Po beveik vienuolikos metų pertraukos pas mus pagaliau užsuko kaimynas. Šiuolaikinėje susvetimėjusioje visuomenėje toks laiko tarpas, praleistas nebendraujant su tais, kurie gyvena už sienos, nieko nenustebintų. Žmonės šiais laikais metų metais nesimato net su artimaisiais, ką ir kalbėti apie kaimynus... Jei tik ne koks nors, dažniausiai nemalonus, incidentas, jie taip ir lieka geriausiu atveju žmonėmis, su kuriais sveikinamasi netyčia sutikus laiptinėje.

Valstybių santykiai šiek tiek kitokie. Todėl oficialios šalies (šiuo atveju Baltarusijos) valdžios ignoravimas neatneša jokios naudos, kaip tik priešingai. Apriboję prezidento Aleksandro Lukašenkos galimybes lankytis Bendrijos šalyse, ES lyderiai tik pastūmė jį į Rusijos glėbį.

Briuselio embargas suveikė tik tada, kai Maskva panoro apriboti savo "vasalo" laisvę. Po dujų ir pieno karų bei spaudimo pripažinti atskilusias Gruzijos respublikas, Minskas pasijuto lyg tarp kūjo ir priekalo. Teisingai pasvėręs, jog daug naudingiau yra "pradėti demokratines reformas" (t. y. padaryti nedideles nuolaidas opozicijai) ir už tai gauti didelius dividendus, A.Lukašenka taip ir pasielgė. Valdžia leido spausdinti ir platinti opozicijos laikraščius ir transliuoti radijo laidas. Briuselis už tai pagyrė Baltarusiją įtraukdamas ją į Rytų partnerystės programą ir atverdamas kelius į Vakarus A.Lukašenkai.

Dabar atėjo laikas sutvirtinti laimėjimus. Geros kaimynystės politika tam yra vienas tinkamiausių instrumentų. Be to, tai tiesiog auksinė galimybė ilgai ieškojusiai savo vietos ES užsienio politikoje Lietuvai. Jei Vilniui pavyks parodyti Baltarusijai kelią į Europos tautų šeimą, Lietuva taps svarbesnė tarptautinėje politikoje ir sustiprins savo saugumą. Juk kiekvienas jaustųsi išlošęs, jei gyventų malonioje abipusiais interesais paremtoje kaimynystėje. Juolab kad padėti Baltarusijai žengti į Europą Lietuvą įpareigoja bendra mūsų šalių istorija.