Vos oficialiai paskelbus, kad Jono Pauliaus II paskelbimo šventuoju data bus 2014 m. balandžio 27-oji, iš karto pagalvojau, kad tokiame istoriniame įvykyje norėčiau dalyvauti gyvai ir stebėti viską iš arti.

Euforija – pusę metų

Jono Pauliaus asmenybė žavėjo labai seniai, dar būdama antro kurso studentė dalyvavau jaunimo susitikime su popiežiumi Kaune. Vis dėlto labiausiai sukrėtė žurnalisto, ilgus metus lydėjusio popiežių jo kelionėse, prieš kelerius metus parašyta knyga "Jonas Paulius II. Karolio Voitilos paslaptis", atskleidusi šio nepaprasto žmogaus gyvenimo detales.

Pamenu, kad knygą tuomet tiesiog prarijau, nenustodama žavėtis kiekviena aprašyta jo gyvenimo smulkmena, charakterio savybe, poelgiu ar kalba.

Taip, Jonas Paulius II buvo didis žmogus ir štai netrukus taps šventuoju – tokios mintys lydėjo mane pusę metų, belaukiant kelionės į Romą. Šį laukimą ir paties įvykio svorį sustiprino dar ir pranešimas, kad šventaisiais bus skelbiami net du popiežiai – Jonas Paulius II ir Jonas XXIII.

Italija virto Lenkija

Atvykus kelias dienas prieš kanonizavimo ceremoniją, Roma pasitiko seniai nematytu skaičiumi piligrimų – gatvėmis minia tiesiog plaukė, o dieną prieš iškilmes išėjus į Romos gatves apėmė jausmas, kad esi ne Italijoje, o Lenkijoje.

Lenkai iš karto sužavėjo savo solidžia piligrimystės patirtimi – nuo ryto gatvėmis vaikščiojo su didelėmis kuprinėmis, kilimėliais miegoti, apsiaustais, džiugiais veidais, mojuodami vėliavomis ir giedodami.

Šventės išvakarėse išėjus į gatvę, vedančią tiesiai į Šv.Petro aikštę, atrodė neįtikima, kad tokia didžiulė erdvė negalėtų sutalpinti Romoje esančių piligrimų. Vien aikštėje jų gali tilpti labai daug, o kur dar gatvė. Stebint lenkų piligrimus, kurie būriais traukė į aikštę, pasiryžę ten miegoti, apėmė jausmas, kad norint patekti į šventę, teks prisitaikyti ir ateiti labai anksti – iš vakaro.

Plūdo minių minios

Susiruošę būtiniausius daiktus, reikalingus miegoti lauke, pasiryžę ištverti viską, ką reikės, vėlų vakarą patraukėme prie gatvės, vedančios į Vatikaną.

Vis dėlto labai greitai paaiškėjo, kad miegoti neteks, nes tam paprasčiausiai nėra vietos – čia jau šurmuliavo didžiulė, milijoninė žmonių jūra, kuri kas sekundę vis tvino ir tvino, o žmonės didžiulėje erdvėje stovėjo susispaudę. Atsistojus į eilę, erdvė už mūsų ėmė pildytis akimirksniu.

Lygiai vidurnaktį gatvė buvo atidaryta ir piligrimų minia plūstelėjo savo tikslo – Šv. Petro aikštės – link. Vaizdas iš tiesų buvo netikėtas ir įspūdingas – kad ir kur pažvelgsi, didžiulėje erdvėje tamsią naktį stovi žmogus prie žmogaus, ore sklando ramybė, nors piligrimai nėra tylūs, o spaudžianti minia paneigia visus stereotipus – ji ne agresyvi, o palaikanti, nepaprastai motyvuota, susitelkusi ir susikaupusi.

Žmogus prie žmogaus, žingsnis po žingsnio judame aikštės link. Kai pagaliau sustojame, jau maždaug pirma valanda nakties. Niekas nesistumdo, nedejuoja, nesiskundžia, tiesiog kantriai laukia.

