H.Chávezo vienybės idėja

Žvelgiant į Lotynų Ameriką, atrodo, kad ten nuo pat Kubos revoliucijos laikų verda kairiųjų ir dešiniųjų kova.

Sekmadienį paaiškės, ar Venesuela toliau neš kairiųjų stovyklos vėliavą, ar pasuks kitu keliu. Valdant Hugo Chávezui Karakase Lotynų Amerikos kairieji rasdavo užuovėją ir, žinoma, pigios naftos.

H.Chávezas palaikė glaudžius santykius su Bolivijos, Kubos, Urugvajaus ir Nikaragvos vadovais Evo Moralesu, broliais Kastro, skurdžiausiu pasaulio prezidentu vadinamu José Pepe Mujica bei Danieliu Ortega, taip pat su galingiausių Lotynų Amerikos valstybių – Brazilijos ir Argentinos – vadovais Néstoru bei Cristina Kirchneriais bei charizmatiškuoju Lula da Silva ir jo įpėdine Dilma Rousseff.

Su H.Chávezu kairiųjų stovykla atrodė stipri. Venesuelos lyderis, iš tiesų, mokėjo konsoliduoti tiek radikalius, tiek nuosaikesnius Lotynų Amerikos kairiuosius.

Tai jis darė paprastai: akcentavo Lotynų Amerikos vienybę ir nuolat įvardydavo priešą, kuris šiai vienybei priešinasi – JAV.

Kairiųjų judėjimas Lotynų Amerikoje ėmė pamažu stiprėti nuo 2006 m. Vienas po kito skirtingose regiono šalyse prezidento rinkimus laimėjo kairiųjų pažiūrų politikai. Čilės gyventojai 2006 m. išrinko Michelle Bachelet, Brazilijos gyventojai 2003 m. į politikos olimpą iškėlė Lulą da Silvą, buvusį profsąjungų narį, galiausiai 2006 m. į politinę sceną įžengė Bolivijos vadovas E.Moralesas, o po metų Nikaragvoje buvo išrinktas José Danielis Ortega.

Daugelis pasaulio leidinių tuo metu rašė: "Lotynų Amerika suka kairėn."

Posūkis galbūt įvyko ir kairiųjų politikų svarba išaugo. Iš esmės po 2010 m. tik Čilėje ir Kolumbijoje dešinieji turėjo tvirtas pozicijas.

Tik kas yra dešinieji, o kas yra kairieji Lotynų Amerikoje?

Jei Venesuela pasirinks opozicijos kandidatą Henrique Caprilesą, ar galima sakyti, kad šalis suks dešinėn? Juk jis pats sako, kad yra centro kairysis. Kokius iš tiesų ryšius jis palaiko su kitais regiono "dešiniaisiais", kokius – su Jungtinėmis Valstijomis?

N.Maduro – savas žmogus?

Abu kandidatai – įdomios asmenybės. H.Caprilesas – žinomas, o Nicolás Muduro nelabai. Nors būtent jam pranašaujama pergalė.

N.Maduro biografija toli gražu ne tokia spalvinga kaip H.Chávezo. Tačiau jis nebuvo ir nėra prisitaikėlis. Priešingai, ilgus metus N.Maduro dirbo autobuso vairuotoju, dar jis buvo viešojo transporto profsąjungos vadovu. Todėl daugelis Venesuelos gyventojų, ypač vargingesnių, jį laiko savu.

Savu jį laikė ir H.Chávezas, matyt, ne veltui prieš mirtį N.Maduro įvardijo savo įpėdiniu.

Į politinę areną N.Maduro įžengė 2000 m. Jis tapo parlamento vadovu, vėliau perleido šias pareigas savo žmonai Ciliai Flores.

Teisininkė C.Flores 1994 m. po nepavykusio 1992 m. perversmo iš kalėjimo ištraukė H.Chávezą. Dabar ji yra Venesuelos generalinė prokurorė.

N.Maduro nuo 2006 m. ėjo šalies užsienio reikalų ministro pareigas. Kartais dėl švelnaus būdo net buvo vadinamas stačioko H.Chávezu advokatu.

2012 m. N.Maduro buvo paskirtas šalies viceprezidentu. Galiausiai, kai H.Chávezui buvo diagnozuotas vėžys, juodu su N.Maduro tapo labai artimais draugais.

