku Izraeliui.

Taigi, pokyčiai Egipte gali vykti, tačiau taip, kad nepažeistų kariškių interesų.

Tarp Musulmonų brolijos, prieš kurį laiką įgavusios nemenką politinę įtaką, ir kariuomenės juoda katė tikrai perbėgo. Taigi kariškiai susitvarkė su problema, be abejo, jiems būdingais metodais. Verslas yra verslas, čia tikslas pateisina priemones.

Kariuomenės įtaka

Šį kartą Egipto kariuomenė laimėjo, tikėtina, kad laimės dar ne kartą.

Armija Egipte – jėga, su kuria derėtų skaitytis ir savo pozicijų valstybėje ji, atrodo, neatsisakys. Vis dėlto kruvinas susidorojimas su Musulmonų brolijos šalininkais, įvykęs pernai vasarą, jau įrašytas į istoriją.

Gali būti, kad kai kurie Brolijos nariai darysis didesniais radikalais ir keršys...

Taip pat labai tikėtina, kad esminių Egipto problemų armijos kumštis neišspręs, o socioekonominė padėtis Egipte – prasta ir kol tokia bus, visuomenę slėgs įtampa.

Žmonės Egipte įbauginti, tačiau Artimuosiuose Rytuose jau būta pavyzdžių, kai islamiškos jėgos susitvarko su kariniais režimais.

Žinoma, šiuo atveju, kalba eina apie Iraną ir 1979 m. įvykusią Islamo revoliuciją. Ar žengs vieną dieną Egiptas šiuo keliu? Kol kas tai pasakyti dar labai sunku.

Socialinės ir ekonominės problemos

Egipto problema – socioekonominės problemos. Nuvertus buvusį šalies vadovą H.Mubaraką atrodė, kad Egiptas, nors pamažu, juda reformų keliu.

Tačiau ne ekonominių ir socialinių. Pirmiausia buvo imtasi politinių reformų, tačiau demokratinės santvarkos įvedimas iš esmės situacijos nepakeitė. Viena vertus, rinkimų laimėtojai Musulmonų brolijai buvo skirta nedaug laiko reformoms vykdyti, kita vertus, jėgų persistumdymas Egipte tarp skirtingų politinių grupių ir kariuomenės pasirodė esantis komplikuotas.

Egipte kariuomenė turi didelę įtaką. Armijos generolai valdo Egiptą nuo pat 1952 metų, kai Egipte nuversta monarchinė santvarka.

Tuo metu Musulmonų brolija, ilgai buvusi pogrindyje, iškilo kaip stipri politinė jėga, kadangi kitos Egipto politinės jėgos tiek iš liberalios, tiek kitų stovyklų nesugebėjo sukurti tinkamos alternatyvos – atpažįstamos visuomenėje.

Galima manyti, kad visos politinės jėgos Egipte ir šalies kariuomenė suvokia, jog gyventojų gerovės kūrimas gali suvaldyti situaciją. Tačiau reformoms reikia stabilumo šalies politinėje sferoje. O stabilumo nėra.

Įvykiai Egipte kelia nerimą. Ten, skirtingai nei Sirijoje, nevyksta fundamentalus konfliktas (tarp alavitų ir sunitų), tačiau politiniai prieštaravimai, atrodo, gali sukelti ne mažiau problemų.

Egipte, tikėtina, neišvysime Sirijos scenarijaus, tačiau neramumų aukų gali būti ne vienas šimtas. Ir tai dar labiau kelia įtampą. Maža to, atsiras tokių, kurie įtampą kurstys, kaip nutiko Irake 2005–2006 m.

Šiuo atveju situacija Egipte – sudėtinga ir, regis, labiausiai tikėtina kietesnio nei anksčiau kariuomenės valdymo galimybė. Panašu, tą numato šalies naujoji konstitucija. Suprantama, galimas ir politinis sprendimas. Vis dėlto pastarasis kelias kol kas atrodo duobėtas. Vargu ar be Musulmonų brolijos kas nors turi tokią įtaką Egipte, kad galėtų savarankiškai (be armijos pagalbos) valdyti.

Maža to, reformoms (kurios būtinos) reikia stiprios ir, svarbiausia, vieningos vyriausybės, o ar tokią pavyks suformuoti?

O gal naujoji šalies konstitucija tik įtvirtins kariuomenės valdymą. Ir Egiptas vėl taps armijos režimo valdoma šalimi?

Kariuomenė ir jos geležinis kumštis

Karinė valdžia Egiptą valdo nuo 1952 m. revoliucijos, kai pakeitus monarchiją šalies valdžioje įsitvirtino armijos vadovybė. Muhammadas Naguibas, Gamalas Abdelas Nasseras, Anwaras Sadatas ir H.Mubarakas – visi Egipto vadovai buvo armijos generolai. Tokios galios armijos nariai neturi jokioje kitoje pasaulio šalyje, galbūt tik Pakistane. Kariuomenės vadai valdė ir valdo valstybės įmones, prižiūri viską, nuo maisto gamybos iki turistų mėgstamų kurortų. Daugelis žmonių armiją laiko stabilumo garantu. Tačiau yra tokių, ypač tarp Musulmonų brolijos šalininkų, kurie vadina armiją perversmininkais.