Minioje kažkas lenkiškai riktelėja "dva" – "du", ir pakėlusi galvą į tamsų dangų pamatau du baltus balandžius. O taip, tai labai simboliška – po kelių valandų pasaulis turės du naujus šventuosius. Pagalvoju, kad joks kitas tikslas negalėtų šitaip suvienyti žmonių ir uždegti tokiu nepaprastu ryžtu.

Miegas stovint

Antra valanda nakties. Šilta. Eilės pradžia – Šv.Petro aikštės prieigose, priekyje tyvuliuoja piligrimų jūra, plazda vėliavos.

Suvokiu, kad ryto taip ir lauksime, o iki šventės pradžios liko nei daug, nei mažai – 8 valandos. Per kelias minutes požiūris į pasaulį ir įprastus dalykus pasikeičia – staiga suvokiu, kokie nepaprastai vertingi ir svarbūs yra paprasti dalykai – galimybė pailsėti, išsitiesti.

Negalėdama prisėsti šiaip taip susirangau tiesiai ant grindinio ir, neįtikima, per kelias sekundes užsnūstu, o per penkias minutes atgaunu jėgas.

Šalia manęs piligrimė iš Floridos tyliai kalba rožinio maldą, ispanai šurmuliuoja, o kitoje pertvaros pusėje lenkai visą naktį gieda angliškai.

Susirinko visas pasaulis

Neįtikima, bet čia susirinkęs visas pasaulis. Prieš akis šviečia Šv.Petro bazilikos kupolas – lengvutėlis ir tarsi perregimas. Nejučia apima juokas – nepaprastai romantišką ir daugelio išsvajotą vaizdą galiu stabėti visą naktį daugybę valandų, visiškai nevaržomai.

Tikrai atsižiūrėsiu į baziliką. Todėl ir žiūriu, o laikas slenka minutė po minutės, valanda po valandos – pusė trijų, trys, pusė keturių.

Stovėti darosi sunku, užsnūstu stovėdama ir vėl apima juokas – niekada nepagalvotum, kad šitai yra įmanoma. Apie ketvirtą pradeda švisti, o penktą piligrimų minia vėl pajuda mažais žingsneliais.

Greitai sustojame – mūsų yra per daug, kad visi tilptume ten, kur taip norėjome. Staiga tai tampa visiškai nebesvarbu – arti ar toli, bet vis tiek visi esame istorinio įvykio dalis.

Buvo verta

Milijoninė žmonių minia buvo valdoma nepaprastai gerai – žmonėms buvo dalijamas vanduo, o kažkam iš tolumos riktelėjus "medico", medicinos personalas atsirasdavo prie praėjimo tako per kelias sekundes ir suteikdavo pagalbą. Taigi, nors ir nežmoniškai išvargę, buvome visiškai saugūs.

Prasidėjus šv.Mišioms ir visiškai išsekus jėgoms staiga atsirado antrasis kvėpavimas – man iš kairės gieda italė, iš dešinės – lenkė. Prieš šventę visiems buvo išdalytos šv. Mišių knygelės, todėl visi atidžiai seka liturgiją lotyniškai ir jungiasi į maldą.

Jausmas nenusakomas – nors panašios iškilmės keletą kartų stebėtos per televizorių, dalyvauti gyvai ir jausti milijoną žmonių šalia yra nepakartojama. Popiežiui ištarus kanonizavimo formulę, minioje nuvilnija plojimai – piligrimai pasveikino du naujus šventuosius.

Dar ir dabar nepaliauju žavėtis tą naktį sutiktais žmonėmis iš visų pasaulio kraštų – lenke vienuole, paskolinusia man savo kėdutę, kad galėčiau pailsėti, amerikiete mergina, padovanojusia man Jono Pauliaus II medalikėlį, nes minioje pamečiau kryželį, ispanu vaikinu, kuris suko ir suko rankose rožinio ratelį, nieko nesakydamas ir, žinoma, aistringais, nepailstančiais, nepaprastai giliai savo popiežių mylėjusiais lenkų piligrimais.

Po kelių dienų viduryje Romos sutikti užjūrio piligrimai sakė lygiai tą patį – niekada nebuvome šitaip išvargę, bet buvo verta. Tikrai buvo verta.