Kai kas sako, kad H.Chávezo palaiminimas – N.Maduro raktas į sėkmę, kiti – kad žmonėms jis paprasčiausiai patinka. Bent jau labiau nei kitas įtakingas valdančiojo elito narys iš karinio sparno Diosdado Cabello.

Bando mėgdžioti H.Chávezą?

H.Caprilesas kitoks nei jo varžovas. Jis vadovauja antrai didžiausiai pagal gyventojų skaičių Venesuelos Mirandos valstijai.

H.Caprilesas ne sykį buvo tapęs rakštimi H.Chávezo šalininkams. Būtent jis 2008 m. nugalėjo rinkimuose H.Chávezo favoritą D.Cabello ir tapo Mirandos valstijos gubernatoriumi.

Tačiau H.Chávezo įveikti šiam politikui nepavyko.

Šį kartą gubernatorius ėmėsi darbo iš peties. Jis aplankė šimtus šalies miestų ir miestelių, ten dalijo pažadus, siekdamas palenkti tradiciškai H.Chávezui ištikimus provincijos gyventojus savo pusėn.

Tiesa, kritikai sako, kad opozicijos vedlys mėgdžioja H.Chávezą, nors nėra "liaudies" žmogus.

Vis dėlto laimėjęs rinkimus H.Caprilesas žada "modernią kairę" – panašų modelį į Brazilijos.

Taip pat jis pažadėjo daug dėmesio skirti H.Chávezo neišspręstoms problemoms, tarp jų – elektros tiekimo sutrikimams, nusikalstamumui, vandens stygiui. Nors deklaruoja, kad yra centro kairės politikas, jo atstovaujama "Primero Justicia" ekspertų vertinama kaip konservatyvi.

Artėjantys rinkimai Lotynų Amerikoje

• Paragvajuje rinkimai vyks birželio 21 d. Praėjusių metų birželį buvo nušalintas šalies vadovas buvęs Romos katalikų bažnyčios vyskupas Fernando Lugo. Jį pakeitė viceprezidentas Federico Franco. F.Lugo nebuvo mėgstamas Paragvajuje, tačiau turėjo nemažai draugų užsienyje. Po apkaltos jam daugelis Lotynų Amerikos šalių įšaldė bendradarbiavimą su Paragvajumi. Tačiau ekspertai sako, kad balandžio 21 d. Paragvajus gali pasukti dešinėn. Apklausų duomenimis, šioje šalyje pirmauja Horacio Cartesas, milijonierius verslininkas ir politikos naujokas iš dešiniosios "Colorado" partijos, o jo artimiausias konkurentas Efraínas Alegre yra iš centro dešinės stovyklos.

• Čilėje rinkimai vyks šių metų birželį. Juose dabar šalį valdantiems dešiniesiems iššūkį ketina mesti centro kairei priklausanti buvusi šalies vadovė M.Bachelet, vadovavusi šaliai nuo 2006 iki 2010 m. Politikė gyveno Niujorke ir dirbo Jungtinių Tautų Moterų teisių apsaugos agentūroje, tačiau kovo mėnesį grįžo į Santjagą ir paskelbė, kad sieks šalies vadovo posto antrąsyk. Prognozuojama, kad M.Bachelet galimybės laimėti – didelės. Ją remia net 80 proc. čiliečių. Dabartinis šalies vadovas milijardierius Sebastiánas Piñera nebegali siekti šalies vadovo posto, nors vargu ar jam pasisektų. Jį palaiko vos 38 proc. čiliečių. Pasak ekspertų, tokio menko populiarumo neturėjo nė vienas po diktatoriaus Augusto Pinocheto nuvertimo šalį valdęs prezidentas. O M.Bachelet palaiko net 80 proc. šalies gyventojų.

• Hondūro gyventojai naują prezidentą rinks lapkričio mėnesį. Iki šiol šalį valdė dvi konservatyvios partijos, tačiau joms iššūkį ketina mesti trečiąja jėga apsiskelbusi "Partido Libre", kuriai vadovauja Xiomara Castro, buvusio šalies vadovo Manuelio Zelayos žmona. Tiesa, kad ir kas bus naujasis šalies vadovas, pirmiausia jam teks spręsti problemas valstybės viduje, kurių apstu.